Pokalbiai

Gebėjimas atsitolinti nuo to, kas tave veda į narvą

Albertas Belas (g. 1938) – vienas ryškiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, per pusę amžiaus praturtinęs nacionalinę literatūrą 22 prozos knygomis, iš jų 15 – romanai. Tai psichologinio žanro meistras, pirmasis latvių egzistencialistas, tyrinėjantis, kas nutinka individui ir visuomenei tiek totalitarizmo, tiek kapitalizmo sąlygomis.

Undinė Radzevičiūtė: „Kai rašau, aš žinau, kas esu. O kai ne – ne.“

– Pirmąją Jūsų knygą „Strekaza“ (2003) dar būdama paauglė gavau su „Bookcrossing.com“ lipduku ant viršelio. Davė draugė, sakė – perskaityk, užsiregistruok ir duok kam nors kitam paskaityti.

Kad kūrinys neskambėtų kaip sumeluotas

Ne vienas rašytojas tikriausiai sutiktų, kad bet kokiam literatūriniam darbui reikia daug atsidavimo ir laiko. Taip pat lakios fantazijos. Ir dar asmeninės patirties. Arba autentiškos medžiagos rinkimo. Su rašytoju ir publicistu Marku Zingeriu kalbėjomės apie jo romanus „Grojimas dviese“ (2003) ir „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (2009).

Pagrindinis imperatyvas – rašyti gerai

Su liepos 14–27 d. Vilniuje vykusių tarptautinių Vasaros literatūros seminarų steigėju amerikiečių rašytoju MIKHAILU IOSSELIU kalbasi Marijus Gailius – Mūsų šalies pristatyme seminarų dalyviams radau spalvingą pastabą, kad Lietuva – tai unikali posovietinė erdvė, kur rašytojai esą gali atrasti įdomių siužetų ir prisiliesti prie kitoniškos dvasios.

Ką XXI a. byloja pagoniškos vestuvės bažnyčiose

2012 m. gruodžio 22 d., per žiemos saulėgrįžą ir simbolinę pasaulio pabaigą, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje suskambo menų klubo „Kaukoras“ atliekama folkloro opera „Saulės vadavimo apeigos“.

Tadas Kosciuška, bet ne tas, apie kurį pagalvojote

Kartą Tadą supakavo milicija. Nugabeno į skyrių T. Kosciuškos gatvėje. Mentai klausia: „Pavardė?“ Sako: „Kosciuška.“ – „Tai gal ir Tadeušas būsi?“ – „Taip, – sako, – Tadas.“ Mentai pamanė, kad vyrukas šaiposi. Namo grįžo visas mėlynas.

Teatro terariume

Agora Skubūs maži žingsneliai. Iškylos krepšys tvirtai gniaužiamas abiem rankomis. Pilna mažų žingsnelių ir nuobodžiaujančių meno kritikų pintinaitė. Moteris milžiniškomis akimis, it iš kokio anime šedevro, bėga per agorą. Minia tylėdama prasiskiria į šalis. Visi žino, kad geriau jau šiai damai nepastoti kelio. Kas ji? Kodėl jos akys taip dega it per visą naktį prieškambaryje palikta šviesa?

Brokuota laiko juosta

Menotyrininkai jį vadina lietuvių fotografijos avangardo pradininku. Tačiau kone trisdešimt metų ALGIRDAS ŠEŠKUS niekaip nefigūravo kultūriniame kontekste. Po ilgai trukusios tylos 2010 metais LDM Nacionalinėje dailės galerijoje surengta retrospektyvinė kūrybos paroda

Hokitų tikėjimas: nesąmonė visada bus priešais

„Agora“ šurmuliuoja. Iš visų pusių į ją plūste plūsta žmonės, ištroškę Mokymo. Skamba gana dvasingai, tiesa? Bet neapsigaukime. Šį kartą minias į mūsų aikštę sutraukęs oratorius savo žodžių laukus užminuoja ne pasenusiais kiaušiniais ar pažadais Lietuvoje atidaryti ateivių ambasadą. Jo besiklausydamas gali nebent užminti ant žodžių pievoje pasislėpusių ironijos daigų

Iš pokalbio su Algimantu Masiuliu apie „Statytoją Solnesą“ ir kita

Šį pokalbį, kuris vyko maždaug 1997 metais, radau savo archyve ir apsidžiaugiau, nes kalbėdamas apie Ibseno „Statytoją Solnesą“, žinomą Jono Vaitkaus spektaklį Kauno scenoje, kur pirmąjį savo teatrinį vaidmenį suvaidino aktorius Juozas Budraitis, Algimantas Masiulis pasako daug įdomių minčių apie režisūrą ir aktorystę