Mažajame teatre pagaliau pasirodo su pertrūkiais repetuota Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ premjera, kurią labai nepalankiomis sąlygomis rengė režisierius iš Slovėnijos Tomi Janežičius. Kažkokiame atokiame festivalyje jį surado teatrologė, Mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Ramunė Balevičiūtė, pamačiusi jo 7 valandas trunkančią „Žuvėdrą“ ir ne juokais sudominta.

Išėjo dar viena artima siela – Maskvoje mirė teatrologė su filologės diplomu, scenografė, memuaristė, intelektualė, didelė lėlių teatro mylėtoja, žinovė ir kūrėja Irina Uvarova-Danijel. Ant mano stalo guli jos dovanota knyga „Danijelis ir viskas viskas viskas“…

Šiandien suvokti teatrą, sekti jo kelius ir klystkelius, o dar labiau – rašyti apie teatrą yra tikrai nelengva. Nes teatras linkęs nuo mūsų slapstytis įvairiausiais būdais – dėtis nematomas kaukes, apsimetinėti, skolintis kitų menų raiškos būdus, lįsti į tokias erdves, kurios jį daro sunkiai atpažįstamą…

Mintimis vis grįžtu prie Birutės Mar „Ledo vaikų“ (2018), sėkmingiausio jos spektaklio panašia tema, prie spektaklio, kuris sukrėtė: viena aktorė priešais žiūrovų amfiteatrą Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje su savo mamos tremties istorija širdyje tenkinasi keletu scenos grindų kvadratų; pati susitelkusi, ji sutelkia publikos dėmesį, ir mes pradedam drauge su ja išgyventi skaudų pasakojimą.

Šiurpus įvykis su Nacionalinės premijos laureate aktore Viktorija Kuodyte, kai buvo neįleista į prezidentūrą premijos atsiimti, pribloškė Lietuvos žmones. Užtemdė Vasario 16-osios šventę. Tokio dalyko juodžiausiame sapne nesusapnuosi!

  Aplinkybės taip klostosi, kad metodiškai „apeiti“, juo labiau „apvažiuoti“ visus Lietuvos teatrus ir įdomesnius renginius darosi neįmanoma. Jau vien šį rudenį kiek mano visko praleista! Net „Sirenų“ festivalis. Tiesa, ir sirenų balsai pastaraisiais metais, regis, buvo kiek prikimę, nebeskambėjo taip vylingai. O teatras – toks reiškinys, kad jo nei pakartoti, nei pavyti ir norėdamas negalėtum. Kai po karo Vilniuje…