MenaiDailė

Laikantis kanono būti individu yra stebuklas

Su tapytoju POVILU RIČARDU VAITIEKŪNU kalbasi Milda Žvirblytė – Gimėte 1940-aisiais. Jūsų vaikystė prabėgo Kauno apylinkėse – Vilijampolėje, tuometiniame darbininkų rajone. Šie du biografijos faktai, atrodytų, turėjo lemti daug pragmatiškesnius pasirinkimus gyvenime. Kas lėmė jūsų apsisprendimą tapti dailininku?

Kazė Zimblytė. Juodas reljefas. 1979

INESA PAVLOVSKAITĖ Abstraktusis menas iš esmės yra nebylys: nei šaukia, nei šnabžda jame koks naratyvas ar jo užuomazga, negirgžda jokios daiktiškojo pasaulio pavidalų sankabos. Bet būtent tada, kai regima tyla įsisąmoninama, ima ryškėti dialogas. Dialogo principas, čiuopiant Kazės Zimblytės „Juodą reljefą“, mano galva, yra pamatinis.

Pasivaikščiojimas Pohuliankoje

MALVINA JELINSKAITĖ Nacionalinėje dailės galerijoje veikia menininko, fotografo, avangardisto Algirdo Šeškaus paroda „Archyvas (Pohulianka)“. Autoriaus pirmoje personalinėje parodoje eksponuojamos 1975–1983 metų fotografijos ir grafika.

Negali įvardinti, ką skauda

DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Kęstučio Grigaliūno paroda / kūrinys „Mirties dienoraščiai“ (2010), eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre, gali būti laikomas kelerius pastaruosius metus autoriaus gvildenamų temų apie gyvenimą ir mirtį, individualumą ir prasmę tiek vaizdine, tiek idėjine variacija. Tokių temų nagrinėjimas (netgi panašia forma) nuo septintojo dešimtmečio turbūt geriausiai žinomas iš prancūzų menininko Christiano Boltanski darbų.

Merdinti mirties istorija

ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ Eidama per salę išgirdau mažametės mergaitės garsiai skaitomus žodžius: „Sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas. Visi jie sušaudyti.“ Tiesiog paprastas konstatavimas. Įžengiame į mirties kambarį. Į Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“. Tačiau mirties tema šiais laikais neturėtų būti taip paprastai konstatuojama. Pasak Philippe’o Arièso, mes stengiamės išstumti ją iš savo gyvenimo neigdami, ignoruodami, bijodami.

Frustracija

Priešybių pinklėse

DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Vaikštant po Nacionalinės dailės galerijos sales vienas iš dėmesį patraukiančių kūrinių man visuomet yra Gedimino Karaliaus skulptūra „Šaukštas“. Poetiškai kalbant, ji žeidžia savo fiziniais spygliais, o vėliau glosto švelniu idėjiniu vidumi. Pirmiausia sužavi ir iš pasitenkinimo šyptelėti priverčia pats skulptūrinis sprendimas.

Akimirkų tąsa ir begalybė

Su dailininke IEVA RADZEVIČIŪTE-STANKEVIČIENE kalbasi Dovilė Aleksandravičiūtė – Kodėl pasirinkote dailę? – Dėl savęs. Jau nuo trejų metų tapydavau su tėvu, ir tikslas visuomet buvo tapyba. Be abejo, įtakos turėjo ir tai, kad abu tėvai menininkai, bet kitų menininkų kūryba man įtakos nedaro.

Pirmas ir antras pokalbis su Konstantinu Bogdanu (jaun.)

Pastaba: interviu forma buvo dvejopa (elektroninė ir pokalbis akis į akį), visa pateikiama autentiška forma – pirmiausia klausimai, kurie buvo nusiųsti elektroniniu paštu ir į kuriuos tuo pat būdu gauti atsakymai. Vėliau įvyko susitikimas, jo metu atsakymai buvo plėtojami, atsirado naujų klausimų.