„Spiečius“: kaip atskirybė tampa bendrybe

Parodos spiečius – tai ne a. a. Andriaus Grigalaičio širšių lizdas ar istorijos apie bites ir žvaigždynus. „Spiečius“ – tai septynių menininkų idėjų išcentravimas konkrečioje erdvėje, konkrečiu laiku. Meno artefaktų santalka Šlapelių namuose-muziejuje.

Rengiant parodą, mane domino menininkų minties judesys, percepcijų įvairovė, kūrybinio proceso migracija intervale tarp „daug“ ir „mažai“. Kėliau klausimą, kokie tirščiai, tankiai, koncentratai, konglomeratai, atradimai, praradimai ir pauzės pavieniuose meno kūriniuose galimi, kokios smulkmenos ir niuansai išryškėja, eksponuojant juos bendroje parodoje. Domino šiuolaikinių kūrinių „daug–mažai“ dinamika eksponuojant juos istorinėje Šlapelių namų-muziejaus erdvėje, kurioje gausu arkų, nišų, atraminių sijų, kolonų, laiptų etc. Įsijautusi į parodos kuravimo tėkmę, sąmoningai buvau pastabi smulkmenoms, sutapimams, nutylėjimams – kūriau sąlygas atskirybei paversti bendrybe ir pati buvau tėkmėje, psichologo Mihaly Csikszentmihaly įvardintoje srauto būsenoje.

Pavyzdžiui, pas Gintarę pasiimti Andriaus darbų nuvažiavau šeštadienio popietę vakarėjant. Šviesiame kambaryje su balkonu vėl pamačiau juos, tuos širšių lizdus. Susiradome baltas pirštines – ėmėmės rėminimo. Nuotraukos – rankų darbo vienetiniai atspaudai. Užgula suvokimas, kad jie tokie vieninteliai, – Andriaus spausti.

Tylu. Tik paukščiai. Pavasaris. Viskas mudviem sekasi sklandžiai. Aš su tomis baltomis pirštinėmis kiloju fotografijas, Gintarė – visa kita. Išimame iš rėmų ankstesnius Andriaus nespalvotus peizažus. Vietoj jų į atsilaisvinusį rėmelio kvadratą dedame nuotraukas parodai. Autorinė Andriaus technika, autorinis žvilgsnis. Pastebiu, kad kitoje pasporto pusėje kartojasi juodos ir žalios spalvų fonas su raudonais užrašais. Žodelį „Spin“ vis perskaitau kaip „Spain“… Stebina tas netikėtas spalvų kontrastas. Kyla mintis eksponuoti ir kitą pasporto pusę kaip vaizdo rėmeliuose sudedamąją dalį. Nuotrauka, jos nugarėlė, pasportas, kartonėlis, ant kurio atspausta „fotografas Andrius Grigalaitis“, dar metaliniai fiksatoriai, užsukami lengvu judesiu, – visa tai sudaro daugiasluoksnę kūrinio materiją, apie kurią man patinka galvoti, kaip Miloradui Pavićiui patiko rašyti apie vidinę vėjo pusę to paties pavadinimo romane. Nematoma pusė… Kyla mintis eksponuoti ir ją.

Kadangi pasportų su žaliosiomis nugarėlėmis yra tiek kiek parodai numatytų nuotraukų – jas nusifotografuoju… Dėl viso pikto.

Namuose, komponuodama „kitų pusių koliažą“ iš šešių, septynių, aštuonių, devynių tąkart Gintarės namuose padarytų fotografijų, prisiminiau savo gulbę (tą, kur dabar parodoje), nes ant jos ilgą laiką kabėjo baltų apskritimų ornamentas (skarelių kabykla iš „Ikea“). Tiksliau, prisiminiau tą gulbės ir apskritų žiedų derinį, kuris kuteno mano regą ir žadėjo kažkokią paslaptį, kurią norėjau įminti. Gal įminiau dabar? Nes taip keistai laike ir erdvėje tie apvalumai atsitiktinai susisiejo…

Malvina Jelinskaitė. Gulbė. 2025

Arba: jau beveik visi susinešėme, susivežėme, susidėliojome savo kūrinius – suspietėme juos parodoje. Mudvi su Justina Gražyte XVI a. rūsyje baigėme instaliuoti jos „Pelargonium odoratissimum“ (2020) iš projekto „2052“ apie vienišų senjorų pramogas, pristatyto VDA galerijoje „Akademija“ 2022 m., ir mano gulbę iš 2014 m. fotoalbumo „Auksas ir žuvis“: puiki kompanija – paukštis ir gėlė. Staiga vienoje iš arkų pastebėjome storą blizgančią vinį – kaip nepakabinsi ko nors, jei net vinis yra. Taip atsirado mano trys artefaktai be pavadinimo (kam jis) ir netgi be autorystės (kam ji). Tokie paprasti, neutralūs, papildantys suokalbį tarp gulbės ir pelargonijos – pagilinantys jį. Taip suveikė srautas.

Įsiliejimas į srautą kuriant parodą teikė daug malonumo ir mėgavimosi tuo, ką darau. Taip pirmame aukšte gražiai sugulė, pakibo, parimo, prisiklijavo Justinos Gražytės, Andriaus Grigalaičio, Danieliaus Samulevičiaus ir Gyčio Skudžinsko kūriniai, jų ciklai ir serijos. Apačioje, rūsyje, Gulnaros Galiachmetovos, Tomo Andrijausko ir minėti mano bei Justinos darbai. Ir paroda mums suskambo. Kaip suskamba gerai suderintas pianinas akustikos neslopinančioje erdvėje.

Vengdama parodoje eksponuojamų kūrinių aprašinėjimo ir į kūrinio formą orientuotų estetinių įžvalgų, panorau sužinoti eksponuojamų darbų sukūrimo intencijas – paklausti pačių parodos dalyvių: kaip atsirado jų kūriniai? Menininko intencija – sąmoningas kūrėjo ketinimas per meno kūrinį perteikti tam tikrą prasmę, idėją ar emociją. Pati intencija – net jei ir išsako vienareikšmę tiesą – provokuoja interpretacijai. Kai kurie meno teoretikai teigia, kad autoriaus intencija yra esminė sąlyga ne tik meno kūrinio interpretacijai, bet ir prasmės formavimui bei suvokimui.

Pats intencionalumas kaip filosofinė sąvoka ryškus fenomenologinėje ir egzistencinėje filosofijoje, kurioje menininko patirtis traktuojama kaip esminė kūrinio prasmės sąlyga. Edmundo Husserlio fenomenologija pabrėžia sąmonės intencionalumą kaip pagrindinę kūrybinės patirties struktūrą. Jeanas-Paulis Sartre’as akcentuoja meną kaip egzistencinę laisvės formą, kurioje intencija tampa atsakomybės aktu. Arthuras Danto išryškina konceptualią intencijos dimensiją, kur meno kūrinys priklauso nuo sąmoningo idėjos įkūnijimo kultūriniame kontekste. O Maurice’as Merleau-Ponty intenciją supranta kaip juslišką pasaulio išgyvenimą, kurio išraiška virsta meno kūriniu. Vien šios keturios perspektyvos papildo viena kitą ir leidžia teigti, kad menininko intencija yra daugialypė: ji gali būti sąmoninga, refleksyvi, ikirefleksyvi, pasireiškianti per kūno pojūčius. Meno kūrinys tuomet tampa ne tik estetinio pasigėrėjimo objektu, bet ir kuriančio žmogaus būties išraiška.

Gytis Skudžinskas. Pilnatys (Sidnėjaus dienoraštis). 2025

Tokie galėtų būti Gyčio Skudžinsko sidabro želatinos atspaudai su autorine akrilinių dažų panaudojimo technika „Pilnatys (Sidnėjaus dienoraštis)“ (2025), sukurti Sidnėjuje mėgaujantis arba stebintis didmiesčio kraštovaizdyje dominuojančia turkio spalva. Švytintys turkio spalvos mėnuliai paslaptingame gamtos peizaže tarsi džiunglėse (pasak G. Skudžinsko, „tai vienintelis didmiestis iš mano matytų, turintis džiunglių motyvus mieste“) kuria įtampą ir prašosi antonioniško fotopadidinimo. Gytis savo feisbuko paskyroje rašo: „Grifu „dienoraštis“ žymiu tuos dalykus, kurie yra atsiradę iš kasdienybės praktikos, patirčių fiksavimo, trajektorijų pažymėjimo… Tokie ikikalbiniai, dar neartikuliuoti patirčių žemėlapiai. Savi disciplinos objektai… Daiktai, atsiradę iš tekstų, susitikimų, aistros ir savęs apibrėžimo paieškų.“

E. Husserlio veikale Ideen zu einer reinen Phänomenologie… (1913, 2009) suformuluotas intencionalumo principas tampa meninės sąmonės analizių pagrindu. Filosofo požiūriu, menininko sąmonė kuriant kūrinį yra nukreipta į tam tikrą objektą ar idėją – realią ar įsivaizduojamą. Meno kūrinys kaip subjektyviai išgyventos, intencionalios patirties išraiška perteikia kūrėjo sąmonėje atsiveriantį pasaulį, kurį žiūrovas vėliau „perskaito“. Tokie yra Andriaus Grigalaičio autoriniai sidabro želatinos atspaudai, kuriuose kažkas, kas išryškėja ilgai žiūrint tamsioje naktyje pro teleskopą arba mikroskopą, yra ne kas kita, kaip autoriaus poreikis tokiu būdu išreikšti savo susigyvenimą su sodyboje įsikūrusiomis širšėmis. „Sąmonė visada yra sąmonė apie kažką“ (E. Husserl, 2009).

E. Husserlio intencionalumas vėliau plėtotas J.-P. Sartre’o darbuose, ypač Qu’est-ce que la littérature? (1948, 1985), kur jis intenciją traktuoja ne tik kaip sąmoningą aktą, bet ir kaip egzistencinę laikyseną – pasirinkimą kalbėti, dalyvauti ir kurti prasmę. „Rašymas – tai kreipimasis į kito laisvę“ (J.-P. Sartre, 1985). Anot J.-P. Sartre’o, savo kūriniu menininkas provokuoja žiūrovą interpretuoti, prisiimti atsakomybę. Intencija čia – ne vien žinia, o kvietimas kurti kartu. Tai galėtų atspindėti mano instaliacija „Gulbė“, nes parodoje eksponuojamas ne tiek pats kūrinys, kiek mano įsivaizdavimas apie jį, mano tikėjimas juo nelyg simboliu…

„Tą juodąją gulbę, kurią pamačiau Belmonte, eksponavau keletą kartų. Įvairiais formatais, ant įvairių paviršių. Tąkart, po publikacijos 2014 m. albume „Auksas ir žuvis“, aš tikėjau šia fotografija, nes ją buvo lengva paversti ženklu, logotipu, atspaudu ant marškinėlių – simboliu. Namuose jos atvaizdas kabėjo gal kokius dešimt metų ir tarsi suaugo su siena mano kambarėlyje, kuriame kuriu. Sugėrė krosnies šilumą, vakaro saulės spindulius, monitoriaus švytėjimą, katės murkavimą, dūmų kvapą, dulkes, sapnus, strategijas ir taktikas. Kaskart į ją žiūrėdama matau žalzganą tikrovę, kuri kaip ilgai brandinamas vynas įgauna skonį. Jeigu tą gulbės atvaizdo rimtį atspaudusi įprastuose atvirukuose tūkstančio ir vienos nakties egzempliorių tiražu supakuočiau ryšulėliais ir eksponuočiau parodoje, ar išgaučiau, užlaikyčiau jos, tos rimties (būties), daugiau? Ar pasidalinčiau ja efektyviau?“ (iš eksponato aprašo).

Taigi, ką menininkas norėjo pasakyti, pasak A. Danto, priklauso nuo jo idėjos, kurią jis nori įkūnyti kūrinyje, nuo kūrinio įsiliejimo į meno pasaulį, jo santykio su kitais kūriniais, tendencijomis, epocha. A. Danto tekstuose, ypač The Artworld (1964) ir The Transfiguration of the Commonplace (1981), intencija tampa konceptualia centrine sąvoka norint atskirti meną nuo nemeno. Tačiau be meno konteksto intencija netenka galios perteikti idėją per kūrinį. „Menas – tai įkūnyta prasmė“ (A. Danto, 1981). J. Gražytės daugtaškis „To Be Continued…“ iš jos pirmos personalinės parodos tokiu pačiu pavadinimu, vykusios VDA galerijoje „Artifex“ 2019 m., į kurį atkreipiau dėmesį konspektuodama parodą, atliepia A. Danto idėją. Be parodos konteksto tai būtų tiesiog trys paprasčiausi iškirpti ir apsiūti medžiagos skrituliai, priklijuoti ant sienos. Dabar tai kūrinys, kuris šios parodos kontekste iliustruoja amžiną laikinumą. Kaip pažymi pati menininkė, „tai buvo atsitiktinis pirmos personalinės parodos elementas / daugtaškis / palinkėjimas sau / momentas / eksperimentas… per laiką „užaugęs“, įgijęs autonomiją ir tapęs mano savotiška vizitine kortele“.

Apie menininko intenciją, giliai įkūnytą pasaulio matyme, kuri gali būti ne tik planas ar proto aktas, bet ir juslinė, jutiminė (nebūtinai artikuliuota) orientacija pasaulyje, rašo M. Merleau-Ponty savo veikaluose Phénoménologie de la perception (1945, 2018) ir L’Œil et l’Esprit (1961). Jis akcentuoja perceptyviąją patirtį kaip esminę meno kūrimo prielaidą. „Tapytojas duoda regėjimui kūną“ (M. Merleau-Ponty, 1961). Tokia galėtų būti Gulnaros Galiachmetovos ir Tomo Andrijausko videografika. Gulnaros atveju išsiskleidžia M. Merleau-Ponty išskirta ikirefleksyvioji intencija – kai menininkas „išgyvena“ pasaulį ir „leidžia kūriniui gimti“ per patirtį. G. Galiachmetova rašo: „Akimirkas, kai dar niekas neįvyko, bet jau kažkas buvo jaučiama, fiksavau neturėdama tikslo – tiesiog sustodavau, kai pajusdavau, kad tai, ką matau, kalba man. Momentai, kuriuos filmavau, visada atsirasdavo ne ramybėje, o bėgyje – kasdienybėje, šurmulyje, buityje. Jie įvykdavo lyg tylūs plyšiai tarp veiksmų, lyg kvėpavimo pauzės, kuriose vaizdas tampa erdve, o tyla įvykiu.“

Tyla ir judesio dinamika patraukiančiame Gulnaros videokūrinyje „Intervalai tarp nieko ir kažko“ (2025) tyrinėjamos laiko ir dėmesio slinktys. Kaip teigia menininkė, „montuodama supratau, kad čia visai nėra mano pastangų – tik jautrumas momentui. Ir tikėjimas, kad to pakanka.“

Tomo Andrijausko atveju nutinka M. Merleau-Ponty apibrėžta refleksyvioji intencija – kai menininkas sąmoningai apmąsto, ką jis nori perteikti. Tomas rašo: „Kaip atsirado abstraktaus kino / videomeno kūrinys „Dulkės“? Nuolat nardydamas per žanrus, bandydamas atsinaujinti, supratau, kad esu pasimetęs tarp ieškojimų, koks mano tikrasis identitetas. Tad mintimis pabandžiau sugrįžti į jaunystę, į tuos laikus, kai formavosi supratimas, kad esu kūrėjas. Atspirties tašku tapo viena įsimintina vasaros diena, kada netilpdamas savyje kieme ant asfalto ištempiau 16 mm spalvotas ir nespalvotas kino juostas ir ant jų barsčiau chemines medžiagas, kurios ėsdino juostą ir formavo atsitiktinius piešinius / vaizdus. Pagalvojau, kodėl man nepabandžius pakartoti tos dienos po daugiau nei 30 metų.“

Tomas Andrijauskas. Dulkės. 2020

T. Andrijausko kūrinyje matomi realūs, sode nufilmuoti vaizdai (gėlės, siūbuojantys aviečių stiebai, kinrožės…) jungiami su nefilmuota tikrove, atsiradusia fiziškai pažeidžiant kino juostą. Iš tos filmuotos ir nefilmuotos tikrovės radosi dar viena autentiška tikrovė, įtraukianti ne tik autorių, bet ir žiūrovą.

Ištrauka iš Danieliaus Samulevičiaus poetiško pasakojimo, kaip jis kūrė savo triptiką, kuriuo ėmė ir įvaizdino mano dažnai a priori keliamą klausimą „Kaip pamatyti garsą, kaip išgirsti spalvą?“, tegul būna dar vieno pasakojimo pradžia… Technologiškai preciziškai, fotografiniu būdu jis vizualiai iškodavo Sūduvos piemenų valiavimą, aukštaitišką sutartinę ir dzūkišką lopšinę. Atliko tai su visa atida spalvai ir garsui, išėjo spalvingi garsų deriniai, primenantys tautodailės raštus. Projektoriumi perteikiama „bėganti eilutė“ – interaktyvus vizualinio mąstymo elementas.

„Kaip atsirado kūrinys? O, tai buvo tarsi vėjas per rūką – nejauti, kada pradėjo pūsti, bet matai, kaip virpa šakos. „Įmečiau“ garsą į kompiuterį, o jis ėmė ir „parodė“ man spalvą. Ar buvo pradinė idėja? Buvo. Bet ne kaip architektui – greičiau kaip sėjėjui: „Pasėsiu, kas bus, tas bus.“ Ne kiekviena mintis turi būti aiški – kartais ji kaip garas virš ežero, rytą.

Kaip ji plėtojosi? Kaip obelis po šalnos: pirmiau buvo pakąsta, o tada išleido kitokius žiedus. Procesas buvo labiau apie įsiklausymą nei apie kontrolę – kūrinys „pats pasakė“, ką jame reikia parodyti. Ar rezultatas nutolo nuo pradžios? Nutolo kaip dūmas nuo krosnies – pradžioj buvo vienas, bet pasklido, persismelkė. Tik žinai ką? Kartais dūmas atskleidžia, kad dega ne tai, ką planavai, o tai, ką pamiršai. Apie kūrybos eigą? Vieną dieną importavau garsą, o iškilo vaizdas. Kaip sėkla, pamesta ant palangės, – užaugo be leidimo, bet gražiai. Atsitiktinumai, atradimai? Būna, kad pelės mygtukas užstringa – o tada pamatai, ką pats būtum praleidęs. Vieną kartą spalva iškrito ne ten, kur turėjo, bet ji ten liko. Ir gerai padarė. Iš kur atėjo idėja? Iš tylaus klausymo. Garsas kalba su žmogum – tik mes dažnai negirdim. Aš leidau sau išmokti girdėt. Kaip senas šulinys – nekalba, bet jei įmeti akmenėlį, atsako aidu.“

Paroda „Spiečius“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veikia iki balandžio 27 d.