MenaiDailė

VILIUS BRUŽIKAS

Totalitarizmo randai: kai Jono Basanavičiaus atminimas tampa balvonu

Istorinė atmintis yra viena iš tų šalies ir tautos tapatumo dalių, kurių svarbos beveik nebėra tikslo kvestionuoti. Todėl, likus mažiau nei metams iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, verta pažvelgti, kur esame ir kokią tolesnę kryptį sau nustatysime, minėdami šią Lietuvai svarbią sukaktį. Artėjant jubiliejui į paviršių kyla dabartinę kokybinę istorinės atminties išsaugojimo padėtį iliustruojantys pavyzdžiai. Naujausias – neseniai paskelbta dr.…

JUSTINAS VAITIEKŪNAS

Kas yra tapyba?

Jaučiu ir vėl – šį nuostabų 2017 mūsų Viešpaties metų pavasarį bus atėjęs man laikas prabilti apie tapybą. Žinoma, ne tiek iš prigimto plepumo, kiek iš įvairių pusių esu skatinamas, judinamas ir drąsinamas pasakyti bent šį bei tą apie savo parodą. Juk žmonės skaito, įdomu jiems. Pagalbon iškart pasitelkiu prieigą, sąlygą, kurią manau esant svarbią, o būtent – kad tapytojas…

JULIJONAS URBONAS, AINĖ JACYTĖ

Du žvilgsniai

„Airtime“ (angl. „oro laikas“) arba tiesiog krentančios grindys – tai kinetinės skulptūros, performatyviosios architektūros, antigravitacinės mašinos ir atrakciono hibridas. Po grindimis arba grindiniu sumontuota speciali įranga kelia ir meta žemyn ant jos vaikštančiuosius, kartkartėmis sukeldama nesvarumo būseną.

DOVILĖ BAGDONAITĖ

Don Dovilės nuotykiai doktorantūroje: apsimetėlės sindromas

Prasidėjus mokslo metams susergu ir sergu vieną su puse mėnesio. Nieko negaliu ir nepajėgiu daryti – niekada taip smarkiai nesirgau. Pati sau nusprendžiu, kad tai nesąmoningas sprendimas nukelti studijų pradžią. Kūno atomai yra savavališki ir žino, ką daryti. Nuo pat įstojimo mane kankina abejonės: ką aš čia veiksiu? Ar man iš viso čia vieta? Kiti, pabaigę magistro studijas kartu su…

AINĖ JACYTĖ

Paroda, kurioje nėra į ką žiūrėti

Nerimo būseną ir prarajos baimę kėlė tapytojo Prano Griušio paroda „Kauno modernizmas. Brailis“ VDU menų galerijoje „101“.

IEVA GUDMONAITĖ

Vieno magistro darbo istorija (II)

Taigi nežinau, ar aš tapytoja, tačiau tam tikru gyvenimo momentu tapyba man buvo būdas išlikti – tas kažkas apčiuopiamo, už ko galima įsitverti. Greičiausiai, išaukštinusi procesą, kuris teikia terapinį poveikį, dažnai užmiršdavau apie rezultatą, kurio reikalaudavo, ir paskui jį reikėdavo sudėlioti, surinkti lyg iš kažkada papūtusio vėjo – tas kažkada buvo toks neapčiuopiamas, kad jo negalėjai sugriebti nei žodžiais, nei…

IEVA GUDMONAITĖ

Vieno magistro darbo istorija

– Jeigu tu nori per „Erasmus“ važiuoti į Telšius, tai tu to negali daryti.
– Kodėl?
– Nes tai yra ta pati mokykla. Jeigu nori važiuoti per „Erasmus“, turi važiuoti į kitą mokyklą, ir ta mokykla turi būti Europos Sąjungoje. Ir ji turi turėti dvišalę sutartį su mūsų mokykla. Taigi taigi.
MONIKA FURMANAVIČIŪTĖ, AINĖ JACYTĖ

Du žvilgsniai

Darbe „Meninos“, kuriame aproprijuoju Diego Velázquezo 1656 m. darbą „Las Meninas“, kalbu apie fotografijos vaidmenį tapybos procese. Šis paveikslas – ir mano pačios nevientisos, įvairialypės tapatybės išraiška. Velázquezo nutapytas patarnautojas ir princesę įkūniju savo atvaizdais.

VIDAS DUSEVIČIUS

Simply complicated

  Pradžioje buvo aštuoni žodžiai. Johno Baldessari bloknoto lape keturiolika atskirų raidžių susiformavo į dvidešimt aštuonių rašmenų mikroorganizmą: „I will not make any more boring art.“ Jis ėmė produkuotis ir nepaliaujamai daugintis. Šiam junginiui jau nebeužteko Baldessari pirštų, pieštuko, akių. Aštuoniačiuptukinis darinys 1971 m. pasinaudojo studentais, dažais ir teptukais, per juos infekavo tūkstančius. Apsikrėtusieji nepasitiki savo jėgomis, sąmazgos juos žeidžia,…

EVELINA PAUKŠTYTĖ, AINĖ JACYTĖ

Du žvilgsniai

Pastaruosius dvejus metus dirbu su akrilu. Iki tol visiškai man svetima technika, niekada jo nemėgau, nors stebėjau, kaip artima kolegė su juo dirba ir mėgaujasi. Tačiau pačiai sunkiai tokie dažai lipo: emancipuotas guašas ar kažkas tokio.