MenaiScenos menai

IEVA GUDMONAITĖ

Sapnas

„Gyvenimas – tai sapnas!“ – garsiai šaukiau, bėgdama Gedimino prospektu, kad suspėčiau į sesės spektaklį – aplinkiniai žiūrėjo irzliai, jie nenorėjo patikėti tuo, kad mes čia viską sapnuojam. „Gal nutapytum mums kokį paveikslą, kuris tau būtų „sapnas“? Skaitydama prisiminiau vaikystę, kai atrodydavo, kad esi Faustas bokšte ir knygos viena ant kitos kambaryje sudėtos vietoj baldų, žvakidėj dega žvakės – ir…

ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS

„Barbora“, don’t be boring

Rodos, kad šiandien mes vis dažniau norime atkurti praeitį ir, be abejonės, atsigręžti į ją. Net tada, kai suprantame, kad rekonstruoti būtojo laiko nesame pajėgūs. Mums nėra visiškai tinkamos net įvairios meno formos, tiksliau – šiuolaikinės medijos. Pavyzdžiui, dailė, šokis ar teatras, kai stengiamės (su)jungti skirtingas semantikas ar meno formas. Vis dėlto žūtbūt esame pasirengę patekti į daugialypį praeities lauką,…

TOMA MAČIULSKYTĖ

Išgyventi Kaligulą

Kai jūsų teatro biliete nenurodyta tiksli eilė ir vieta, ir jūs tokiu atveju veržiatės į priekines eiles, – šis tekstas ne jums, mat šį, iš esmės gerą, bruožą galite prarasti…

RIMA POCIŪTĖ

Raimundo Banionio teatras: „materializmas“ ar mistika?

Jeigu manęs kas klaustų apie pastarojo teatrinio sezono įspūdžius (randu dažniausiai elektroninius klausimynus, kur reikia tik spustelėti vienintelį taškelį, pvz., prie „labiausiai patikusio“ spektaklio), sakyčiau, kad mėginau suvokti, kiek atskiras teatras išlieka kultūros subjektas…

RIMA POCIŪTĖ

Jono Vaitkaus karališka Šekspyro versija

Nepažiūrėjau „Shakespeare’s Globe“ rodyto „Hamleto“ Vilniuje arba Rygoje, manydama, kad internetą ilgainiui tiesiog užplūs šio spektaklio kelionės aplink pasaulį vaizdo įrašai (taip ir atsitiko!), o rašyti apie spektaklį nebus daug prasmės, nes lietuviškojoje žiniasklaidoje bus gausybė įžvalgių vertinimų (o va taip neatsitiko!). Buvo aišku, kad šis spektaklis yra performansas – speciali dovana pasauliui Šekspyro 450-ųjų gimimo metinių proga, o jo…

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Niekuo dėtas Kristus

Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pradėjo jaunatviška premjera „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ėjau dėl dramaturgės Teklės Kavtaradzės, nes jos pjesė man buvo aktuali dėl literatūrinių kontekstų. Režisieriaus Tado Montrimo pasisakymai irgi įdomūs, tačiau spektaklį vertinti sunku, nes jis apskritai sunkiai įsliuogia į teatro žanrą. „Pokalbiai“ vyko studijoje, iš arti buvo matyti aktoriai; gėrėjausi, nes gražūs – gal ir vulgaroka taip…

RIMA POCIŪTĖ

Ugnies medžioklė su varovu Gyčiu Padegimu

UgniesMedzioklemmmmm

Nežinia, ar kuriant naująją „Ugnies medžioklę su varovais“ tai bent iš dalies buvo Gyčio Padegimo tikslas, ar režisierius apskritai tokius dalykus įsisąmonino, tačiau jis 2014 metais iš tiesų grąžina Kaunui miuziklą…

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Sapnas

Lauros Vansevičienės nuotrauka

Pradėjau vaikščioti į teatrą – į studentų spektaklius. Nors gal tik studentų spektaklius apskritai ir verta žiūrėti, juk jie – vadinamoji teatro perspektyva: idėjų katilas, progresyvus mąstymas, stilistinės užuomazgos. Ir šiaip – toji intymi tamsa, kai prieš spektaklį užgesinamos šviesos ir visi nuščiūva. Tas nieko bendra neturinčiųjų bendrystės jausmas. Tarsi visi būtume kas sau, su savimi ir labai saugioje aplinkoje…

AGNĖ JUŠKĖNAITĖ

Kai vaidyba virsta savęs rodymu

AusraMM

Esu iš tų žmonių, kurie prieš pasiskųsdami iš tiesų įvertina, ar žinotų, kaip apskundžiamoje srityje pasireikšti geriau. Tačiau nors nesu oficiali teatro ekspertė ir kol kas tikrai nežibu režisūros perlais, šįkart negaliu susilaikyti nuo šlakelio kritikos. Nacionalinis Kauno dramos teatras šiemet jau spėjo parodyti ne vieną premjerą, o naujausia iš jų – Romaino Gary „Aušros pažado“ motyvais pastatytas spektaklis, kurį…

RIMA POCIŪTĖ

Teatralizuoti dyvų dyvai pagal Donelaitį

Būdama studentė nustebau, kai išgirdau, kad vilniečiai sako: per Dainų šventę išvažiuoju iš Vilniaus – baisus miestas, kai toks šurmulynas ir „bliovimas“ visur. Man tai buvo naujiena. Įsivaizdavau, kad visiems smagu, kai svečių privažiuoja, ir Vilnius tampa panašus į Rygą, kur didelė dalis tautos – tame viename savo didmiestyje. Kiek lietuvių vis dar atvažiuoja į Vilnių vos keletą kartų per…