MenaiScenos menai
Teatras, gamyba, anarchija
Į teatrą pavyko patekti pro kitas duris – ne pro tas, pro kurias įeina žiūrovai. Rugpjūčio 10–25 dienomis dalyvavau Oskaro Koršunovo teatro Klaipėdoje surengtoje darbo ir poilsio stovykloje, kurioje vyko kūrybinis darbas: nepaprastai talentingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro aktorystės ir režisūros kurso studentai rengėsi statyti Šekspyro dramą „Otelas“. Buvau į šią stovyklą pakviestas perskaityti ciklą paskaitų, kuriose…
Nebaigtos recenzijos apie Mažojo teatro spektaklius
Dar senais laikais kartu su Sauliumi Macaičiu svajojom sukurti tokį mini žurnalą, replikų žurnalą, kuriame būtų galima spausdinti replikas, neišplėtotus komentarus apie ką tik pamatytą spektaklį. Tai būtų tarsi blic recenzijos.
Dansu Dansu Dansu
Neseniai su Jūrate Visockaite apkalbėjome „dokumentinius spektaklius“ – dabar tai esąs mados klyksmas, klasikinis teatras, regis, mirė, sugebančių jį statyti, deja, nedaug ir svetur. Vis dėlto kiekvienais metais laukiu „Naujojo Baltijos šokio“ – mėgstu tą žanrą, visada atvežama ko nors įdomaus, ką vertinu kaip šviežio oro gūsį. Šiemet Katedros aikštėje parodytas žaismingas „Origamis“ (Satchie Noro ir Silvain Ohl, Prancūzija)…
Džiaugsmą kelianti agresija
Šiųmečio „Naujojo Baltijos šokio“ metu lietuvių publikai parodytas belgų choreografo Alaino Platelio darbas „Nicht Schlafen“ sukelia daug klausimų. Kodėl mėgaujamės stebėdami smurtą? Ar tikrai esame labai nutolę nuo pirmykščių žmonių? Kiek mumyse dar yra užgniaužto vidinio žvėries, pirmykštės agresijos ir žmogiškojo siautulio? Kodėl ritualizuojame mirtį? Ar jos ritualas – išties pagarbos aktas, o galbūt juo mėgaujamės mes, likę gyvieji?…
Apie žvėrį žmoguje ir išnykstančias medijas
Menas ir filosofija nuo seno žengė koja kojon. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad menininkai nepasitikėdami savo intuicija siekia pasiremti filosofinėmis teorijomis nelabai jas išmanydami. Tada savo eksperimentavimus jie bando pagrįsti svariomis filosofinėmis tezėmis. Dabar madinga operuoti tokiomis klišėmis kaip antai: „po šiuolaikybės“, „po subjekto“, „po žmogaus“, „po tiesos“. Filosofinių tezių naudojimas savajai veiklai legitimuoti ne visada pasiteisina dėl filosofinio…
Mirtis kaip bendras vardiklis kambariuose su žmonėmis
Vėlyvą vakarą atėjus į paskutinį „Sirenų“ festivalio rodomo spektaklio „Nachlass, kambariai be žmonių“ (bendras kūrėjų Stefano Kaegi ir Dominico Huberio darbas) seansą, pasitinka neįprasta ir tradicinėms spektaklių pradžioms nebūdinga tuštuma, taupiai šviečiantys „Menų spaustuvės“ langai ir du milžiniški „Scania“ sunkvežimiai prilytame kieme. „Jėzau, turbūt viskas bus šitose fūrose“, – nerimauja nervingai rūkydama kažkokia mergina. Juodai vilkinčios salės darbuotojos į…
Viskas, ką jau ir taip žinojau, tačiau nenorėjau sužinoti dar kartą
Pritraukti durno jaunimo, kuris, sužavėtas tokio atraktyvaus panašumo į popso produkciją, iš analfabetizmo atsiverstų į „IQ“ lygio pižonybę ir imtų reguliariai pirkti teatro bilietus. Tik duokite mums tūsų! O kur menas, teatro insaideri RoRa?
„Metrai vaikus paliko“, arba Kodėl negimsta antras Nekronovas*
Kaip gerai, kad Lietuvoje daugėja viešų pokalbių ir diskusijų. Matyt, taip siekiame pasveikti iš baisios sovietmečio ligos, vadintos „dvasingais pokalbiais virtuvėje“. Jaunajai kartai trumpai priminsiu, kad tai buvo pokalbiai ne apie kulinariją, pasidėjus ant kelių Bibliją. Asmeninių namų virtuvė LTSR laikais tiesiog buvo vienintelė laisvės oazė, kur galėjai reikšti savo politines (ir dvasines, kas be ko) pažiūras ir nebūti už…
Gerai temperuoti kūnai
Į „Naująjį Baltijos šokį“ vaikštau nuo 2001-ųjų. Ne kiekvienais metais sąžiningai, bet jau esu nemažai mačiusi – ir šokančių nėščiųjų, ir nuogų, ir eskavatorių, ir drabstymosi tortais. Geriausius spektaklius, paradoksalu, pamačiau krizės metais (nors gal sąmonė tuo periodu buvo palankiausiai nusiteikusi). NBŠ man romantiškai asocijuojasi su įsimylėjimais – gal dėl to, kad vyksta pavasariais, nuobodžiame spektaklyje galima tiesiog žiūrėti į…
„Klamo karas“: vienas nepopuliarus sprendimas
Neseniai įvykusi Artūro Areimos teatro premjera „Klamo karas“ suteikia pretekstą iš naujo pasvarstyti visuomenės, valdžios ir moralės santykio tema. Bet, pradedant nuo pradžių, „Klamo karo“ istorija būtų tokia: mokytojas Klamas 12 klasės mokinę įvertina neigiamu pažymiu. Mokinė, suvokusi, kad gavusi neigiamą pažymį negalės pretenduoti į savo norimos specialybės studijas, nusižudo. Tiesa, prieš tai dar apsilanko pas mokytoją Klamą ir asmeniškai…
