MenaiScenos menai

RIMA POCIŪTĖ

Įbridimas antrą kartą į O’Neillo „Meilę po guobomis“

Metų sandūros yra ežiaženkliai, kurie suteikia pretekstą apibendrinti net tai, kas tėra padrikos pastabos. Visuotinio linksmo apdujimo „kontekste“ rimtesnės kalbos atrodo net tai, dėl ko eilinį darbo…

NIJOLĖ NARBUTAITĖ

Galvosūkis kaip galvosopis

Iš salės žiūrovai išėjo tylėdami ir vien jau tai buvo gėris. Rūbinė – slenkstis tarp teatro ir kasdienybės – atgaivino šurmulį, bet jis plito palengva ir tarsi nenorom glemžėsi spektaklio realybę, patys žmonės nenorėjo jos taip lengvai paleisti. Rolando Kazlo režisuotas ir inscenizuotas premjerinis spektaklis „Atrask mane“ baigėsi. Įspūdžiai liko. Pirmiausia esu dėkinga režisieriui už įvardijimą, kad spektaklis yra inscenizacija.…

UGNĖ MAKAUSKAITĖ

Aktorius

Susipažįstant aktorius paprastai nepasakys savo tikrojo vardo (bent jau iš pradžių). Dažniausiai aktorius vėluos (turėkite tai omenyje, kai planuosite susitikimą). Bet aktorius visad tave provokuos. Ir sudomins. Dainius Tarutis nėra išimtis. Jaunas, keliuose Lietuvos („Lėlės“, „No theater“, „Menų spaustuvė“ ir t. t.) teatruose dirbęs aktorius, sakytum, gan kategoriškas. Teatras – tai liga. Pirma, nuolat matai erdvę. Galvoje turimas ne paprastų…

MIGLĖ MUNDERZBAKAITĖ

Nereikšminga Antuanetės biografija?..

„Biografija: vaidinimas“ (rež. Gintaras Varnas, 2014) – spektaklis, kuris kalba apie amžiną žmogaus troškimą keisti savo gyvenimą, apie tik vaizduotėje esančią galimybę sugrįžti į praeitį – pakeisti joje buvusius reikšmingus gyvenimo sprendimus. Analizuojamas klausimas: jei turėtume tokią galimybę, ar tikrai žinotume, ką ir kaip keisti? Tarsi šachmatų lentoje rodomi įvairūs galimi gyvenimo „ėjimai“. Pagrindinis personažas Kiurmanas (akt. Dainius Svobonas) blaškosi…

ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS

Saugus biografijos atkūrimas palatoje

Jeigu šiandien turėtume galimybę, ar ką nors savo gyvenime, ypač biografijoje, norėtume (pa)keisti, kažko atsisakyti? Pakreipti egzistencijos įtampas kita linkme ir žengti visiškai kitu likimo keliu? Rodos, mums nereikėtų parduoti sielos net pačiam velniui, o gaila. Paprasčiausiai pasirinktume viską atiduoti į režisieriaus rankas – šiandien riba tarp atliekamo spektaklio teatre ir spektaklio visuomenėje išnykusi. Šios dvi skirtingos kategorijos vis dažniau…

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Ar reikia uždusinti po dvasingumo gaubtu

Nuojauta yra sunkiai apčiuopiamas ir dar sunkiau iš savo daugiasluoksnio kiauto išlukštenamas dalykas. Ji atsėlina pamažu, tampa atpažįstama tik po kurio laiko – jeigu galiausiai tampa. Jau gana seniai kamuoja nuovoka (taip, verta fiksuoti vykstančią transformaciją, jeigu ją pripažįstame), kad teatras siunčia žiūrovui nejaukią žinią. Ši nuovoka palaipsniui išsigrynina į supratimą, kad nejauka ir yra toji žinia. Žinoma, visuomet lieka…

IEVA GUDMONAITĖ

Sapnas

„Gyvenimas – tai sapnas!“ – garsiai šaukiau, bėgdama Gedimino prospektu, kad suspėčiau į sesės spektaklį – aplinkiniai žiūrėjo irzliai, jie nenorėjo patikėti tuo, kad mes čia viską sapnuojam. „Gal nutapytum mums kokį paveikslą, kuris tau būtų „sapnas“? Skaitydama prisiminiau vaikystę, kai atrodydavo, kad esi Faustas bokšte ir knygos viena ant kitos kambaryje sudėtos vietoj baldų, žvakidėj dega žvakės – ir…

ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS

„Barbora“, don’t be boring

Rodos, kad šiandien mes vis dažniau norime atkurti praeitį ir, be abejonės, atsigręžti į ją. Net tada, kai suprantame, kad rekonstruoti būtojo laiko nesame pajėgūs. Mums nėra visiškai tinkamos net įvairios meno formos, tiksliau – šiuolaikinės medijos. Pavyzdžiui, dailė, šokis ar teatras, kai stengiamės (su)jungti skirtingas semantikas ar meno formas. Vis dėlto žūtbūt esame pasirengę patekti į daugialypį praeities lauką,…

TOMA MAČIULSKYTĖ

Išgyventi Kaligulą

Kai jūsų teatro biliete nenurodyta tiksli eilė ir vieta, ir jūs tokiu atveju veržiatės į priekines eiles, – šis tekstas ne jums, mat šį, iš esmės gerą, bruožą galite prarasti…

RIMA POCIŪTĖ

Raimundo Banionio teatras: „materializmas“ ar mistika?

Jeigu manęs kas klaustų apie pastarojo teatrinio sezono įspūdžius (randu dažniausiai elektroninius klausimynus, kur reikia tik spustelėti vienintelį taškelį, pvz., prie „labiausiai patikusio“ spektaklio), sakyčiau, kad mėginau suvokti, kiek atskiras teatras išlieka kultūros subjektas…