MenaiDailė

Merdinti mirties istorija

ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ Eidama per salę išgirdau mažametės mergaitės garsiai skaitomus žodžius: „Sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas. Visi jie sušaudyti.“ Tiesiog paprastas konstatavimas. Įžengiame į mirties kambarį. Į Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“. Tačiau mirties tema šiais laikais neturėtų būti taip paprastai konstatuojama. Pasak Philippe’o Arièso, mes stengiamės išstumti ją iš savo gyvenimo neigdami, ignoruodami, bijodami.

Frustracija

Priešybių pinklėse

DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Vaikštant po Nacionalinės dailės galerijos sales vienas iš dėmesį patraukiančių kūrinių man visuomet yra Gedimino Karaliaus skulptūra „Šaukštas“. Poetiškai kalbant, ji žeidžia savo fiziniais spygliais, o vėliau glosto švelniu idėjiniu vidumi. Pirmiausia sužavi ir iš pasitenkinimo šyptelėti priverčia pats skulptūrinis sprendimas.

Akimirkų tąsa ir begalybė

Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė – Kodėl pasirinkote dailę? – Dėl savęs. Jau nuo trejų metų tapydavau su tėvu, ir tikslas visuomet buvo tapyba. Be abejo, įtakos turėjo ir tai, kad abu tėvai menininkai, bet kitų menininkų kūryba man įtakos nedaro.

Pirmas ir antras pokalbis su Konstantinu Bogdanu (jaun.)

Pastaba: interviu forma buvo dvejopa (elektroninė ir pokalbis akis į akį), visa pateikiama autentiška forma – pirmiausia klausimai, kurie buvo nusiųsti elektroniniu paštu ir į kuriuos tuo pat būdu gauti atsakymai. Vėliau įvyko susitikimas, jo metu atsakymai buvo plėtojami, atsirado naujų klausimų.