MenaiScenos menai

Priekabiavimai prie bakchančių

RŪTA JAKUTYTĖ Sunkoka kalbėti apie žymių režisierių kūrybą, o dar sunkiau kaip nors dailiai įpinti priekabes, kad nepasirodytum koks pyplys, turintis pretenzijų į snobizmą, arba kokia nepatenkinta senmergė, lyg vapsva gelianti į pirmą pasitaikiusią pėdą.

Nacionalinė klasika teatre kaip neįtikėtina avantiūra

RIMA POCIŪTĖ Ar gali būti taip, kad spektaklis per paskutines repeticijas būtų filmuojamas, kad išliktų bent vaizdo įrašas, jei jis paskutinę minutę būtų „režimo“ uždraustas, – bet gausybę jo nuotraukų pirmasis išspausdina vienas iš pagrindinių „oficiozų“?

Iš Lenkijos šokio platformos

MONIKA JAŠINSKAITĖ Praėjusių metų gruodžio pradžioje į Poznanėje surengtą Lenkijos šokio platformą susirinko šokio industrijos veikėjai iš įvairių Europos šalių. Šokėjai, choreografai, vadybininkai, kritikai ir nekritikai keturias dienas mirko lenkiškame šokio pasaulyje.

Iš pokalbio su Algimantu Masiuliu apie „Statytoją Solnesą“ ir kita

Šį pokalbį, kuris vyko maždaug 1997 metais, radau savo archyve ir apsidžiaugiau, nes kalbėdamas apie Ibseno „Statytoją Solnesą“, žinomą Jono Vaitkaus spektaklį Kauno scenoje, kur pirmąjį savo teatrinį vaidmenį suvaidino aktorius Juozas Budraitis, Algimantas Masiulis pasako daug įdomių minčių apie režisūrą ir aktorystę

Aukštos teatrinės įtampos linija

RIMA POCIŪTĖ Teatro režisierės Ramunės Kudzmanaitės kūryba patraukia dėmesį todėl, kad ji yra profesionaliai įvaldžiusi ir kitas teatrui artimas kultūrinės raiškos sritis.

Marlene Dietrich, arba Kodėl blogai, kai teatre viskas „per gerai“

RIMA POCIŪTĖ Rygos Dailės teatre (Dailes teātris) ypatingo žiūrovų dėmesio tebesulaukia miuziklas „Marlena“ (premjera – 2011 m. lapkričio 26 d.), skirtas garsiai vokiečių kilmės Holivudo aktorei ir dainininkei Marlene Dietrich. Jį sukūrė Raimondas Paulas (kompozitorius), Evita Mamaja (libreto autorė), o pastatė – Inesė Mičulė (režisierė)

Savidestrukcijos menas pagal Mariną Abramović

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Performansų atsiradimas paprastai siejamas su situacionistų, „Fluxus“ judėjimais, nors aptikti užuomazgų galima dar senovės Graikijoje. Jei prisimintume Diogeną, imitavusį šuns veiksmus, ir bandytume palyginti tai su mūsų laikais atliekamais performansais, taptų akivaizdu, kad išraiškos formos išsivadavo iš vaidybos elementų gausos.

Pažadėtosios žemės paieškos

MATAS MAKAUSKAS Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomo Rolando Atkočiūno spektaklio „Jeruzalė“ pavadinimas sukelia daug asociacijų. Jas būtų galima išsklaidyti pasakius, kad pavadinimas paliktas toks pat kaip ir Jezo Butterwortho pjesės. Čia būtų galima padėti tašką, tačiau skirtumas tarp lietuviškos kūrinio adaptacijos ir angliškos pjesės esti didžiulis.

Ypatingas laikotarpis

2012 m. lapkričio 5 d. minėjome anksti išėjusios režisierės, scenografės, dailininkės, aplinkos teatro „Miraklis“ įkūrėjos Vegos Vaičiūnaitės penkiasdešimtmetį. Ta proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikė paroda VEGOS MIRAKLIS, rengiamas ir leidinys tokiu pačiu pavadinimu.

Tarpdiscipliniškumas – nei, nei ar ir, ir?

MONIKA JAŠINSKAITĖ Lietuvos mene vis kasdieniškesnė tampa tarpdiscipliniškumo sąvoka. Vartojama norint apibrėžti reiškinius, kuriems nepakanka vienos etiketės (muzika, literatūra, dailė…), meno vartotojus ji ir vilioja, ir gąsdina.