ROSANA LUKAUSKAITĖ

Lorem ipsum

 

Nesunku įsivaizduoti, kad netolimoje ateityje saviugdos guru harmonijos siekiančiuosius mokys medituoti pasitelkdami naujųjų technologijų terminiją: „Perkelkite neigiamas emocijas į darbalaukio aplanką pavadinimu „Ignoruoti“ ir iškart ištrinkite, parsisiųskite gerą nuotaiką, o nustatymuose įsijunkite optimizmo režimą…“ Atrodo, kad jau apėjome ratą ir išėję iš kūno pasiekėme grynosios sąmonės zoną – virtualų pasaulį, niekur nesančią erdvę, visą mąstymo, jausmų ir pojūčių kontrolę perima kompiuteriai, o mūsų socialinius įpročius pakeičia socialinių tinklų butaforija. Apie žmogaus psichologinę, emocinę ir dvasinę savijautą technologizacijos laikotarpiu pasakoja karantino metu pastatytas režisierės Agnijos Leonovos spektaklis „Tinklas“, kurio premjerą Klaipėdos dramos teatro žiūrovai galėjo išvysti liepą. Pasak pjesės autoriaus Gintaro Grajausko, tai tarsi istorija apie šiuolaikinį Jobą, kuris prarado viską, bet mainais gavo virtualybę. Apie ateitį beveik neįmanoma pasakyti nieko naujo, todėl visada kalbame tik apie dabartį, kurią geriausiai pažįstame. „Tinklas“ nuaustas iš neįprastos scenografijos, naudojančios naująsias technologijas, o vertinant kūrinį sunku nesiremti kino referencijomis, kad ir vizualinėmis tokių filmų kaip „Ji“ (2013) ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (2017) įtakomis. Vis dėlto šiais laikais jau reikėtų atsisakyti hierarchinio meno skirstymo ir nesistebėti hibridizacija bei sąsajomis. Kolektyvinis suvokimas, kad internetinis gyvenimas yra tik dalis, papildanti, o ne pakeičianti tikrąjį, ateina tik pastaraisiais metais, todėl dabar nuolatos dirbtinai sukeliami vadinamosios cancel culture (angl. „atšaukimo kultūros“) skandalai, kai atkasami kelerių metų senumo interneto įrašai, kur vienas ar kitas įžymus žmogus pasielgia ar kalba rasistiškai, homofobiškai ar transfobiškai, ir tai net gali nulemti jų karjeros pabaigą. Tik dabar pradedame suprasti šio tinklo taisykles: tai nėra pabėgimas nuo tikrovės, kai gali elgtis kaip nori, tai – prisijungimas prie hipertikrovės, kurioje viskas, ką darai, anksčiau ar vėliau tampa vieša. Kibernautai, vieni arba sąveikaudami su kitais tinklo dalyviais, prisiima idealizuotą patrauklios ir nesuvaržytos asmenybės vaidmenį ir mėgaujasi internetu perduodamais susitikimais. Socialiniai pagrindinio personažo (akt. Jonas Baranauskas) ryšiai irgi gali būti kompiuterinės gyvenimo simuliacijos dalis: jaunystės laikų draugas, dirbtinio intelekto laikais dar dirbantis fizinį darbą (akt. Karolis Maiskis), bendraamžė (?) dukra (akt. Justina Vanžodytė), ištekanti už australo, daug vyresnis atrodantis „jaunesnysis“ brolis (akt. Liudas Vyšniauskas), dronų ir lazerių eroje dalyvaujantis partizaniniame kare. Tolima, smagu, neįpareigoja, gal net netikra, o svarbiausia – nieko papildomai nereikia daryti, nes gali „atsekti“ savo vaikus, nebestebėti giminaičių, užblokuoti įkyrius pažįstamus ir prisikviesti naujų, „šviežių“, dar neišpakuotų draugų gvardijas be jokių pasekmių. Kartu tai tarsi paties dirbtinio intelekto kolboje sukurto homunkulo savivokos atsiradimo istorija – galiausiai jis suprantąs, kad viskas per daug gerai, jog būtų tikra. Herojaus vis augantį nihilizmą ir gyvenimo nuovargį lemia jo pernelyg lengvo gyvenimo sąlygos, tačiau jo psichologinės krizės ir nerimo nuoširdumu galime ir suabejoti, nes kūrinio pradžioje jį sutinkame infantiliai patenkintą ir visomis juslėmis įsitraukusį į internetinį pasaulį. Lyg ir suprantame, kad toks gyvenimo būdas nepriimtinas ir gėdingas, bet kuo jis mažiau prasmingas negu bet kuris kitas? „Viskas beprasmiška, jei bandai ieškoti prasmės“, – kaip knygoje „Kafka pakrantėje“ rašė Haruki Murakami. Technologija mus nori nuraminti kalbėdama švelniu, monotonišku balsu. Jos evoliucija prisitaiko prie mūsų degradacijos, kuri kol kas yra patogi ir estetiška. Virtuali asistentė Kortana (akt. Karolina Kontenytė) pagirdo ir nugirdo, padeda kartoti afirmacijas ir primena darbotvarkę, neteisdama prijungia prie erotinių portalų bei akylai stebi žmogaus psichologinės būklės pokyčius, nes pagrindinis jos klientas ir šeimininkas iš tikrųjų yra ir jos augintinis. Didėjant pasitenkinimui, mažėja kai kurie poreikiai – buitis susitraukia iki vieno gyvenamojo kubo, kurio suplanavimas panašus į kalėjimo vienutės. Neriboti, kiekvienam nerviniam impulsui atsakymą duodantys informaciniai srautai galiausiai lemia, kad dauguma pasirenka kontempliuoti nieką – viską vienu metu. Ši begalinio naršymo amnezija sukuria realybę, kurioje nėra jokio pasipriešinimo, suvaržymų ar nepritekliaus. Tačiau pasitenkinimas nelygu laimei. Nėra nieko baisiau kaip pranešimas, kad negavote jokių pranešimų. Atnaujinimų ištroškusiam kūnui ir sielai nuobodulys yra mirties nuosprendis. Nuolatinis technonarkomaninis riešų tapšnojimas – nesibaigianti vaizdelių ir informacijos paieška naudojantis į kūną integruotomis technologijomis – spektaklyje atrodo kaip mūsų pačių veidrodis. Kuriuo momentu kūno savininkas praranda savastį ir autonomiją ir lieka tik vaikščiojančia technine įranga, kiborgu, laukiančiu naujausios programinės versijos išleidimo? Sudaiktėjusiam žmogui nebereikia kitų – ankštybė dviese su žmona vargina, o artimųjų skambučiai tik sukelia erzelį. Net aukštesniosios jėgos įsikišimas angelo pavidalu atrodo taip pat kasdieniškai kaip ir eilinis reklaminis pranešimas, kurį gali prasukti, jeigu papildomai primokėsi. Visos pastangos sutelkiamos į buvimą vienumoje su technologija. Kokie būsime, kai nebebus to kito, į kurį orientuota visa mūsų evoliucija, visa mimika, prisilietimai, jau dabar pavirtę patiktukais? „Tinklo“ pagrindinis veikėjas apstulbsta sužinojęs, kad jo slapta mylimoji – tik kitais duomenimis nugrimuota žmona (akt. Toma Gailiutė), tačiau šis siužeto vingis, žiūrovams akivaizdus nuo pirmos sekundės, iškelia kitą klausimą – kas mes, stebintieji šį reginį, esame šiems žmonėms? Blakės, virusai, programišiai? Ši lengvai nuspėjama įvykių seka savo naivumu gali įžeisti ciniško šiuolaikinio žiūrovo skonį, nes meilužės ir žmonos sutapatinimas išlaiko padorumo iliuziją, neleidžiančią panirti į tamsiąją interneto pusę, kurioje pornografiniai incesto scenarijai, vaikų ir gyvūnų išnaudojimas egzistuoja tokio paties dydžio rinkmenose kaip ir jogos asanų pamokos ar keliautojo po egzotiškus kraštus vaizdo dienoraščiai. Galų gale tikruoju meilės objektu tampa duomenys, kurių niekada nebūna per daug. Priešnuodis prieš kibererdvės psichozę – Jeano-Jacques’o Rousseau aprašytas grįžimas į gamtą, pirmykštį būvį. Išsilaisvinus iš kompiuterinio gardo grįžta natūralus poreikis būti su kitais. Daugelį aktorių spektaklio pabaigoje pirmą kartą pamatome gyvai. Nuo kūno atskirta ir su ekrano plokštuma susieta patirtis išsisklaido. Dėl apšvietimo ir kitų efektų (šviesų dailininkas Julius Kuršis) veikėjai gali pasirodyti kaip hologramos. Laikinai suabejoji savo paties juslėmis ir pasiduodi reginio įtaigai. Technologija nugali bet kokį proto pasipriešinimą. Turinys beveik nespėja paskui formą (vaizdo menininkas Artis Dzērve). Daromės per menki ir lėti savo susikurtam technologijų persmelktam pasauliui, kuris pratęsia mus be mūsų. Belieka šokti kaip Henri Matisse’o paveiksle „Šokis“, o pasiekus transcendenciją pranykti uždangai nusileidus. 

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.