Pokalbiai

Nubudo upėje akmuo

Su STASIU ČIPKUMI, poeto Alfonso Nykos-Niliūno broliu, kalbasi Giedrė Šmitienė

Vaikų literatūra – dalykas, dėl kurio verta stengtis

Su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininke INGA MITUNEVIČIŪTE kalbasi Irena Aleksaitė

Gerame mene atsispindi gyvenimo įvairovė

Per groteską ir kičą, per siaubą ir „grožį“. Vakaruose panašiai dirbo Francis Baconas ar Bernard᾿as Buffet. M. Skudutis 8–9 dešimtmetyje kaip tapytojas buvo būtent toks.

Mažas žingsnelis doktorantui ir milžiniškas šuolis humanitarikai

Su humanitarinių mokslų daktare AISTE KUČINSKIENE, literatūros doktorantėmis NERINGA BUTNORIŪTE ir LINA BUIVIDAVIČIŪTE kalbasi Rokas Povilius

Savo skaitytojui sakyk: „Mes vieno kraujo – tu ir aš“

Su poetu, prozininku Sigitu Poškumi, 2018 m. gavusiu I. Simonaitytės premiją už žaismingai ir meniškai parašytas vaikų istorijas, kalbasi Irena Aleksaitė

Dainologas ir instrumentologas iki kaulo ir panagių

Su altininku, folkloro žinovu, ansamblio „Visi“ vadovu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentu, 2002 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu EVALDU VYČINU kalbasi Juozas Šorys

Andrius Blaževičius: „Šventasis“ padeda tau atpažinti save ir savo šalį“

Žiūrėdamas vaidybinį kiną, kuris Lietuvoje buvo kuriamas daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų, nė velnio nesuprasi, kaip tuos dvidešimt metų gyveno Lietuva.

Kotryna Ūla Kiliulytė: atsigręžę atgal galime apsibrėžti, kur esame dabar ir link kur judame

Kotryna Ūla Kiliulytė – iš Lietuvos kilusi, Škotijoje mokslus baigusi ir kurianti lietuvių menininkė. Ji dėsto Glazgo meno mokykloje, yra rengusi parodas Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, gavusi įvairių premijų, stipendijų ir apdovanojimų. Su ja kalbamės apie emigraciją, tapatybę, nostalgiją ir praeitį, kurios neįvertinus gali ne tik prasidėti identiteto krizės, bet ir būti atvertas kelias į…

Borisas Akuninas: „Kai gyvenimo prasmės neieškai, ji ir neatsiranda“

Augti rusų visuomenei, mano nuomone, kol kas ne itin sekasi. Kai didžioji dalis vadovaujasi ne savo protu, o įsitikinimu, kad „jiems ten, viršuj, geriau matyti“, tai, žinoma, savotiško infantilumo požymis.

Eiríkuras Örnas Norðdahlis: „Mažos, neseniai nepriklausomybę atgavusios šalys nori, kad jų istorijoje būtų vien didvyriai“

…islandų tautinė tapatybė neatsiejama nuo literatūros, o mūsų pasiekimai matuojami tuo, kokias knygas esame parašę ar rašome šiandien.