Vaizdų griūtis

IEVA GUDMONAITĖ

Rodos, man per kurį laiką, ypač dėl rudens, buvo išsitrynę, kad toks dalykas kaip parodos išvis egzistuoja – išėjimo į lauką užtekdavo įsikrauti vaizdų. O susiruošti į perkurtą tikrovę ne visada paprasta. Tuo labiau kad reikia peržengti dar ir slenksčius pastatų, perbristi per galbūt visai tuo metu tavęs neatitinkančias patalpas, kol pasieksi vaizdą ir galiausiai savyje tą kitą. Tuo labiau kad, norėdamas apžiūrėti paveikslus ar nuotraukas parodoje, negali palikti savo kūno, ką labiau gali padaryti skaitydamas ar namie ramiai įsisukęs į antklodę vartydamas albumus.

Tačiau vieno šeštadienio rytą atsibudusi jau žinojau, kad eisiu į parodas. Pirma vieta, į kurią nuvykau, – Nacionalinė dailės galerija. Iškart pribloškė jau užmirštas kone beprotiškas sterilumas ir tvarka. Kažkoks erdvėlaivis, į kurį niekaip negali įsibrauti gamta ir palikti kokį įtrūkį ar atsitiktinumą, galintį sugriauti tvarką.

Maarit Murka. Iš ciklo "Plaukų galia". 2010

Nacionalinėje galerijoje – Vytauto Šerio paroda. Negali iškart įeiti į jo kūrybos kalbą, iš pradžių gali pajusti net savotišką atmetimą – tamsus, lietuviškas pirmųjų darbų koloritas, lengvi potėpiai – nebenustebina išraiška, atrodo, kad nieko nauja, viskas matyta ir panašiai. Tačiau į šią parodą reikia ateiti be nieko, ištrynus visas nuostatas, užmiršus tai, ką esi matęs, – tik tada Šerio kūriniai pradeda kalbėti. Nes ir patys darbai turi tokio pirmapradiškumo, tarsi būtų sukurti tiesiogiai susilietus su tikrove. Tarsi autorius kalbėtų tik tokia kalba, kokią moka, nemeluodamas.

Itin svarbūs darbų pavadinimai, kurie, sakyčiau, net tiek pat svarbūs kiek ir darbai. Autorius, kaip matyti iš jo eskizų, mąstė, ieškojo tikro atitikmens: žodžiui – vaizdo ir atvirkščiai, bandydamas išversti vieną kalbą į kitą. Du pasauliai – žodžio ir vaizdo – čia yra paraleliai, abudu tarsi raktas į tarp jų esančią trečiąją kalbą.

Ypač įdomu tyrinėti paveikslų eskizus, matyti, kaip autorius priėjo prie paveikslo struktūros, analizuodamas kažką, ko mes negalime užčiuopti. Per tuos eskizus ir šalia esantį darbą apskritai tik ir pradėjau suvokti Šerio kūrybą. Būtis tokia, ir viskas. Žodis – raktas ir forma, išsprogstanti tarsi fontanas. Nieko tarsi ir nereikia suprasti. Tik priimti, kad taip yra. Kad „nebuvo to, kas nupiešta ir užrašyta“ (vieno iš darbų pavadinimas). Kad darbas, į kurį žiūri, yra vienintelė tuo metu egzistuojanti tikrovė, nieko nebandanti atkartoti, tik transformuojanti, tik tą akimirką.

Antroji paroda, kurią aplankiau – Ričardo Šileikos „Iš apatinio stalčiaus“ „Skalvijos“ kino centre. Daikteliai, Ričardo stalčiuose per laiką užaugę tarsi koralai. Tiesiog išimti iš tikrovės, kai kurie su datomis, tarsi kokios to laiko mažytės projekcijos, lapas, nuskintas nuo, pavyzdžiui, 2002-ųjų medžio. Kažkieno laiškučiai, kalendoriaus lapeliai: viename šventinis užrašas „Tualetų diena“, kitame – „Orgazmo diena“ (negalėjau patikėti!). Baudų kvitai, geležėlės, maisto talonai, sovietiniai bilietai į kino seansus. Išties žavinga. Taip paprasta, tikra. Taip ir matai – atsikelia ryte Ričardas, atsidaro stalčių – įkvėpimas ir paroda. Valio Ričardui!

Ričardo Šileikos koliažas

Trečioji paroda – iššūkis. Vaizdų gausa vis dėlto atsiliepia. Vis vien noras viską pamatyti ir atpirkti betikslius ilgus pasivaikščiojimus didesnis už nuovargį. Taigi žengiu į ŠMC erdves. O tenai vienoje pusėje – Afrika, kitoje – Algimanto Kunčiaus vaizdai.  Afrikos pusėje – nuotraukos, Kunčiaus – videodarbai. Deja, daug ką peržiūrėjau prabėgom, ilgiausiai išsėdėjau 1980-ųjų Palangoje, pažiūrėjau visą filmuką. Buvo žavinga stebėti didžiules minias, nusėjusias Palangos tiltą. Žinant, kad ten nėra šiais metais J. Basanavičiaus gatvėje atsiradusio kalbančio siaubo namo.

Už nugaros buvo ir kitų vaizdų – visi pakibę salėje, įvairiame aukštyje. Sunku buvo stebėti vieną vaizdą, viskas vyko vienu metu, kažkaip net kiek neurotiškai. Bet aš nusprendžiau likti Palangoje.

Sunku patikėti, bet buvau ir ketvirtoje parodoje. Pamaniau, kad jei eiti, tai eiti ir kad jei kur dabar nenueisiu, gali būti, kad nenueisiu išvis. Nors tai, matyt, netiesa, nes parodomis lengva užsikrėsti. Ketvirtoji – Senamiesčio menininkų galerijoje atidaryta estų paroda, ją apžiūrėjusi supratau, kad darbų egzistavimas parodų erdvėje susijęs su menininko gan aiškiu apsisprendimu ir tiksliu beveik aiškaus plano laikymusi. Bent jau taip atrodė – kiekvienos autorės darbai buvo tarsi vienas kito pratęsimas. Fotorealistė Maarit Murka nutapė 15 Žanos d’Ark portretų iš filmo momento, kai jai buvo nukirpti plaukai. Kiekvienas darbas – filmo kadras, nutapytas taip preciziškai, kad iš pradžių maniau, jog tai nuotraukos, kai pasakė, kad ne, maniau, jog iš pradžių nutapyti, o paskui nufotografuoti kadrai. Paskui jau paaiškėjo, kad viskas nutapyta. Kas atrodo mažiausiai apčiuopiama – tam tikra būsena – suskaidoma į daugybę dalių, kurioms sukuriamas atskiras patvarus kūnas. Sustabdyta akimirka kuria monumentą. Stebėjausi kantrybe ir nuoseklumu. Tuo pačiu stebino ir Sirjos-Liisos Eelmos darbai; kaip pasakė Agnė Juškaitė, „tuštumą ji tapo nuo 2003 metų“. Monochrominiai minimalistiškai nutapyti darbai, kurių, priešingai nei Maarit darbų, neapibrėši keliais konkrečiais sakiniais. Nebent atskiromis nuorodomis – šerkšnas, nulis (atsikartojantis motyvas), žiema. Tarsi visi darbai būtų nutapyti, kai, be tavęs ir motyvo, nieko nėra.

Trečiosios menininkės Lauros Põld darbai „Hope you dance“ man pasirodė plastiškai įdomiausi. Ant drobės liejama, paskui siuvinėjama. Turbūt darbuose daugiausia vietos, palyginti su kitomis autorėmis, atsitiktinumui ir neprognozuojamumui. Ir tai žavi labiau kaip muzika ar šokis (ką nurodo ir pavadinimas), o ne konkretus žinojimas. Nors apsisprendimas, kaip dirbti, taip pat aiškus. Daugelyje darbų siuvinėjama, taip atsiranda daugiasluoksniškumas.

Šoktelti per dieną nuo Šerio iki šiuolaikinių estų tapytojų – tikrai nemaža kelionė. Tikrai nepaprasta prisiliesti prie tiek daug tam tikra forma pateiktų sutarčių su tikrove. Prieš atnaujinant savo akistatą su ja.

Komentarai / 1

  1. Dalia Pauliu.

    Šerio tapyba manęs nepasiekia, arba aš jos, bet vaikščiojau taip pat skaitydama, ką gero radau štai:
    “Baigiu nukuldenti kapą metų, ir kita tiek sunkiau pradėti dieną. Eik, sakau, ir išeik!.. O širdis kaip ta avelė vėl bėga į degantį tvartą.”

    Ir dar – “vandens lelijos vysta nuo rankų šilumos”

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.