Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai – dešimt metų

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) pernai šventė jubiliejų – gegužės 10 dieną šiai meno kūrėjų organizacijai suėjo dešimt metų. LLVS yra Europos literatūros vertėjų asociacijų tarybos (CEATL), Tarptautinės vertėjų federacijos (FIT), Baltijos rašytojų tarybos (BWC), Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų tarybos (TSWTC) bei Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė. Per dešimt sąjungos gyvavimo metų buvo įvykdyta daugybė sėkmingų projektų, surengta seminarų ir paskaitų vertėjams, kursų ir konkursų, įteikta kelios dešimtys įvairių premijų, dienos šviesą išvydo keli tuzinai straipsnių apie vertimą ir vertėjus. Apie tai, kas reikšmingiausia įvyko per dešimt LLVS veiklos metų ir kokie svarbiausi sąjungos planai, su LLVS pirmininke, valdybos ir kitais sąjungos nariais kalbasi Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė.

 

– Pradėkime nuo pradžių pradžios. Prieš dešimt metų Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nebuvo. Irena, norėčiau jūsų, kaip vienos iš LLVS radimosi iniciatorių, paklausti: kodėl kilo poreikis ją įsteigti?

Irena Aleksaitė: Smagu, kai turi bendraminčių, su kuriais gali aptarti problemas ir net jas išspręsti, pasiskųsti ar pasidžiaugti, apskritai jausti draugišką petį. Tad vertėjų, kaip ir kitų, kuriuos vienija bendri tikslai ir problemos, poreikis burtis egzistavo, ko gero, visada, ir kartais ta poreikio banga pakildavo, imdavo šniokšti ir putoti, grasindama viską sulyginti su žeme. Tada Lietuvos rašytojų sąjunga priimdavo maištinguosius į savo glėbį, ir banga nurimdavo. Prisimenu bent dvi tokias bangas. Bet vieną kartą ėmė ir nutiko kitaip. Ėmė kilti dar viena banga, kalbėjomės ir taip, ir šiaip, vis dėlto rašytojų ir vertėjų darbas, nors iš pažiūros toks pats – sėdi sau ir rašai (na, arba verti), skiriasi iš esmės: jie kuria nacionalinę, o mes – pasaulio literatūrą (tai Nobelio premijos laureato José Saramago žodžiai). Jurgitos Mikutytės sukviesti, susirinkome Rašytojų sąjungos salėje pasikalbėti, ar verta, o jei verta, tai kaip steigti vertėjų sąjungą. Didelių nuomonių skirtumų nebuvo, visi sutiko, kad atskiras nuo rašytojų darinys būtų gerai, tik kažkas ir sako: „Visa tai labai gražu, bet ar pagalvojote, kiek daug reikia įdėti darbo, norint įkurti sąjungą? Ir kuris iš jūsų sugebės parengti įstatus, kitus būtinus dokumentus?“ Irgi mat problema – įstatus parašyti! Negali sakyti, kad lengva, bet tikrai ne Babelio bokštą pastatyti. Pamenu, kad kokius metus ar daugiau, kol neturėjome jokių lėšų ir negalėjome nuomotis biuro, valdybos posėdžius rengdavome kavinėse. Buvo visai smagu, tik įgriso tampytis su popieriais, kuriuos kaskart reikėdavo atsinešti – maža koks klausimas iškils ir kokio dokumento prireiks. Ir dažnai prisimenu dar vieną dalyką. Kol nebuvo LLVS ir verčiau sau viena, nepažinodama ar beveik nepažinodama jokių vertėjų, su pavydu sklaidydavau verstines knygas, būdama šventai įsitikinusi, kad tik aš, nemokša ir negabėlė, valandų valandas vargstu prie žodžio, prie frazės, prie stiliaus, o kitiems tik brūkšt – viskas išeina lengvai ir be kančių. Dabar net juokinga prisiminti. Galbūt panašiai jautėsi ir kiti vertėjai, todėl pirmieji mūsų renginiai buvo seminarai konkrečiais vertimo klausimais.

– 2003 metų rugsėjo mėnesį kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“ buvo publikuotas pokalbis su literatūros vertėjais Teodoru Četrausku, Irena Aleksaite, Rūta Jonynaite, Jone Ramunyte ir Jurgita Mikutyte. Tuo metu sąjungos dar nebuvo, bet jau egzistavo Lietuvos vertėjų centras prie Lietuvos rašytojų sąjungos, buvo suformuluoti jo tikslai, numatytos veiklos gairės. Interviu buvo kalbama apie siekį vienyti vertėjus, skatinti jų tarpusavio solidarumą, kelti vertėjo profesijos prestižą, ugdyti vertimo kokybės sampratą. Planuota sudaryti vertėjų duomenų bazę, sukurti tinklalapį, kaupti vertėjams naudingą informaciją, organizuoti renginius, reikšmingų verstinių knygų pristatymus, seminarus, konferencijas. Maža to, ugdyti jaunus vertėjus, skatinti verstinės literatūros recenzijų atsiradimą, rūpintis vertimų kokybe… Nemenki užmojai, bet per dešimt metų juos pavyko sėkmingai įgyvendinti. Kaip tai keitė vertėjų gyvenimą?

I. A.: Neseniai dar kartą perskaičiau tą pokalbį „Literatūroje ir mene“. Ir pagalvojau: kiek turėjome ambicijų, kokius kūrėme planus, kiek ketinome nuveikti… Ir nuveikėme! Dabar viešajame gyvenime vertėjo vardas skamba… negaliu sakyti, kad garsiau, tiesiog skamba, nes anksčiau jo suvis nesigirdėjo. Nuveikėme daug gražių ir naudingų darbų, bet pirmiausia – vertėjai susitelkė bendrai veiklai ir darbams. Mano širdžiai mieliausi yra draugai, bičiuliai, kolegos, bendravimas, galimybė paprašyti pagalbos tada, kai nepadeda nė internetas, ir pačiai padėti, jei kas paprašo, pasitarti vertimo, autorinių sutarčių, leidyklų mokumo ir kitais klausimais. Nežinau, kaip kiti, bet aš jau seniai nebesijaučiu „vienas lauke karys“. Ir tai svarbiausias dalykas, kurį man suteikė sąjunga. Apskritai turime tokią sąjungą, kokios norėjome ir kokią įstengėme sukurti.

– Grįžkime į dabartį. Rasa, esate LLVS pirmininkė nuo 2012 metų. Ar galėtumėte papasakoti, kokiais vargais ir džiaugsmais dabar gyvena sąjunga?

Rasa Matulevičienė: Pasidžiaugti tikrai yra kuo. Pirmiausia per šį, pirmąjį, sąjungos dešimtmetį įrodėme, kad grožinės literatūros vertimas – reikalinga, įdomi ir sudėtinga profesija. Pokalbiai su vertėjais spaudoje, interviu radijuje ir televizijoje apie vertimų kokybę, taip pat diskusijos su redaktoriais ir leidėjais, galiausiai žurnalistų išgarsinta „Antipremija“, sulaukusi ypač didelio visuomenės dėmesio, privertė skaitytojus – ir ne vien juos – pamatyti vertėjo profesiją. Atsirado postūmis atidžiau rinktis knygas, kritiškiau vertinti išversto teksto kokybę, diskutuoti apie gerus vertimus, geras knygas. Anksčiau buvę tarsi nešnekūs, vertėjai ėmė didžiuodamiesi kalbėti apie savo profesiją ir darbo vaisius. Galime tik džiaugtis, kad literatūros vertėjo profesija, jei negalvotume apie atlygį, laikoma intelektualia ir verta pagarbos. Sunku šiandien būtų įsivaizduoti Vertėjų sąjungą be daugelio projektų ir įdomių sąjungos narių iniciatyvų. Ypač sėkmingas Metų verstinės knygos rinkimų projektas. Tiesa, jis vis dar laukia deramo kultūros politiką formuojančių Kultūros ministerijos strategų ir bibliotekų dėmesio. Užtat jį jau tikrai įvertino skaitytojai: štai Vilniaus knygų mugėje, paskelbus geriausių verstinių knygų sąrašus, ne vienas lankytojas nešasi Vertėjų sąjungos rekomendacijas prie leidėjų stendų, eidamas pirkti knygų. Norėtųsi, kad ir naujausias sąjungos sumanymas vienos kurios šalies literatūrai skirti visus metus taptų tradicija. Gera pradžia jau yra: 2013-ieji buvo lenkų literatūros metai, 2014-ieji skirti vengrų literatūrai. 2015 metus dedikuojame ukrainiečių literatūrai. Gražiausia ir seniausia sąjungos tradicija – Tarptautinės vertėjų dienos šventė ir Šv. Jeronimo premijų teikimas. 2003 metų rugsėjo 30 dieną būsimoji Vertėjų sąjunga (tuo metu ji dar vadinosi Literatūros vertėjų centras) prisistatė visuomenei surengdama pirmąją Tarptautinės vertėjų – Šv. Jeronimo – dienos šventę Rašytojų klube. Pirmosios Šv. Jeronimo premijos buvo įteiktos 2005 ir 2006 metais. Pernai buvo įteiktos dešimta Šv. Jeronimo premija užsienio grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui į lietuvių kalbą ir devintoji Šv. Jeronimo premija lietuvių literatūros vertėjui į užsienio kalbą.

– Norėtųsi išsamiau pristatyti Metų verstinės knygos rinkimų projektą, kurį įvardijote kaip itin sėkmingą. Kristina, jūs esate šio projekto dalyvė, gal galite apie jį papasakoti?

Kristina Sprindžiūnaitė: Metų verstinės knygos rinkimai – tai vienas iš tų projektų, kurių svarbus ne tik rezultatas, bet ir visas vyksmas. Gal greta kokios nors rėksmingos reklamos LLVS noras tapti patikimu smalsaus ir išrankaus skaitytojo kompasu dideliame skaitinių vandenyne ir atrodo idealistiškas, bet jei mūsų sudaryti ilgieji ir trumpieji sąrašai kam nors pravartūs, jei mūsų skleidžiama žinia apie tikrą, gerą literatūrą paskatina atsiversti bent vieną iš sąrašo knygų, vadinasi, investicijos tikrai pasiteisino. Juk kalbant apie grožinės literatūros skaitymą svarbu ne apyvarta, knygos išdavimų bibliotekose ar kitokie skaičiai, o kokybė – ką žmonės skaito.

Tiems, kurie tik viena ausimi girdėjo, turbūt reikėtų trumpai papasakoti, iš ko tas mūsų projektas susideda. Metų pradžioje iš visos praėjusių metų verstinės literatūrinės produkcijos ekspertai atrenka tas šiuolaikinės literatūros knygas, kurios pretenduoja ne būti mados klyksmu ar trumpalaike pramoga, o turi potencialo tapti vertybe. (Beje, atskirai pateikiame ir praėjusiais metais išleistų literatūros klasikos vertimų sąrašą.) Iš to jau trumpesnio sąrašo iškart atsijojamos ne visai profesionaliai, nelabai sklandžiai išverstos, prasčiau suredaguotos knygos. Gauname vadinamąjį ilgąjį sąrašą – apie 20 pozicijų. Galime drąsiai sakyti, kad tos knygos tikrai vertos skaitytojų dėmesio – ne vien dėl temų, bet ir dėl literatūrinės raiškos, originalaus stiliaus ir, žinoma, adekvataus vertimo. Ilgąjį sąrašą pristatome per Vilniaus knygų mugę. Paskui to sąrašo knygas iki rudens aptariame per LRT „Klasikos“ laidą „Ryto allegro“ (įrašus vėliau galima rasti LRT mediatekoje), šįmet ekspertų ir vertėjų pokalbiai buvo spausdinami ir interneto dienraštyje „15min.lt“. Visi, kam įdomu, turi laiko perskaityti juos sudominusias knygas, o už labiausiai patikusią kviečiami balsuoti mūsų interneto svetainėje. Na, o rudenį susirinkę ekspertai išrenka „pačių pačiausių“ penketuką, be to, suskaičiavus skaitytojų balsus skelbiama jų išrinkta vertingiausia knyga. Tad visą projektą būtų galima apibūdinti beveik reklaminiu šūkiu: ilgojo sąrašo knygas perskaityti verta, trumpojo – būtina, o skaitytojų išrinktąją knygą – smalsu. Turbūt jau pribrendo reikalas pasirūpinti ir tų mūsų sąrašų skrajutėmis ar patogiu jų parsisiuntimu į išmaniuosius telefonus – ne tik per Vilniaus knygų mugę.

– Akivaizdu, kad LLVS siekia padėti gerai verstinei knygai lengviau rasti kelią pas skaitytoją. Tačiau jokia paslaptis, kad kasmet šio projekto ekspertams tenka skaityti vis mažiau, o metų verstinių knygų sąrašas vis trumpėja. Kodėl?

Daiva Daugirdienė: Metų verstinės knygos rinkimų sąrašo knygos atrenkamos pagal du kriterijus: ir pats kūrinys turi būti vertingas, ir išverstas meniškai, profesionaliai. Deja, leidykloms dažnai būna sunku įsiūlyti gerą literatūrą, nes ji ne itin paklausi, o leidėjams juk svarbu, kad jų išleistos knygos būtų perkamos. Be to, net ir labai geros knygos kartais būna prastai išverstos, nes leidyklos samdo vertėjus, kuriems gali mokėti mažiau. Savaime suprantama, leidėjams norisi, kad vertėjai knygas verstų pigiai, greitai ir gerai. Tačiau dažniausiai būna arba pigiai, greitai, bet nelabai gerai, arba gerai, bet ne taip greitai. Manau, gera verstinė knyga daug lengviau rastų kelią pas skaitytoją, jei bibliotekos būtų priverstos už valstybės pinigus pirkti ne bet kokias, o tik vertingas, literatūros ekspertų atrinktas knygas. Tada ir tokių knygų leidyba būtų pelningesnė, ir geri vertėjai galėtų drąsiau derėtis su leidėjais ir tikėtis didesnių honorarų.

– Na štai ir priėjome prie vertėjų vargų. Maži honorarai, nesėkmingos derybos su leidėjais… O gal vertėjams derėtų pasitenkinti vien tuo, kad LLVS dėka visuomenė pagaliau pripažįsta jų darbo svarbą, kam dar galvoti apie tokius žemiškus dalykus kaip pinigai?

R. M.: Pagarbos šis darbas vertas ne vien dėl įvaizdžio. Vertėjų indėlis į Lietuvos ekonomiką – nemenkas. Anot kultūros ministro, kūrybinis sektorius Lietuvoje sukuria 5 proc. BVP. Europos Sąjungoje knygų leidyba – vienas iš svarbiausių kultūros ir kūrybos sektorių, kuriame sukuriama iki 4,5 proc. BVP. Kokią BVP dalį sukuria knygų leidyba Lietuvoje, duomenys neskelbiami. Bet mūsų vertimus leidžia leidyklos, parduoda knygynai, skaityti skolina bibliotekininkai, taigi vertėjas, išversdamas knygą, sukuria daug darbo vietų. Žinoma, kūrybinei organizacijai šiandien mažiausiai norėtųsi šnekėti apie verslą. Vis dėlto būtina garsiai pasakyti: vertėjai nėra išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų, jie patys susikuria darbo vietą, susimoka mokesčius. Nors vertėjams – mažiesiems verslo dalyviams – šiandien išties nėra lengva. Vertėjui tenka būti ne tik sumaniu verslininku, bet ir išmaniu teisininku. Lietuvoje vertėjams privalu išmokti atstovauti savo, kaip autorių, teisėms. Štai Skandinavijoje autorių teises gina tam sukurtos organizacijos. Tokios organizacijos vykdo savo misiją šviesdamos autorius, leidėjus ir visuomenę apie autorių teises ir jų svarbą. Deja, Lietuvoje tokios organizacijos neturime ir vertėjai palikti derėtis su leidyklomis vienui vieni. Asociacijos LATGA misija yra siaura – sudaryti sąlygas verslui ir visuomenei teisėtai naudotis kūriniais surenkant ir paskirstant teisingą atlygį autoriams už jų kūrybą. Tad autorių teisės dabar yra aktualiausia problema. Juk vertėjui, gaunančiam tikrai nedidelį atlygį, dar tenka patirti spaudimą dėl autorių teisių, tai yra dėl užsakovui palankių sutarčių. Paradoksalu, bet dažnai net valstybės finansuojamoms kultūros ir švietimo institucijoms, pastaruoju metu aktyviai kuriančioms elektroninę prieigą prie kūrinių, ne kas kitas, o vertėjas turi aiškinti, kad tokios prieigos pirmiausia turi būti teisėtos, tai yra nepažeisti autorių teisių. Taigi vertėjas dabar savo, kaip autoriaus, teises turi išmanyti geriau nei dažna valstybės išlaikoma kultūros institucija. Kaip vienas žmogus gali pasipriešinti, pavyzdžiui, leidyklai, norinčiai neterminuotam laikotarpiui gauti visas teises į vertėjo sukurtą produktą? Jei autorių teisės nebūtų tokios svarbios, ar leidykla siektų iš vertėjo jas perimti kuo ilgesniam laikotarpiui? Taip, visi nori, kad kūriniai būtų pasiekiami skaitytojams. Bėda ta, kad leidybos proceso dalyviams neretai trūksta supratimo, jog autorius irgi turi teisę į atlygį už darbą. Atlygį, užtikrinantį tolesnį vertėjo darbingumą ir kūrybingumą, o pirmiausia leidžiantį jam gyventi iš savo darbo. Štai toks skaudus skaitmeninės visuomenės paradoksas. Vertėjų sąjunga nėra profsąjunga, tai kūrybinė organizacija. Tačiau nori nenori jai tenka atlikti jei ne profsąjungos, tai bent autorių švietimo funkcijas.

– Sąjungos jubiliejus yra ne tik proga paminėti tai, kas per dešimt metų buvo pasiekta, bet ir aptarti planus, sąjungos veiklos gaires. Kokie LLVS planai?

– Pirmiausia planuojame įkurti sąjungos elektroninį leidinį „Hieronymus“, kuriame specializuotai pristatytume pasaulio literatūrą, t. y. jame būtų publikuojami užsienio autorių trumpųjų žanrų kūrinių vertimai, pasaulio literatūros ir jos vertimų apžvalgos, kritikos straipsniai apie užsienio literatūrą, interviu su užsienio rašytojais. Tai daryti sumanėme todėl, kad profesionaliam aktualios šiuolaikinės pasaulio literatūros pažinimui skiriama nepelnytai mažai dėmesio, šiuo požiūriu ypač skriaudžiama užsienio autorių trumpoji proza (apsakymai, novelės, esė) ir poezija. Tai nėra komercinė literatūra, todėl Lietuvos leidyklos jos neįtraukia į savo planus, o esami kultūros savaitraščiai ir mėnraščiai vienu kitu kūriniu pristato vieną kitą autorių, bet nepajėgia pateikti platesnės užsienio literatūros panoramos. Be to, elektroninis žurnalo variantas ir trumpi tekstai veikiausiai būtų itin patrauklūs tiek elektroninių informacijos sklaidos priemonių ir trumpų tekstų amžiaus jaunimui, tiek vyresniems žmonėms, inteligentijai, skaičiusiai rusišką žurnalą „Inostrannaja literatura“. Buvome pateikę paraišką Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, bet kol kas jų neįtikinome. Teiksime paraišką dar kartą, nes žinome, kad tokio leidinio skaitytojai laukia.

Kitas sąjungos veiklos prioritetas – didinti vertėjų ir visuomenės supratimą apie autorių teisių apsaugą. Esame parengę ir teiksime projektą Kultūros ministerijai, Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programai. Mūsų projektas nuo kitų skiriasi tuo, kad jis yra skirtas ne galutiniam autorinių „produktų“ vartotojui, t. y. jis ne pramoginis, jo tikslas nėra pamokyti vartotoją: „Nevok svetimo gero, negražu, sumokėk už jį“, nors tikrai sutinku, kad tokie projektai, kaip profilaktikos priemonė, labai reikalingi. Savo projektu siekiame pamatinių dalykų: kad vertėjai pasimokytų sumaniau ginti savo, kaip autorių, teises. Jis skirtas konkrečios meno kūrėjų organizacijos narių teisiniam prusinimui, kad autoriai pirmiausia žinotų, kas jiems priklauso. Planuojame seminarų ciklą rašytojams ir vertėjams apie autorių teisių apsaugą Lietuvoje. Pavyzdžiui, mokysime autorius labiau rūpintis savo teisių į skaitmeninėje erdvėje ir internete skelbiamą kūrinį gynimu ir apsauga, atidžiau skaityti užsakovų parengtas autorines sutartis, tinkamai įvertinti jose išdėstytas sąlygas, visada pareikšti savo nuomonę ir reikalavimus. Taip pat labai svarbi šiame projekte turėtų būti Švedijos, kur toliausiai pažengta ginant autorių teises, patirtis. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad vykdoma daugybė kvalifikacijos programų, pagal kurias įvairios profesinės grupės (mokytojai, gydytojai, valstybės tarnautojai) daug valandų kėlė kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienyje, tačiau jos visos aplenkė autorius. Manau, kad labai svarbu kuo greičiau pradėti tokius projektus.

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.