Tamsos gyventojai renkasi!

Mindaugo Pupelio parodoje „Patamsyje“ žiūrovas pakviečiamas ne tiek į makabrišką viziją, kiek į vidinį kraštovaizdį, kur sutemos tampa sąlyga regėti. Tamsa čia nėra nei grėsmė, nei įtampos šaltinis – tai erdvė, kurioje ima rastis trapus ryšio ilgesys ir kartu – savotiška jo neįmanomybės ironija. Tapytojo vaizduotė nesišvaisto H. P. Lovecrafto pabaisomis, nors atmosfera kai kuriose drobėse galėtų priminti sapniškąją gotikos estetiką. Tačiau esminė parodos jėga – ne monstrų grožis, o žmogaus-ateivio būsena, kuri, žvelgiant iš vidaus, nėra nei groteskiška, nei juokinga – veikiau intymiai melancholiška. Šie paveikslai pasakoja apie būsenas, kai nori artumo, bet vidiniai mechanizmai tarsi sustabdo. Arba kai atstumas tampa vienintele saugia forma būti.

Šiuo požiūriu itin reikšmingas parodos leitmotyvas – katinas. Simbolis, kuris kultūroje dažnai įkūnija mistinį švelnumą, nepriklausomybę, neretai net ezoterinį žinojimą. Tačiau pats menininkas prisipažįsta esąs alergiškas katėms – ši alergija tampa nenuspėjamo santykio su švelnumu metafora: tai, kas traukia, kartu gali būti pavojinga. Katės dažnai renkasi tuos, kurie jas ignoruoja, – socialinio instinkto paradoksas, kuris puikiai atliepia paveikslų kuriamą įtampą tarp noro prisiliesti ir būtinybės atsitraukti.

Pupelio vaizduotė remiasi siužetiniais lūžiais, beveik kinematografiškomis mizanscenomis. Tai ne tiek tradicinė tapyba, kiek monumentalių freskų logika grįstos sapno scenos – vaizdinės konstrukcijos, kuriose pasakojimas jau prasidėjęs be tavęs, bet vis dar palieka vietos tau įsiterpti, tarsi būtum pavėlavęs stebėtojas, turintis galimybę tapti veikėju. Čia veikia keisti personažai – iškreiptos formos, irzliai švelnūs kūnai, būtybės šiek tiek per didelėmis akimis, per jautria oda, tarsi atkeliavusios iš Jano Švankmajerio animacijos ar Bruno Schulzo prozos. Šis vizualinis pasaulis, nors iš pradžių atrodo kaip groteskiška pasaka, iš tiesų veikia kaip psichologinė topografija – tai sąmonės užkaboriai, kur apsigyvena tai, ko nesame pasiruošę artikuliuoti balsu. Šios istorijos gimsta ne iš noro šokiruoti, o iš nuoseklaus bandymo susikalbėti su savimi – net jei tai suteikia galimybę atpažinti save tarp juokingų, kartais net melancholiškai išsigimusių būtybių. Tokiame pasaulyje augantis demonas atrodo labiau kaip vidinio vaiko dublikatas, o kačių laikymo momentai primena renesansinę Mikelandželo rankų ikonografiją. Būtent šis santūrus siurrealizmas – ne pompastiškas, o kiek drovus, lyg būtų išslydęs iš sąmonės paraščių, – ir suteikia parodai savitą vizualinį intymumą.

Mindaugo Pupelio kūriniuose šmėkščiojantys personifikuoti Saulės ir Mėnulio pavidalai veikia kaip subtilūs mitopoetiniai artefaktai – jie ne tiek atkartoja lietuvių mitologijos figūras, kiek rekonstruoja jų emocinį kraštovaizdį šiuolaikybės akimis. Sužmoginti, kartais net rankose katinus laikantys dangaus kūnai iškrenta iš epinės mitologijos ir patenka į sapnišką psichologiją – jie tampa melancholijos ir infantilios vilties nešėjais. Katinai čia – irgi ne tik švelnumo simboliai, bet ir aktyvūs tarpininkai tarp pasaulių, jungiantys žemiškąjį ir kosminį, intymų ir svetimą. Tačiau tai kuria keistą įtampą: ar čia kalbama su švelnia ironija, ar slepiamas gilesnis dvasinis nerimas?

Į šį kosminį teatrą įžengia ir ateivio figūra – ne kaip siaubo, bet kaip sentimentalaus svetimkūnio. Jį supančios barokinės kaukolės, dekoratyvios ir kartu grėsmingos, kalba ne tik apie mirtingumą ar memento mori, bet ir apie kultūrinius klodus – nuo XVII a. vanitatų iki postinterneto siaubo estetikos. Ir štai – vėl katinas, prigludęs prie keistųjų personažų. Toks vaizdas atveria paradoksą: gyvybė glaudžiasi prie mirties, glostydama ją, nebijodama, tarsi instinktyviai suprasdama jos neišvengiamumą. Pupelio pasaulis – tai ne naratyvinė tapyba, o simbolinis kraujotakos žemėlapis, kuriame kiekvienas motyvas – nuo vaikiškai žaismingo iki teologiškai prisodrinto – veikia kaip impulsas reflektuoti, kas esame, kai esame tarp pasaulių.

Vis dėlto dėl ekspozicijoje atsirandančių gėlių kompozicijų kyla klausimų. Estetiškai švarios, vizualiai malonios ir juodame fone efektingai išeksponuotos, jos savo forma funkcionuoja, tačiau turiniu lieka abejotinos. Šios fleurs du mal, deja, turi per mažai nuodų. Jos gražios – gal net per daug gražios – pasauliui, kuriame dingo aiškūs gėrio ir blogio orientyrai. Jos nepakankamai perkonstruotos, kad įsilietų į parodos bendrąją spekuliatyviosios biologijos viziją, bet ir per mažai autonomiškos, kad skatintų kelti atskirą poetinį klausimą. Šios gėlės, jei ir turėjo būti nuodėmingos, lieka tik gražios. Jos netampa mutacijomis kaip kitos parodos būtybės – netampa nei pavojumi, nei ironija. Žiūrovui lieka klausti: tai yra pasakojimo pertrauka ar klaida jo choreografijoje? Kodėl šios gėlės vis dar čia? Ką reiškia tapyti rožę po Aušvico? Galimybės skristi į Marsą laikais jau negana būti gražiai – reikia būti keistai, hibridiškai, ideologiškai provokuojančiai. Jei gėlė neturi papildomo kodavimo – radioaktyvaus žiedo, mirtino žiedadulkių debesies ar bent pavėluoto žydėjimo logikos, – ji tampa vizualiniu komfortu ten, kur diskomfortas yra svarbiausias pažinimo šaltinis. Tad jei paroda kalba apie pasaulį, kurio audiniai jau niekada nebebus švarūs, šios gėlės, deja, lieka be balso – nei kaltos, nei reikalingos, nei besipriešinančios. Jos tampa tarsi estetiniu komentaru be nuorodos. Bet gal čia ir slypi paradoksas – kad net gražios, bereikšmės gėlės tampa tamsaus pasaulio simptomu. Jos kaip amnezija: miela, švari, bet pavojingai lengvai užmirštama pievelė.

Pupelio vaizduotė veikia kaip semiotinė centrifuga: lietuvių mitologijos likučiai, barokinės ikonografijos aidai ir infantilios popkultūros šmėklos sukasi bendroje vizualinėje orbitoje. Šioje orbitoje viskas – žmogus, planeta, kačiukas – tampa vienodai vieniši ir vienodai mitologizuoti. Paroda „Patamsyje“ – tai ne siaubo istorija, o jautrus komentaras, kaip veikia (ar neveikia) mūsų socialiniai refleksai. Kaip artumas gali virsti išbandymu, o švelnumas – ne visada tinkamu kvietimu. Ir visgi, kaip byloja paveikslai, net ir tarp tamsos, keistų padarų bei pasiklydusių siužetų vis dar įmanoma tyliai laukti prisijaukinimo. Tik šį kartą – nebe katės, o savęs paties.