MenaiDailė
Fotografijos pomirtinis gyvenimas: geismas, laikiškumas ir Kitas
Psichoanalizė į fotografiją žvelgia kiek kitu kampu. Jai rūpi ne tiek kas yra fotografija, kiek kokį geismą išreiškia žmogus, jaučiantis poreikį fotografuoti. Gerokai anksčiau, nei fotografija tapo kasdienybės dalimi, fotografai nuolat buvo vaizduojami kaip psichologiškai įtartinos figūros…
Posthumanistiniai bestiarijai draugystei ir militarizacijos gausmai
Šiame tekste trumpai žvilgterėsiu į kelias pastarąsias Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodas, kurios žymi tam tikras šios institucijos kuratorinio mąstymo ir interesų slinktis.
Grifados? Trifidai, trogloditai ir trilobitai!
Jeigu paklaustumėte: „O kas tai per veiksmas ir kodėl tokie keisti personažų vardai?“, atsakyčiau, kad tokį įmantrų scenos personalijų apibrėžimą nulėmė aprašomo dalyko – šiuolaikinio piešinio parodos „Grifados“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje – pavadinimas ir pats pobūdis.
„Žmogus dirbo be atvangos“: Algimanto Žižiūno portretai
Fotomenininko žmona P. R. Liubertaitė-Žižiūnienė pernai parašė A. Žižiūno biografiją „Lemtis būti fotografu. Algimantas Žižiūnas: gyvenimas ir kūryba“.
Istorija, išsukta betono maišyklėje
Į klausimą, kaip mąstyti ir kurti antropologiškai grįstą meną, atsakyčiau paprastai: tereikia aplankyti Dano Aleksos parodą „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ir čia teks pasikliauti istorinėmis žiniomis, asmenine atmintimi, vaizduote ir neskubėti su atsakymu, kad tai tik „pasakojimas“ apie Arsenalo restauravimo eigą ir statybas.
MUST ir gyvai!
…K. Daniūnaitės kūryba yra labai demokratiška pačia geriausia šio žodžio prasme, nes ji tikrai nėra populistinė, demagoginė, sofistinė. [...]
…jeigu norite sužinoti, koks yra tikrasis šio pasaulio auksas, būtinai susipažinkite su H. Natalevičiaus tapyba. Bet būtinai – gyvai!
Kasdienybės stebuklai: ribos tarp institucijos ir kūno
Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikia Vsevolodo Sevos Kovalevskio paroda „Paribiai. Stebuklai“. Čia sienos virtusios nespalvotais paveikslais, liudijančiais tų, kurie buvo išstumti iš bendruomenės, paniekinti, išjuokti, kovą, troškimą būti pamatytiems ir išgirstiems.
Fotografija peizaže – selfis
Fotografuodama jaučiu, kaip susilieju su fonu, su tuo, kas vyksta man už nugaros. Tada žengiu žingsnį atgal, fono link, kad apžvelgčiau siluetą – šviesos suformuotą savo buvimo pėdsaką.
Kiti pasauliai, kitokie šokiai
Milijonai žiūrovų aikčioja prieš meno kūrinius, ūmai neva atpažinę ką nors, kas visiškai „kaip gyvenime“. Fotomenininkė, grafikė [...] Daiva Kairevičiūtė kuria ne šitiems. Jeigu ji rašytų eilėraščius, vargu ar tai būtų vadinamoji „išpažintinė poezija“, kurioje poetui svarbiausia savirefleksija. Spėju, kad Daiva būtų kur nors arčiau Williamo Blake’o, Edgaro Allano Poe, Arthuro Rimbaud ar Rainerio Marios Rilkės…
Dėmė ant marškinių
Šalia tapybos ir asambliažų ryškėja ir kita svarbi Modesto Saukaičio kūrybos ašis – artimas santykis su „Fluxus“ estetika ir mąstysena. Kartu su Gintaru Sodeika jis inicijavo ir kuravo pirmąją Lietuvoje „Fluxus“ parodą, ji surengta 1992 m. Moksleivių rūmuose.
