MenaiScenos menai

GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ-DIENA

Abejingumo spąstai

Pastaruoju metu ne tik žiniasklaidos venomis, bet ir meno kraujagyslėmis cirkuliavo ta pati – pabėgėlių aktualija. Teatras, vis aktyviau reaguojantis į socialinius reiškinius, mano dėmesį patraukė trimis kūriniais: Pauliaus Ignatavičiaus režisuotu spektakliu „Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre (sukurtu pagal Aischilo tragediją „Maldautojos“ ir Andriaus Jevsejevo dramaturgiją), Oskaro Koršunovo spektakliu-hepeningu „Eglė žalčių karalienė“ (inspiruotu Elfriedės Jelinek teksto „Prašytojai“ ir interneto komentarų) ir…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Schilleris: kodėl gi šitaip?

Visai neseniai kartu su lėtai slenkančiu, permainingu kaip niekad pavasariu Mažasis teatras su režisieriumi Artūru Areima parengė naują premjerą – Friedricho Schillerio „Mariją Stiuart“. Tų „Marijų“ per gyvenimą esu mačiusi ne vieną. Pirmiausia prieš akis iškyla dar jaunystėje snaudžiančiame Akademiniame dramos teatre matytas gerą psichologinį teatrą išpažįstančio režisieriaus Leonido Lurjė spektaklis, kuriame vaidino trys idealiai parinkti talentingi ir labai skirtingi…

gk

Sentimentai senoviniam teatrui

Gintaro Varno premjera „Sofoklis, Aischilas, Euripidas. OIDIPO MITAS“. Privertė apmąstyti ne tiek graikų tragediją, kiek Edipo kompleksą. „Jeigu manai, kad Edipo kompleksą sukelia lėlės ar pati santuoka, – labai keista. Edipas – ne lėlė, tai vidinė sekrecija, liauka, ir niekas niekada nekovojo su edipinėmis sekrecijomis tuo pat metu nekovodamas su savimi pačiu, neeksperimentuodamas prieš save patį, neįgydamas gebėjimo mylėti ir…

IEVA GUDMONAITĖ

Karaliaus Purandžanos istorija

Rusų dramos teatre įvykęs spektaklis „Karaliaus Purandžanos istorija“ – tikrai užhipnotizuojantis ir širdį pavergiantis įvykis – pastatytas remiantis…

RIMGAILĖ RENEVYTĖ

Pieno negeriu, o degtinę geriu

Teatrališki mirties ir laikinumo įvaizdžiai neretai pasikartoja Oskaro Koršunovo kūryboje: galbūt tai neužsiveriančios temos, režisieriaus vienatvės teatras, o gal tik smagūs siaubo žaidimėliai. Tačiau Koršunovas…

RIMA POCIŪTĖ

Įbridimas antrą kartą į O’Neillo „Meilę po guobomis“

Metų sandūros yra ežiaženkliai, kurie suteikia pretekstą apibendrinti net tai, kas tėra padrikos pastabos. Visuotinio linksmo apdujimo „kontekste“ rimtesnės kalbos atrodo net tai, dėl ko eilinį darbo…

NIJOLĖ NARBUTAITĖ

Galvosūkis kaip galvosopis

Iš salės žiūrovai išėjo tylėdami ir vien jau tai buvo gėris. Rūbinė – slenkstis tarp teatro ir kasdienybės – atgaivino šurmulį, bet jis plito palengva ir tarsi nenorom glemžėsi spektaklio realybę, patys žmonės nenorėjo jos taip lengvai paleisti. Rolando Kazlo režisuotas ir inscenizuotas premjerinis spektaklis „Atrask mane“ baigėsi. Įspūdžiai liko. Pirmiausia esu dėkinga režisieriui už įvardijimą, kad spektaklis yra inscenizacija.…

UGNĖ MAKAUSKAITĖ

Aktorius

Susipažįstant aktorius paprastai nepasakys savo tikrojo vardo (bent jau iš pradžių). Dažniausiai aktorius vėluos (turėkite tai omenyje, kai planuosite susitikimą). Bet aktorius visad tave provokuos. Ir sudomins. Dainius Tarutis nėra išimtis. Jaunas, keliuose Lietuvos („Lėlės“, „No theater“, „Menų spaustuvė“ ir t. t.) teatruose dirbęs aktorius, sakytum, gan kategoriškas. Teatras – tai liga. Pirma, nuolat matai erdvę. Galvoje turimas ne paprastų…

MIGLĖ MUNDERZBAKAITĖ

Nereikšminga Antuanetės biografija?..

„Biografija: vaidinimas“ (rež. Gintaras Varnas, 2014) – spektaklis, kuris kalba apie amžiną žmogaus troškimą keisti savo gyvenimą, apie tik vaizduotėje esančią galimybę sugrįžti į praeitį – pakeisti joje buvusius reikšmingus gyvenimo sprendimus. Analizuojamas klausimas: jei turėtume tokią galimybę, ar tikrai žinotume, ką ir kaip keisti? Tarsi šachmatų lentoje rodomi įvairūs galimi gyvenimo „ėjimai“. Pagrindinis personažas Kiurmanas (akt. Dainius Svobonas) blaškosi…

ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS

Saugus biografijos atkūrimas palatoje

Jeigu šiandien turėtume galimybę, ar ką nors savo gyvenime, ypač biografijoje, norėtume (pa)keisti, kažko atsisakyti? Pakreipti egzistencijos įtampas kita linkme ir žengti visiškai kitu likimo keliu? Rodos, mums nereikėtų parduoti sielos net pačiam velniui, o gaila. Paprasčiausiai pasirinktume viską atiduoti į režisieriaus rankas – šiandien riba tarp atliekamo spektaklio teatre ir spektaklio visuomenėje išnykusi. Šios dvi skirtingos kategorijos vis dažniau…