Moteris nedingo!

Šįkart Šlapelių name-muziejuje aptikau parodą, kurioje galima pasijusti kaip namie. Keliuose anksčiau publikuotuose tekstuose apie parodas muziejuje akcentuodavau interjero arkas, laiptus, palanges, kolonas, kurie nori nenori tapdavo ryškiais parodų akcentais – kad ir ką eksponuotum. Bet dabar architektūrinės detalės „įsikomponavo“ Ingos Dingos eksponatų gausoje, jų prabangiame švytėjime, mirgančioje tyloje. Parodoje – visai kaip namuose: kilimai, vazoninis medis, lėlė, skėtis iš „Kioto“, vėduoklė, armonikos tipo sulankstomas fotoaparatas, patefonas, vietoj plokštelės „grojantis“ nuotraukas, originali šaukštelių kolekcija, saugoma dėžutėje po stiklu, pateikta kaip kokia relikvija, asambliažinės fotokompozicijos iš medalionų ir kišeninių veidrodėlių formos rėmelių, primenančios bažnytinius votus, optiniai lęšiai – stiklo burbulai kaip namų dekoro elementai, kurių viduje Ingos nuotraukų tikrovė tarsi atgyja. Prisimenu vaikystėje sekcijoje stovėjusį plastmasinį suvenyrą diaskopą, pro kurio akutę pažiūrėjusi matydavau jaunus savo tėvus tuometiniame Leningrade prie fontanų. „Ieškokite moters“, – siūlo parodos pavadinimas ir įtraukia mane į rėmų rėmelių, nuotraukų nuotraukėlių žiūrėjimą.

Parodos fragmentas. Autorės nuotrauka

Jaučiuosi kaip patekusi į praeitį, atpažįstamą iš meno istorijos albumų, knygų ir filmų apie žmonių gyvenimą, kuriame laikas tekėjo lėtai, o paslaptys baugino. Kamerinėje muziejaus erdvėje Inga Dinga išskleidžia savotišką seno dvaro ar prabangaus antikvariato atmosferą, nelyg kultūros istorijos fragmentą. Įvairių formų, įvairaus senumo ir prabangumo rėmai, inkrustuoti nuotraukomis, tik atliepia įspūdį, kad mėgstame kurti daiktus, kuriuos paskui saugome, prie kurių prisirišame. Ingos fotografijų stilistika vis kur nors matyta, nesunku būtų patikėti, kad tai kelionių atvirukai, albumų reprodukcijos, iškarpos iš žurnalų – tikrovė, kažkada užfiksuota negatyve tvaria dagerotipinės ar koloidinės fotografijos technika, ilgainiui įsispaudusi ir mūsų optinėje pasąmonėje. Kaip Williamas Henry Foxas Talbotas eksperimentuodamas su šviesai jautriomis cheminėmis medžiagomis 1835 m. sukūrė pirmąsias „fotogenines piešinių“ nuotraukas ant popieriaus, Karlas Blossfeldtas su botanikui reikalingu uolumu ir tikslumu išfotografavo augalus, o Gintautas Trimakas su pinhole kamera tyrinėjo pačią fotografinės šviesos prigimtį, taip Inga gilinasi į moters paslaptį būti moterimi. Kažkuriame apleistame dvare dvigubo eksponavimo technika sukurti mįslingi jaunosios su vestuvine suknele portretai („Niekada I“, „Niekada II“, 2021), kaip ir susidvejinusios besiliejančios kolonos su nuogomis moterų figūromis prie įėjimo („Vartai“, 2017), taip pat angelai su sparnais, šešėliai veikia kaip ryški nuoroda į XIX a. taip suvoktą dvasingumą, spiritizmo seansus ar fotografuotus neurologinių sutrikimų atvejus, ryškinančius sudėtingą žmogaus psichofiziką.

Jeigu būčiau „Tamsta mokytoja“ (2020) à la Inga, dėvėčiau neužmirštuolių žydrumo suknelę ir raudonus batelius, kuriuos apsiavusi būčiau lengva, lengva kaip debesėlis danguje ir gyvenčiau Paolo Sorrentino filmais, nes nuotraukos spalvinė elegancija asociatyviai panaši į kurio nors jo filmo kadrą.

Jei būčiau „Absento fėja“ (2017) à la Inga, kinematografiniai Davido Lyncho sapnai man būtų kaip savi, nes fotografijos grūdėta spalvinė faktūra yra visiškas „Malholando kelias“ (2001).

Jei būčiau Ingos videofilmo „Kasų (iš)pynimas“ (2023, pagal kompozitorės Žibuoklės Martinaityės kūrinį „Braiding“ („Pynimas“) herojė, griežčiau smuiku, nebijočiau tuščių urbanistinių erdvių, ilgėjančių šešėlių, giedočiau gamtoje, nešiočiau ilgus plaukus, pinčiau ir išpinčiau kasas, gebėčiau sustabdyti laiką ir judėčiau įvairiomis kryptimis vienu metu, taip pat ir atbulai. Žodžiu, levituočiau savo prigimtyje, kaip ir kitos herojės iš Ingos fotografijų tokiais pavadinimais: „Aš ne čia“, „Tyliai, tyliai“, „Motinystė“, „Sidabro vestuvės“, „Ilgas sapnas“, „Ying-yang“.

Parodos plakatu tapusi puiki nuotrauka „Haiku“ (2011) man primena Justine Triet 2023 m. kriminalinę dramą „Kryčio anatomija“ arba Lucos Guadagnino filmą „A Bigger Splash“ (2015), Lietuvoje rodytą pavadinimu „Didesni purslai“. Pavadinimas „A Bigger Splash“ yra nuoroda į britų dailininko Davido Hockney 1967 m. paveikslą, kuriame vaizduojamas baseinas su dideliu vandens tašku, o pats filmas yra laisva Jacques’o Deray 1969 m. filmo „La Piscine“ („Baseinas“) interpretacija. Taip postmoderniai elgiasi ir Inga, į antikvarinius pasportus, ant kurių aukso raidėmis atspausta „Die liebenswürdige Mutter, la mere aimable, the amiable mother, a madre amavel“ („maloningoji Motina“) arba „Geheiligtes Herz Jesu, le sacre coeur de Jesus, the sacred heart of Jesus, el sacrado corazon de Jesus“ („Švenčiausioji Jėzaus širdis“), įklijuoja savąsias Jėzaus širdies ir maloningosios Motinos interpretacijas.

Žodžiu, Ingos Dingos parodoje radau religingą moterį kolekcininkę, saugančią kultūrinę ir istorinę atmintį, geidžiančią įminti prigimties paslaptis, prisijaukinti laikinumą ir sutramdyti save („Sutramdymas“, 2025). Ingos parodos moteris „stovi“ vizualinės kultūros antropologijos lauke, melancholiškai prisirišusi prie visko (arba ką tik atsisakiusi visko), kas trukdo judėti į priekį.

P. S. Ant sienos kabo sovietmečiu populiarus tekstilinis atspaudas, „kaip senelis ropę rovė“. Ant jo sukomponuotas fotokoliažas „Pasakėlės iš rūsio“ (2025) galėtų veikti kaip nuoroda į dada ar fluxus, bet kilimėlio „kaimiška estetika“ trukdo įsijausti.

Ingos Dingos paroda „Ieškokite moters“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veikia iki spalio 5 d.