MenaiScenos menai

RIMA POCIŪTĖ

Teatralizuoti dyvų dyvai pagal Donelaitį

Būdama studentė nustebau, kai išgirdau, kad vilniečiai sako: per Dainų šventę išvažiuoju iš Vilniaus – baisus miestas, kai toks šurmulynas ir „bliovimas“ visur. Man tai buvo naujiena. Įsivaizdavau, kad visiems smagu, kai svečių privažiuoja, ir Vilnius tampa panašus į Rygą, kur didelė dalis tautos – tame viename savo didmiestyje. Kiek lietuvių vis dar atvažiuoja į Vilnių vos keletą kartų per…

PAULINA DRĖGVAITĖ

Peterio Brooko „Nuostabos slėnis“: paprastumo magija

teatras_m

1970 metais „Royal Shakespeare Company“ Anglijoje pastatytas „Vasarvidžio nakties sapnas“ paprastai vadinamas tiesiog „Peterio Brooko…

MALVINA JELINSKAITĖ

Įspūdis be pavadinimo

Viskas prasidėjo nuo spektaklio „Damos vizitas“. Vilniaus mažajame teatre visi laukė senosios Dürrenmatto damos: iškloti raudoni kilimai, nušveistos baliustrados, nublizginti veidrodžiai, atnaujinti plakatai, į atvertą kortų kaladę dailiai sudėtos spektaklio programėlės, taip pat išnešta Rimo Tumino proginė sofa, iškabintos Algimanto Vėjelio švytinčios fotografijos. Žodžiu, padaryta daili stilistinė jungtis, kaip ir pridera šiam pastatui Gedimino pr. 22, kur devyniolikto amžiaus pabaigoje…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Torunėje – vėl teatro šventė „Kontakt“

The Blue Boy. fot. Daniel Keane_m

Į tarptautinį teatro festivalį „Kontakt“ Torunėje šįmet po metų pertraukos (anksčiau šis festivalis vykdavo kasmet) susirinko žiūrovai dvidešimt antrą kartą. Tai didelė šventė toruniečiams, taip pat iš įvairių šalių suvažiuojantiems teatro kritikams ir dalyvauti pakviestiems teatrams. Matėme 14 spektaklių iš 11 šalių, 12 iš jų – konkursiniai. Šiemet festivalyje dalyvavo daugiausia teatrai iš artimiausių Lenkijos kaimynių – Rumunijos, Slovėnijos, Vengrijos,…

RIMA POCIŪTĖ

„Postdrama“, kokią ją nuošaly rodo Padegimas

Gyčio Padegimo spektaklio „Nuošaly“ (pagal islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę „Utan gátta“ pastatyto Nacionaliniame dramos

RIMA POCIŪTĖ

Užkalbėjimas verbatimu Saulės mieste

Įsivaizduokite – švelnių pastelinių spalvų pavasario vakarą Šiaulių pagrindinės gatvės viduryje dėmesį patraukia užrašas didžiulėmis raidėmis: „Gražuolės“. Turėtų juk susidomėję subėgti – dėl skirtingų priežasčių, bet visi: vyrai ir moterys. Aš buvau prie Šiaulių dramos teatro prieigų likus mažiau nei pusvalandžiui iki spektaklio pradžios (balandžio 4 d. įvyko spektaklio minėtu pavadinimu, režisuoto Agnės Dilytės, premjera) ir buvau nustebusi, dar nematydama…

RAMINTA LEVANDRAITYTĖ

Importuota kosmoso enciklopedija

kosmosas_m

Danišką ir lietuvišką „Kosmosą+“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje kūrę menininkai suteikė progą patikrinti postdraminio teatro teoriją praktikoje. Teatro meno vadovas Audronis Liuga žadėjo šiuo spektakliu-iššūkiu supurtyti Lietuvos teatro pamatus. Mat mūsų kūrėjai niekaip neprisiruošia maištauti prieš dramą, nė už ką neatsisako vaidybos kaip vaidybos, dėl to lietuvių teatras atrodo kone anachroniškas, palyginti su tomis įdomybėmis, kurios jau ne vieną…

DALIUS JONKUS

Apie kosmoso raišką teatre: estetinė patirtis ir mokslinė analizė

Pažiūrėjęs Nacionaliniame dramos teatre įvykusią spektaklio „Kosmosas+“ premjerą likau nusivylęs. Po spektaklio bandžiau apmąstyti šio spektaklio nesėkmės priežastis.

RIMA POCIŪTĖ

Ar tvirtos barikados iš aksominių teatro kėdžių

barikados. d. matvejevo foto_m

Ilgokai svarsčiau, ar turėčiau apskritai rašyti apie „Barikadas“, spektaklį, vaidinamą Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, – jo premjera įvyko prieš mėnesį ir jis reklamuojamas kaip pirmiausia latvio režisieriaus Valterio Silio spektaklis. Aš nemanau, kad reikia rimtai kibti analizuoti spektaklius, kurių pati analizė galima tik padarius esmines išlygas (yra olimpiada ir parolimpiada ir pan.). O šiuo atveju kaip tik juk ir…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Keli pamąstymai apie OKT „Žuvėdrą“

Žmonės stebisi: kodėl vėl „Žuvėdra“, kodėl vėl „Vyšnių sodas“, kodėl vėl „Trys seserys“? Mažiau stebisi, kai vėl „Hamletas“, vėl „Karalius Lyras“, vėl „Otelas“. O aš, mačiusi mažiausiai dešimt „Žuvėdrų“, visiškai nesistebiu, kad vėl – ir einu į naują spektaklį kaip į susitikimą su senais draugais, kuriuos jau, regis, neblogai pažįstu. Bet eina laikas, tie „draugai“ keičia gyvenamąsias vietas, aplinką, kinta…