MenaiScenos menai

RIMA POCIŪTĖ

Ugnies medžioklė su varovu Gyčiu Padegimu

UgniesMedzioklemmmmm

Nežinia, ar kuriant naująją „Ugnies medžioklę su varovais“ tai bent iš dalies buvo Gyčio Padegimo tikslas, ar režisierius apskritai tokius dalykus įsisąmonino, tačiau jis 2014 metais iš tiesų grąžina Kaunui miuziklą…

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Sapnas

Lauros Vansevičienės nuotrauka

Pradėjau vaikščioti į teatrą – į studentų spektaklius. Nors gal tik studentų spektaklius apskritai ir verta žiūrėti, juk jie – vadinamoji teatro perspektyva: idėjų katilas, progresyvus mąstymas, stilistinės užuomazgos. Ir šiaip – toji intymi tamsa, kai prieš spektaklį užgesinamos šviesos ir visi nuščiūva. Tas nieko bendra neturinčiųjų bendrystės jausmas. Tarsi visi būtume kas sau, su savimi ir labai saugioje aplinkoje…

AGNĖ JUŠKĖNAITĖ

Kai vaidyba virsta savęs rodymu

AusraMM

Esu iš tų žmonių, kurie prieš pasiskųsdami iš tiesų įvertina, ar žinotų, kaip apskundžiamoje srityje pasireikšti geriau. Tačiau nors nesu oficiali teatro ekspertė ir kol kas tikrai nežibu režisūros perlais, šįkart negaliu susilaikyti nuo šlakelio kritikos. Nacionalinis Kauno dramos teatras šiemet jau spėjo parodyti ne vieną premjerą, o naujausia iš jų – Romaino Gary „Aušros pažado“ motyvais pastatytas spektaklis, kurį…

RIMA POCIŪTĖ

Teatralizuoti dyvų dyvai pagal Donelaitį

Būdama studentė nustebau, kai išgirdau, kad vilniečiai sako: per Dainų šventę išvažiuoju iš Vilniaus – baisus miestas, kai toks šurmulynas ir „bliovimas“ visur. Man tai buvo naujiena. Įsivaizdavau, kad visiems smagu, kai svečių privažiuoja, ir Vilnius tampa panašus į Rygą, kur didelė dalis tautos – tame viename savo didmiestyje. Kiek lietuvių vis dar atvažiuoja į Vilnių vos keletą kartų per…

PAULINA DRĖGVAITĖ

Peterio Brooko „Nuostabos slėnis“: paprastumo magija

teatras_m

1970 metais „Royal Shakespeare Company“ Anglijoje pastatytas „Vasarvidžio nakties sapnas“ paprastai vadinamas tiesiog „Peterio Brooko…

MALVINA JELINSKAITĖ

Įspūdis be pavadinimo

Viskas prasidėjo nuo spektaklio „Damos vizitas“. Vilniaus mažajame teatre visi laukė senosios Dürrenmatto damos: iškloti raudoni kilimai, nušveistos baliustrados, nublizginti veidrodžiai, atnaujinti plakatai, į atvertą kortų kaladę dailiai sudėtos spektaklio programėlės, taip pat išnešta Rimo Tumino proginė sofa, iškabintos Algimanto Vėjelio švytinčios fotografijos. Žodžiu, padaryta daili stilistinė jungtis, kaip ir pridera šiam pastatui Gedimino pr. 22, kur devyniolikto amžiaus pabaigoje…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Torunėje – vėl teatro šventė „Kontakt“

The Blue Boy. fot. Daniel Keane_m

Į tarptautinį teatro festivalį „Kontakt“ Torunėje šįmet po metų pertraukos (anksčiau šis festivalis vykdavo kasmet) susirinko žiūrovai dvidešimt antrą kartą. Tai didelė šventė toruniečiams, taip pat iš įvairių šalių suvažiuojantiems teatro kritikams ir dalyvauti pakviestiems teatrams. Matėme 14 spektaklių iš 11 šalių, 12 iš jų – konkursiniai. Šiemet festivalyje dalyvavo daugiausia teatrai iš artimiausių Lenkijos kaimynių – Rumunijos, Slovėnijos, Vengrijos,…

RIMA POCIŪTĖ

„Postdrama“, kokią ją nuošaly rodo Padegimas

Gyčio Padegimo spektaklio „Nuošaly“ (pagal islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę „Utan gátta“ pastatyto Nacionaliniame dramos

RIMA POCIŪTĖ

Užkalbėjimas verbatimu Saulės mieste

Įsivaizduokite – švelnių pastelinių spalvų pavasario vakarą Šiaulių pagrindinės gatvės viduryje dėmesį patraukia užrašas didžiulėmis raidėmis: „Gražuolės“. Turėtų juk susidomėję subėgti – dėl skirtingų priežasčių, bet visi: vyrai ir moterys. Aš buvau prie Šiaulių dramos teatro prieigų likus mažiau nei pusvalandžiui iki spektaklio pradžios (balandžio 4 d. įvyko spektaklio minėtu pavadinimu, režisuoto Agnės Dilytės, premjera) ir buvau nustebusi, dar nematydama…

RAMINTA LEVANDRAITYTĖ

Importuota kosmoso enciklopedija

kosmosas_m

Danišką ir lietuvišką „Kosmosą+“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje kūrę menininkai suteikė progą patikrinti postdraminio teatro teoriją praktikoje. Teatro meno vadovas Audronis Liuga žadėjo šiuo spektakliu-iššūkiu supurtyti Lietuvos teatro pamatus. Mat mūsų kūrėjai niekaip neprisiruošia maištauti prieš dramą, nė už ką neatsisako vaidybos kaip vaidybos, dėl to lietuvių teatras atrodo kone anachroniškas, palyginti su tomis įdomybėmis, kurios jau ne vieną…