„Metrai vaikus paliko“, arba Kodėl negimsta antras Nekronovas*
Kaip gerai, kad Lietuvoje daugėja viešų pokalbių ir diskusijų. Matyt, taip siekiame pasveikti iš baisios sovietmečio ligos, vadintos „dvasingais pokalbiais virtuvėje“. Jaunajai kartai trumpai priminsiu, kad tai buvo pokalbiai ne apie kulinariją, pasidėjus ant kelių Bibliją. Asmeninių namų virtuvė LTSR laikais tiesiog buvo vienintelė laisvės oazė, kur galėjai reikšti savo politines (ir dvasines, kas be ko) pažiūras ir nebūti už tai įkalintas ar ištremtas. Nes ten beveik Niekas, t. y. KGB, tavęs negirdėjo. Tik tavo pašnekovas ir jūsų ištikimas rezistencinių kovų bičiulis (taip ir netapęs Molotovo kokteiliu) – degtinės butelis.
Dabar jau laisvėjame: virtuves pakeitė lauko barai, KGB – budri, autoritetingų nuomonių išalkusi publika, o degtinę – mineralinis vanduo. Štai kad ir septynioliktųjų metų birželio dvidešimta, šešta valanda vakaro. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelis arba kitaip – lauko baras „Piano Man Outside“. NLJSK (Neformalus Lietuvos jaunųjų signatarų klubas), kurį galite rasti feisbuke, surengė diskusiją-pokalbį apie Lietuvos teatro dabartį. Diskusijos tema plati ir neaprėpiama kaip mūsų buvusi LDK imperija – „Lietuvos teatras – koks jis?“ Kitaip tariant, ir vėl keliame tapatybės klausimus, bandome susivokti, kas esame. Ir tai yra gerai. Nes ką jau ką, bet buvusiam sovietinio konclagerio vergui, sapnuose dar neištrūkusiam iš už spygliuotos vielos, tapatybės klausimą privalu kelti. Ir kažkaip stengtis į jį atsakyt. Nesgi reikia toliau gyvent. O kaip gyvensi, kai nežinai nei kas esi, nei ką gali, nei kur eit, nei su kuo.
Bet pradžioje – trumpai apie diskusijos dalyvių, kaip viešųjų personų, tapatybes. Štai Marius Ivaškevičius. Niekas nesiginčys – tai labai talentingas ir produktyvus teatro dramaturgas. Tikras lietuviškos tapatybės ekspertas. Ivaškevičius yra tas, kuris žino, kodėl utopinės lietuvių svajonės apie Madagaskarą baigėsi distopine realybe Didžiosios Britanijos saloje. Ir dėl to mūsiškojo teatro gerbėjai šiam dramaturgui visad liks dėkingi.
Oskaras Koršunovas. Deja, šis diskusijos dalyvis nepasirodė. Gaila. Labai gaila. Nes diskusijoje nekart skambėjo didis nusivylimas jaunuoju Lietuvos teatru. O juk būtent Koršunovo parengti aktoriai ir šiomis dienomis renkamas režisierių kursas, galima sakyti, bus ateinančio dešimtmečio Lietuvos teatro veidas. Tad natūralu, kad ne tik genialiausias pastarųjų 27 nepriklausomybės metų režisierius, bet dabar jau ir įtakingiausias teatro pedagogas galėjo pateikti svarių argumentų ir įžvalgų diskusijoje apie dabartinio mūsų teatro tapatybę. Aišku, dalis publikos pamanė, kad maestro dar kartą „pasiplovė“ dėl visiems gerai žinomo jo polinkio į „chronišką gripą“, tačiau aš buvau informuotas (galbūt klaidingai), kad tai dėl užsitęsusių stojamųjų į LMTA. Tikėkimės, kad tą diskusijos valandą Oskaras vyniojo vystykluosna naująjį teatro genijų, o trys įtakingiausių tarptautinių festivalių direktoriai tuo metu regėjo virš Lietuvos dar kartą įsižiebusią Betliejaus žvaigždę…
Trečias diskusijos dalyvis buvo Adolfas Večerskis. Didžiai prieštaringa persona. Viena vertus – charizmatiškas ir talentingas teatro ir kino aktorius, kita vertus – tas, kuriuo prieš 7 metus, kaip tuo metu buvusiu LNDT generaliniu direktoriumi, nepasitikėjimą pareiškė (net su viešu kreipimusi į prezidentę) patys įtakingiausi LT teatro kūrėjai. Skaidrus tas Večerskis ar neskaidrus, kokybiškos tos jo komercinės „Meilės pagal grafiką“ ar ne, nesiimu spręst. Pripažįstu – nesu tokio žanro mėgėjas, švelniai tariant. Tačiau iš diskusijų apie Lietuvos teatrą lauko tokių žmonių kaip ponas Adolfas geriau neišmest – dėl jų patirties, ryškaus charakterio, dėl balsų įvairovės, galų gale. O konkrečiai šioje situacijoje – dėl to, kad net prieštaringiausios reputacijos žmonės kartais ima ir pasako kokią auksinę mintį, dėl kurios buvo verta iškęst jau banalius ir inertiškus mūsų teatralų skundus, kad nėr meninės kokybės, nes „nieks neduoda kūrybai pinigų“…
Ir paskutinis diskusijos dalyvis – aktorius Andrius Bialobžeskis. Na, nežinau kaip jums, bet man šis aktorius ir jo šabloniškos, iš spektaklio į spektaklį keliaujančios intonacijos nesisieja su žodžiais „kokybiška vaidyba“. O ir Bialobžeskio nuolatinis šmėžavimas žemiau kritikos besivoliojančiuose lietuvių serialuose pastarąjį teiginį tik patvirtina. Tad kodėl šis amžinai pavargęs, nuobodus teatro žvirblelis buvo kviestas, nesupratau… Dėl „Zero 3“ šlovės, dėl spindulingosios jojo karjeros TV ekrane? Bet juk diskusija buvo apie teatrą.
Ir pagaliau priėjome pačią pokalbio moderatorę Laurą Tyrylytę! Kodėl taip pabrėžtinai, nustebote? Ogi todėl, kad puikiai žinome, jog diskusijų moderatorius turi būt ne mažesnė asmenybė už kviestinius pašnekovus. Pastariesiems juk taip pat turi būt smalsu kalbėtis su įdomia, kūrybinga, protinga ir gerai informuota persona, gebančia juos išprovokuot, atskleist ir įvelt į aštresnę, spalvingesnę ir nuodugnesnę polemiką. Tuo, tiesą sakant, ypač suinteresuoti (amžinai to alkstantys) ir mes, pokalbio klausytojai, lietuviškoji publika. Deja. Ponia ar panelė Laura Tyrylytė nuvilia. Grįžęs iš renginio bandau ją paguglint. Informacijos – sekloka. Randu tik žodžius „viešieji ryšiai“, „marketingas“ ir nė kvapo sąsajų su teatru ar kitais menais. Drąsus žmogus, pagalvoju… Tik štai uždavinėjant teatralams klausimus drąsos užduoti provokatyvesnius, gilesnius klausimus pristigo… Gal dėl to diskusijos dalyviai atrodė nuobodžiaujantys, tarsi priversti atsakinėti į gana abstrakčius klausimus. O ir pabaigoje iš publikos nuaidėjusi replika apie LMTA aktorių ir režisierių rengimo problemas moderatorės liko neišgirsta. O buvo galima šią temą plėtoti, juolab kad ji tiesiogiai ir fundamentaliai siejasi su nūdienos teatro – ypač jaunojo – pralaimėjimais ir neblėstančiomis viltimis…
Tačiau kaip yra, taip. Mėgaujuosi ir tomis retomis progomis tiesiogiai klausytis mūsų teatro meistrų viešai žarstomos išminties (šioje situacijoje turiu omeny Ivaškevičių ir astraliniu pavidalu diskusijoje dalyvavusį Koršunovą).
Taigi, kokių minties perlų mums, prie alaus bokalų rymantiems, pažėrė minėti teatro vyrai: Ivaškevičius, Večerskis ir Bialobžeskis. Beveik jokių. Tik įprastus menininkų skundus dėl to, kad amžinai trūksta pinigų. Ivaškevičius dar pridėjo ir vadybos trūkumą. Suprask, mūsų teatras toks galingas, ypatingas ir išskirtinis reiškinys pasaulio kontekste, kad jame nežinomi imame darytis vien dėl vadybos ir viešųjų ryšių kūrimo specialistų trūkumo. Dar gerbiamas dramaturgas metė kaltinimą ir mūsų publikai, kuri tokia neišprususi, kad nesugebėjo net Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ įvertint – šis neeilinis Nekrošiaus šedevras vyko pustuštėje LNDT salėje. „Varge varge, vajė vajė“, – kaip kadais dainavo „Rokfeleriai“. O štai šlovingieji rusų kritikai, per anšlagus Maskvoje negavę bilietų, Ivaškevičiaus liudijimu, atsivijo mūsų genijų net iki Vilniaus ir čia… liko priblokšti mūsų „paikų“ žiūrovų abejingumo elitiniam menui!.. Tokia logika vadovaujantis, Marius Ivaškevičius turėtų labai liūdėt parašęs komercinę, pigią ir antimeninę pjesę „Išvarymas“, kuri, priešingai nei Nekrošiaus „elitinis menas“, o dar ir įvyniota į „kičinę“ Koršunovo režisūrą, kiekvieną kartą surenka sausakimšą salę… Tik nereikia, prašyčiau. Žiūrovai dar ne tokie idiotai, kad vietoj aktualaus, širdį ir protą paliečiančio spektaklio (galų gale – meistriškai suvaidinto) rinktųsi narplioti pusšimčio metų senumo metaforas, įdomias tik dviem tokio pat amžiaus teatrologėms.
Ir juokingiausia tai, kad tiek Ivaškevičius, tiek Večerskis, tiek Bialobžeskis vieningai skundėsi pasigendą jaunojo teatro ir jaunųjų kūrėjų. Bet ne bet kokių, ir net ne vidutinių ar tiesiog talentingų, bet būtinai genialių, anot Ivaškevičiaus. T. y. tokių, kurie kaip kokioje karalystėje perimtų iš jau nebejaunų karalių karūnas ir skeptrus ir vyktų iš naujo užkariaut europinio teatro scenos. Nes, kad ir gabūs, kad ir jauni, bet tokie kaip Vidas Bareikis ar Olga Lapina, visgi nėra pasaulinio lygio, gebantys būt įdomūs užsieniui, teigė Ivaškevičius, o jam pritariantis Večerskis dar ir pareikalavo iš jaunųjų būt savo kartos guru. Tik tai būtų ženklas, anot Večerskio, kad teatre atsiranda asmenybių, galinčių prilygti Nekrošiui ir Koršunovui. Priešingu atveju jis ir toliau nebeisiąs į teatrą.
Na, ginčytis, kad esamas laikas neturi dvigalviam teatro imperijos ereliui Nekrošiui-Koršunovui prilygstančių jaunųjų, neįmanoma. Graudi tiesa ir ta, kad net dabartiniai talentingi ir mažiau talentingi jau niekad to genialumo olimpo nepasieks, nes, kaip suskaičiavo diskusijos dalyviai, Koršunovas genijum tapo 21 metų, o Nekrošius – būdamas 25-erių (matyt, vėliau, nes kilęs iš kaimo – S. N.). Šiaip būtų įdomu kokių literatūrologų pasiklaust, kada genijum tapo Ivaškevičius. O jei rimtai, tai nuo kada genialumas siejamas su ankstyvu pripažinimu, taip ir likau nesupratęs…
Šios diskusijos, kuri buvo panašesnė į pavargusių vyrų monologus, pabaigoje įvyko vienas mažas, bet vertingas dalykas – minėta replika iš publikos. „O gal čia LMTA menininkų rengimo problemos?“ – taip ar panašiai paklausė mergina, replikuodama į diskusijos dalyvių bodėjimąsi jaunaisiais, genialumo nedemonstruojančiais teatro kūrėjais. Ir vienintelis, kuris į tai sureagavo, buvo Adolfas Večerskis – jis tiesiai rėžė: „Metrai vaikus paliko. Ir ta tendencija eina ir eina. Jie (studentai – S. N.) nekalti už tuos diedus, kurie juos palieka.“ Trumpai išversiu: Večerskis čia kalbėjo apie tai, kad LMTA garsūs teatro meistrai (metrai) surenka studentų kursus, o patys jiems beveik nedėsto, nes užsiėmę aktyvia kūrybine veikla. O aš dar pridursiu, kad kita, neviešinama (nes gana subtili) teatro studentų rengimo problema – katastrofiškai aplaidus požiūris į jų dvasinį, intelektualinį autentiškos kūrybinės pajautos lavinimą. Ne vienas pažįstamas studentas man yra skundęsis, kad dėstymo programa – tai nuolatiniai (nuo ryto iki vakaro) trenažai lavinant vien kūną ir techninius aktoriaus įgūdžius. Nepaliekant nė lašo laiko knygų skaitymui, švietimuisi, dvasinėms studentų savęs, kaip menininkų, mąstytojų, paieškoms. Kitaip tariant, Miltinio kadais išsakytas ir realizuotas aktoriaus rengimo kanonas – kad būtų ir akrobatas, ir filosofas – šiais laikais iškreiptas iki „kad būtų akrobatas“. O tos deformacijos vaisiai akivaizdūs – ne viename jaunųjų spektaklyje matai puikiai judančius, besivartančius ir tekstą klykiančius aktoriukus. Tik štai kai reikia atsistot avanscenoje ir ramiai, be isterinio psichavimo ir mejerholdiškos ekvilibristikos ištart nors vieną protingą ar gilesnį pjesės sakinį – akys tuštut tuštutėlės, o intonacijos – kaip 9 klasės gimnazistų būrely… Tad čia nepadės nė kai kurių dėstytojų iš samurajų šalies atsivežti aktorių rengimo metodai. Naiviai manant, kad gyvenimo būdo keitimas, vienuoliška, kontempliatyvi disciplina nebūtina, o užteks vien psichofizinių pratimėlių. Kurgi ne! Penkias dienas gyveni pagal Suzuki, o savaitgalį lėbauji bare…
Tad, ponai, gal kaltinant laiką, kad šis nepagimdo naujų režisūros meistrų, reikėtų atsižvelgt ir į tai, kad režisieriams būtina rengti mąstančius aktorius asmenybes, o ne vien marionetes. Pats savo akimis esu regėjęs, kaip puikus ir labai talentingas režisierius Agnius Jankevičius, dirbdamas su labai jauna trupe, atsimuša į abejingas, niekaip neužsidegančias aktoriūkščių akis ir neatsiveriančias širdis (apie smegenų veikimą – patylėsiu…). Juk ne visi režisieriai nori tiesiog techniškai padaryt, sukalt, suvirint ir sumontuot spektaklį, prikaišiodami šešiaaukščių metaforų. Kai kuriems reikia dar ir bendruomeniškumo, dialogo su asmenybėm. Ką, tokie jau ne genijai? Iš serijos – geras režisierius bet ką gali pastatyt ir iš bet ko? Taip, sutinku. Ir tai jūs pavadinot Lietuvos režisūriniu teatru, įteisinot, kone kanonizavot ir dabar spraudžiat į jį visus it kokion Prokrusto lovon…
Deja, ši aktorių rengimo problema daugiau nebuvo plėtojama, nors, mano tvirtu įsitikinimu, ji yra būtent ta, nuo kurios ir reikėjo pradėti šią diskusiją apie šiandienos lietuvių teatro tapatybės krizes…
– –
* Nekronovas – simbolinis dvigalvis Lietuvos teatro imperijos erelis. Viena galva – Nekrošiaus, kita – Koršunovo. O akivaizdi aliuzija į nekro ir novus semantiką – neatsitiktinė. Nekronovo reiškinys – tai daugiau nei dviejų teatro genijų spindesys. Tai greičiau ištisa lūkesčių, kritikos ir vertinimo skalių diktatūra, kuria mes naikiname (nekro) bet kokį jauną teatro menininką, neatitinkantį genialaus menininko standarto. Negana to, dar reikalaujame būti ir kitokiam, originaliam, t. y. novus. Ir tai jau net ne paradoksas, tai grynų gryniausia šizofrenija.
