Filosofija
Šiapus ir anapus gyvenimo šachmatų
Filosofai, apmąstydami pasaulį ir žmogų, pateikia įvairių gyvenimo metaforų. Tai gyvenimas kaip upė, į kurią neįbrisi du kartus, anot Herakleito. Platono metafora – kad šis pasaulis yra šešėlių karalystė, atspindinti idėjas, esančias uždangėje. Descartesʼas žmogų vaizdavo kaip vienišą sielą, uždarytą mašinoje, t. y. kūne. Dar viena metafora yra Humeʼo, jam mūsų pasaulis atrodo kaip biliardo rutuliai, pažirę ant stalo,…
Įvykis ir įprastybė
Prieš imdamiesi šio apmąstymo, turime susitarti dėl terminų vartojimo. Vienas iš svarbiausių šio teksto terminų yra „prasmė“ ir ją reikėtų apibrėžti detaliau, kad nekiltų painiavos ir nesusipratimų.
Formatyvumo estetika: Pareysonas ir Eco
…formalioji struktūra, turinti ištakas Pareysono formatyvumo estetikoje, yra kertinė kategorija siekiant apmąstyti Eco meno kūrinio atvirumo idėją.
Bendrija ir absoliutas
XX amžiaus antrojoje pusėje prancūzų postmodernistai ir JAV postmoderniosios filosofijos plėtotojas Richardas Rorty teigė, kad reikia dekonstruoti visus absoliutus, atsisakyti sieti save su didesniais dalykais, nei esi, kaip siejo save Hegelis, Nietzschė ir Heideggeris. Jungdamas save su didesniais dalykais, nei esi, tarkime, su Vokietija, Vakarais, Būtimi, gali tapti politiškai pavojingas žmonijai, pavyzdžiui, naciu, siejančiu save su arijų rase. Jeigu…
Vandens lelijos ontologija
Šiandieninė filosofija vis labiau vaduojasi iš postmodernizmo, nuskandinusio nežmogišką tikrovę imanencijoje ir skelbiančio, kad nieko nėra anapus teksto. Dabar, kaip niekada anksčiau, gera būti dar gana jaunu filosofu, nes iš jo tikimasi filosofijos atnaujinimo, mąstymo naujumo, kuris susijęs su postmoderniosios filosofijos atmetimu. Žinoma, vyresni filosofai atsikerta, teigdami neopostmodernizmą, pasak kurio, tikrovė yra kuriama, performatyvi ir plastiška, ir naujųjų filosofų…
Malonė būti
Dievo vaizdinys, besiformuojantis konkrečioje istorinėje epochoje, perima jos bruožus ir savybes. Krikščionybė, o tai, vaizdžiai tariant, yra žydiškas monoteizmo vynas, supiltas į graikų filosofijos vynmaišius, natūraliai formavosi Romos imperijoje. Kristaus žinia, kad Dievas yra meilė, buvo nustumta į šalį. Dievas įgijo Romos imperatoriaus savybių ir tapo monarchu, kuris rūsčiai sprendžia žmonių likimus. Šiuo požiūriu imperinį ir meilės aspektus reikia atskirti.…
Dvasinio grožio problema
Grožis, kaip mes įsitikinome, įsikūnija ir pasireiškia tik jusliniuose reiškiniuose ir objektuose. Nepaisant to, dažnai kalbama apie dvasinį, nejuslinį grožį. Kyla klausimas: ar egzistuoja faktai, kurie leistų pagrįstai pripažinti nejuslinį grožį?
Pertvarkyti daiktus ar save?
Pasaulis, priešingai nei mes, nekonformistiškas; jam nereikia taikytis prie kokio nors kaimyno ar kaimyno katės, prie naujų jos teisių, prie rūpintis įpareigojančios technikos, pavyzdžiui, prie smartphone’ų, kurie nėra smart enough, kad susitvarkytų patys. Pasaulis, bent jau kol neįrodytas visų kitų galimų tikrumas, yra vienas.
Pamaldusis mąstymas
Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti šio teksto pagrindinę mintį, ji skambėtų taip: atgal prie didelių dalykų. Žmogui reikia didelių dalykų, kuriems galėtų atsiverti, didelių idėjų, kurioms galėtų skirti savo gyvenimą. Tada žmogus patiria gyvenimo entuziazmą ir būna laimingas. Mūsų epocha yra mažų dalykų laikas. Neatsitiktinai joje klesti ir pagarbiai vertinama ironija, kuri prie kokio tik dalyko prisiliečia, padaro jį mažesnį,…
Idėja ir eucharistija
Vakarai nėra vienalyčiai. Juos sudaro daug sluoksnių, sudėtų vienas ant kito: tai graikų, Vakarų išradėjų, sluoksnis, romėniško universalizmo, išsidriekusio palei Viduržemio jūros pakrantę, sluoksnis, krikščionybės, naujųjų amžių scientizmo, sekuliarios kultūros sluoksnis. Mūsų tezė būtų tokia: apmąstant Vakarų tapatybės ištakas, reikėtų kalbėti apie dvigubą žaismę – graikų ir krikščioniškosios kultūros, kai krikščionybę suprantame kaip universalizuotą judaizmą. Jį universalizavo apaštalas Paulius, be…
