Metapolitinis vyksmas

Atėnai ir Jeruzalė Vakaruose yra vienas kitą papildantys miestai. Atėnai – racionalumo, demokratijos, filosofijos miestas, o Jeruzalė daugiau intuityvaus, emocionalaus, psichologinio, mistinio išgyvenimo miestas. Dabartiniai Vakarai atsirado su krikščionybe, derinant šiuos du pradus. Krikščionybė, viena vertus, yra universalizuotas judaizmas, kita vertus, suturinintas, širdimi papildytas protas. Vakaruose, kuriantis krikščionybei, žydiškas monoteizmo vynas buvo supiltas į graikiškos filosofijos vynmaišius. Atėnai yra kairysis – liaudies valdžios, demokratijos – miestas, o Jeruzalė yra dešinysis – sandoros su Dievu, išrinktosios tautos – miestas. Politinė dešinė ir politinė kairė Vakarų tapatybėje papildo viena kitą, kaip Atėnai papildo Jeruzalę, o Jeruzalė papildo Atėnus ir įsilieja į metapolitinį vyksmą: tiesa glūdi būtent šio vyksmo visumoje, o ne jo sudėtinėse dalyse, paimtose atskirai politinėje kairėje ar dešinėje, nes atskirai jos atstovauja tik dalinei tiesai. Vakarų tapatybė vystėsi šių dviejų miestų sąveikoje, kai negalima vieno miesto iškelti aukščiau už kitą – jie yra komplementarūs, vienas kitą papildantys. Taip ir dabartinių Vakarų tapatybė plėtojosi dešinės ir kairės sąveikoje, kai negalima pasakyti, kad vienoje pusėje glūdi tiesa, o kitoje – melas. Tiesa glūdi politinės kairės ir politinės dešinės sąveikoje. Mes daug kartų grįžtame prie Jeruzalės ir Atėnų santykio apmąstymo. Atėnai yra labiau racionalūs, jų pagrindinis gebėjimas – protas. Šis miestas davė pasauliui demokratiją, filosofiją ir konkrečiai Platoną. Graikijoje atsidėti filosofijai reiškė skirti gyvenimą protui ir dorybei. Būtent protas ten buvo labai svarbus, ir gyventi filosofinį gyvenimą – tai pasiekti tokią būklę, kai protas, kaip aukščiausiasis pradas, valdo afektus ir geismus. Tada būnama savo paties šeimininku, o tai ir yra filosofinis gyvenimas. Antikoje protas nebuvo toks, koks yra dabar – techninis, jis buvo turiningas. Antikiniame pasaulyje buvo labai daug gyvenimo ir labai mažai racionalumo. Tarkime, Achilas ir kiti antikos herojai tiesiog tryško vitaline jėga. Tad graikams reikėjo tą gyvenimą nugyveniminti ir atsidėti protui, sielą atsieti nuo aistrų, o XXI a. matome atvirkščią situaciją – gyvenimas yra nusilpęs, labai daug intelekto, kalbos simuliakrų. Todėl reikia iš naujo mokytis gyventi ir nustoti mąstyti, kaip sako populiarūs psichologai. Platonui atvirkštinis filosofas yra Wittgensteinas, kuris siekė mesti filosofuoti, savo studentus atkalbinėjo nuo profesionalaus filosofo kelio ir skatino eiti dirbti į gamyklą, kas, anot jo, yra gera veikla, o mąstymas – yda ir reikia jo atsikratyti. Kai kurie jo įkalbėti studentai keitė specialybę. Pavyzdžiui, vienas tapo inžinieriumi elektriku, kitas bibliotekininku, dar vienas socialiniu darbuotoju, o vėliau psichiatru. Tačiau pats Wittgensteinas nemetė filosofijos. Mąstymas trukdo gyventi tokia mūsų, XX–XXI a., pozicija. O antikoje buvo atvirkščiai – vitališkumas ir aistros kliudė sielai mąstyti, reikėjo jas nuaistrinti ir pajungti protui.
Šio teksto autorius nepalaiko nė vienos pozicijos: nei kairės, nei dešinės. Galima suformuluoti tokį paradoksą: Atėnų kairieji nužudė Sokratą, o Jeruzalės dešinieji prisidėjo prie Jėzaus nužudymo. Atskirai nei kairė, nei dešinė neveda prie geresnio pasaulio; tiesa glūdi, kaip sakėme, giliau nei politinis susiskaldymas ir apima abi pozicijas. Čia iš karto reikėtų šiek tiek paaiškinti, mat skeptiškesnis antikinio pasaulio žinovas gali priekaištauti, kad kairė ir dešinė yra modernybės terminai ir juos taikyti antikai yra mažiausiai nekorektiška. Tačiau manome, kad toks mintinis eksperimentas, kuriame Atėnai suvokiami kaip kairysis – demokratijos, liaudies valdžios – miestas, o Jeruzalė kaip dešinysis – atsidavimo Dievui, sandoros su juo, išrinktosios tautos – miestas, leidžia naujai pažvelgti į akivaizdžius ir nekvestionuojamus istorijos dalykus. Ir jeigu tai kelia šiek tiek nuostabos, kuri yra pagrindinė filosofinė būsena, tai galima sakyti, kad tokio sugretinimo tikslas pasiektas.
Žvelgdami į pagrindines asmenybes, kurias Vakarams davė Jeruzalė ir Atėnai, matome asimetriją ir komplimentarumą. Kad ir kaip būtų paradoksalu, kairieji Atėnai davė pasauliui dešiniųjų pažiūrų Platoną. Žinoma, jog Platonas buvo ne tik idėjų kontempliuotojas, bet ir toks žmogus, kurį dabar vadintume politiniu aktyvistu. Jis kūrė politinę filosofiją ir ieškojo tirono, kurį galėtų instruktuoti bei konsultuoti politiniais klausimais ir taip savo politines idėjas įgyvendinti praktiškai. Tačiau Platonas, kitaip nei Leninas, buvo geras teoretikas, bet prastas praktikas. O Leninas atvirkščiai – nebuvo toks geras teoretikas, bet labai geras praktikas, marksizmo teoriją įgyvendino praktiškai – įkūrė komunistinę valstybę. Dešiniųjų pažiūrų Platonas nekentė Atėnų demokratijos, nes ji prisidėjo prie jo mokytojo Sokrato nužudymo. Jis buvo už filosofų apšviesto tirono valdžią. Veikale „Valstybė“ kalba apie filosofą karalių, kuris tuo pat metu filosofuoja, pažįsta tiesą ir valdo, o tai pats geriausias valdymas. Kalbant apie Jeruzalę, tai dešinioji Jeruzalė davė Vakarams kairiųjų pažiūrų Jėzų. Evangelijose Jėzus yra priešinamas fariziejams. Fariziejai – tai žmonės, kurie laikosi tradicijų, Įstatymo, daro viską, kas reikalinga, ir mano, kad bus išgelbėti. Toks pasiturintis ir savimi patenkintas fariziejus yra tipiškas dešinysis. Tai Jėzus yra visada priešinamas fariziejams. Jis per pasninką valgė, per šabą gydė – vis nusižengdavo įstatymams ir norėjo parodyti, kad svarbiausia – žmogus, o ne tradiciniai įstatymai. Tai toks vaizdingas įvadas į problemą.
Kairės ir dešinės žaismės metapolitinis vyksmas demokratinėje valstybėje, kai po rinkimų atėjusius į valdžią kairiuosius po kitų rinkimų keičia dešinieji tik tam, kad šiuos vėl pakeistų kairieji, o pastarieji vėl būtų pakeisti dešiniųjų ir taip iki begalybės, kyla iš pamatinės žmogiškos būtybės buvimo pasaulyje struktūros. Filosofinė metapolitinio vyksmo problema ta, jog taip jau yra, kad politiko, nesvarbu, kairiojo ar dešiniojo, sprendimas yra subjektyvus. Net teisme teisėjas, kuris siunčia žmones į kalėjimą, skiria mokėti baudas ir t. t., kai tai yra viešai suformuota, remiasi konstitucija bei asmeniniu įsitikinimu. Konstitucija yra parašyta. Bet valstybės valdyme ir teismuose reikia ją interpretuoti. Ir čia atsiranda asmeninio įsitikinimo, subjektyvumo momentas. Politikas yra subjektyvus: remiasi įstatymais ir subjektyviais įsitikinimais juos interpretuojant. Tai nulemia jo sprendimus, kurie labai dažnai būna subjektyvūs. Asmeninis įsitikinimas visada subjektyvus, todėl kartais į kalėjimą patenka nekaltų žmonių, o dideli politikai padaro lemiamų klaidų. Taigi valstybės tvarkyme ir valdyme niekur negalima išvengti subjektyvumo. Tokia yra žmogaus būklė. Galima įsivaizduoti ateities visuomenę kaip kokiame mokslinės fantastikos apsakyme: kad tą visuomenę valdo kompiuteriai, kuriems nebūdinga subjektyvi paklaida, nes žmonės priėjo prie išvados, kad nesubjektyviai valdyti gali tik elektroninės mašinos. Vadinasi, reikia sukurti mašinas, kompiuterius, kad jie valdytų, priimtų sprendimus, vienus įkalintų, kitus išteisintų, vieniems skirtų baudas, kitiems – kompensacijas ir t. t., nes sprendžiantys žmonės, kaip jau buvo sakyta, klysta. Tačiau žmogaus būklė yra tokia, kad mašinos negalėtų valdyti. Visuomenė, valstybė yra subjektyvybių bendrija, ir tik per šį subjektyvumą galima valdyti; valdovas yra tiek, kiek turi subjektyvumo. Kompiuterių valdymas mūsų visuomenėje yra iš dalies įgyvendintas. Tarkim, lėktuvuose lakūnai tik stebi, kad kompiuteris, valdantis lėktuvą, tinkamai veiktų, nesugestų. Lėktuvai kyla, leidžiasi, žino, kur skristi, pagal programas. Lakūnas dabar nėra toks reikalingas. Tik avarijos atveju, jei kompiuteris sugestų, lakūnas valdytų lėktuvą. Valdyti lėktuvą kompiuteriai gali, bet valstybės valdyti negali. Jeigu viskas atliekama pagal algoritmus, tai ne tie sprendimai priimami, nes politiniams ir teisiniams sprendimams reikia hermeneutikos – interpretuoti įstatymus ir konstituciją, o tai daroma remiantis politiko ar teisininko subjektyvumu. Nesvarbu, tu kairysis ar dešinysis, priimdamas sprendimą, visada vadovaujiesi savo subjektyvumu. Šio teksto autoriui tobuliausia politinė, bet pabrėžiame – ne ekonominė, sistema yra JAV, kur paprastai kairįjį prezidentą keičia dešinysis, o dešinįjį – kairysis. Valdo kairysis, priima tam tikrus sprendimus, paskui jį pakeičia dešinysis, šis valdo, priima sprendimus, kad jį koreguotų kairysis. Taip vystosi valstybė. Metapolitinio vyksmo mąstymas ir būtų žvelgti į visuomenę kaip į visumą iš paukščio skrydžio. Matyti, kad yra kairieji ir yra dešinieji, ir vieni, ir kiti reikalingi visuomenei ir įneša savo indėlį, savų korekcijų, subjektyvų matymą, kuris koreguoja kitos pusės subjektyvumą, ir taip gyvuoja visuomenė.
Politinio filosofo Carlo Schmitto reikalavimas politikoje apsispręsti, kas yra tavo draugas, o kas – priešas, ir toks apsisprendimas, anot jo, sudaro politinio gyvenimo esmę – turėti politinius draugus, su kuriais vienytumeisi, ir turėti politinius priešus, kuriuos siektum įveikti, yra atgyvenęs. Jis yra pasenęs ir neatitinka politinės realybės, nes skylama į dalinę tiesą, pasisakoma už tam tikrą vieną pusę. O tiesa glūdi visumoje ir tiesa yra matyti visumą. Taigi kategoriškas „arba–arba“ jau neatitinka politinės realybės. Galima pastebėti, kad mūsų epochoje daugėja žmonių, nežinančių, ar jie yra kairieji, ar dešinieji, nes ir vienų, ir kitų pusėje mato išmintingų dalykų. Tokia negalimybė apsispręsti yra mūsų epochos bruožas. Ir tai verčia susimąstyti apie tam tikrą metapolitinę poziciją, kuri politiškumą suvoktų ne kaip priklausymą kairei ar dešinei, bet kaip visa apimančią poziciją, nes tiesa glūdi ir vienų, ir kitų pusėje, vienoje pusėje yra tik dalinė tiesa. Reikia atkurti visuminę tiesą apie tikrovę, kuri yra metapolitinė tiesa, apimanti ir kairę, ir dešinę kaip dalines tiesas.
Turime formuluoti tokią aporiją: nesureikšminti savo šaknų, tautybės, baigtinių socialinių formų yra gera, bet taip pat gera pažinti savo šaknis, tautybę, socialinę baigtybę. Ir vienas, ir kitas dalykas yra vertingi, bet kai suabsoliutinami, pasidaro klaidingi. Manome, kad šiuolaikinės visuomenės gyventojas vienais tarpais tapatinasi su viena aporijos puse, kitais – su kita. Svarbu pažinti savo šaknis, bet taip pat svarbu nesureikšminti, kad vien tik jas matytum, o visų kitų tautybių bei tapatybių žmones pradėtum niekinti. Taip pat, jeigu visiškai nesureikšmini savo šaknų, tampi neįžemintu žmogumi, be pagrindų. Tad vertingos yra abi pusės. Kitais žodžiais tariant, baigtybė yra tiek pat vertinga, kiek ir begalybė. Šiuo atveju galima sukurti tokį konstruktą – baigtinė begalybė arba begalinė baigtybė. Tai tokia būklė, kai mano etninė ir kitos baigtybės švyti begalybės šviesoje arba, kitaip tariant, tai yra internacionalinis nacionalizmas arba nacionalinis internacionalizmas. Galima sakyti, kad šiuolaikinėje Europoje, Europos Sąjungoje, ir yra toks internacionalinis nacionalizmas: nacionalinės valstybės sudaro ES, tačiau apriboja savo nacionalinius interesus ir dera viename parlamente bei kitose institucijose, dalyvauja politikoje taip, kad vienu metu įjungia nacionalinį registrą, o kitu metu – internacionalinį. Taigi internacionalinis nacionalizmas apima ir kairę, ir dešinę ta prasme, kad sutaiko abi puses, pripažįsta šaknis, tačiau supranta, kad reikia paisyti ir kito. Akcentas dedamas ant nacionalizmo – ant dešinės ir ant internacionalizmo – ant kairės. Toks konstruktas jungia ir kairę, ir dešinę. Būtent Schmitto politiškumo apibrėžimui, kur turime pasirinkti, kas yra mūsų priešai, o kas – draugai, mes priešiname krikščionišką artimo meilę, kai yra mylimi ir draugai, ir priešai. Krikščioniška artimo meilė yra anapus draugo ir priešo skirties. Priešus reikia ne naikinti, bet mylėti. Tai krikščioniška naujiena. Kai myli juos, tavo dvasinis veiksmas yra gerokai vertingesnis, nes mylėti priešus daug sunkiau nei draugus.
Skandinavijos socialinis modelis, kai socializmas derinamas su kapitalizmu ir yra išplėtota stipri socialinės rūpybos sistema, bet išlaikoma kapitalistinė rinka, kuri uždirba pinigus socialinei rūpybai, yra anapus politinės ir socialinės kairės bei dešinės. Viena vertus, yra dešinysis kapitalizmas, kurio dėka uždirbami pinigai, ir yra kairysis socializmas – rūpinimasis kitu. Tai, ką uždirba kapitalizmas, socializmas panaudoja silpnesniems, vargšams, turintiems mažiau ir pan. Taigi XX a. prancūzų intelektualai gręžėsi į Rusiją, Kiniją ir manė, kad šių šalių politinis bei ekonominis modelis atitinka jų pažiūras. O mūsų nuomone, skandinavų socialinė sistema geriausiai atitinka mūsų pažiūras. Jeigu reikėtų nurodyti socialinę, politinę, valstybinę tikrovę, kurioje mūsų pažiūros yra įgyvendinamos, tai įvardytume Skandinaviją – Švediją, Suomiją ir t. t.
Pateiksime metaforą apie tarptautiniame turnyre palaikomą savo šalies sporto komandą. Tai, kad aš gimiau Lietuvoje ir esu lietuvis, yra atsitiktinumas. Žmonės gimsta įvairiose šalyse ir gimę tam tikrame kultūriniame kontekste supančią kultūrą ir etninę vertybę supranta kaip gimtąją. Šalies, kultūros, šeimos baigtybė, būdama atsitiktinumas, verčia kalbėti apie internacionalizmą ir interkultūralizmą, nes visi esame žmonės, nesvarbu, kokia mūsų rasė, tautybė, kultūra ir kalba. Ir tai, kad gimėme Rytų Europoje, ne Vakaruose, Indijoje ar Kinijoje, yra atsitiktinumas. Galėjome gimti ir kitur. Plėtojant komandos, kurią palaikome, metaforą, galima sakyti, kad yra du pasirinkimai: arba pasirenki, kas yra tavo draugas ir priešas, ir palaikai draugų komandą, arba tiesiog stebi dviejų dėl pergalės kovojančių grupių žaismes, kai ir vienoje, ir kitoje pusėje yra susižavėjimą keliančių sportininkų. Ir viena, ir kita pusė atlieka efektyvių perdavimų, įmeta kamuolį ir žavi stebėtoją. Jeigu įsivaizduosime, kad politika yra dviejų komandų rungtynės ir viena komanda atstovauja kairei, o kita – dešinei, ir elektoratas pasirenka, kuriai grupei atiduosi balsus per rinkimus, tačiau stebėtojas nesitapatina su viena iš pusių, tačiau stebi patį politinį vyksmą, tai toks stebėjimas ir būtų metapolitinis vyksmas. Jeigu stebėtume žaismes, ribotų žmogeliukų kovą dėl pinigų, prestižo, galios kaip metapolitinę žaismę, tai ir būtų mūsų uždavinys, kurį norime įgyvendinti. Taigi politinė sistema yra užvesta ir ji veikia. Tai ypač matoma JAV, kur yra išrenkami kairieji demokratai arba dešinieji respublikonai ir jie nuolat keičiasi, kai kairįjį prezidentą keičia dešinysis, o šį kairysis. Jeigu anksčiau prezidentas buvo demokratas, šį kartą bus greičiausiai išrinktas respublikonas ir atvirkščiai. Vyksta metapolitinė žaismė. Konkretus prezidentas atstovauja ribotoms pusėms, dalinei tiesai, kai visuminė tiesa gimsta suderinime ir sujungime. Tad galima stebėti metapolitinį vyksmą, kai vyksta žaismės tarp dviejų politinių pusių ir galima tikėtis, kad tai veda į geresnę visuomenę. Pasisakyti už vieną ar kitą pusę reiškia apriboti save ir būti ribotam, baigtiniam. Pasirinkimas, kas yra tavo priešas, o kas yra tavo draugas, verčia rinktis dalinę tiesą. Tačiau toks pasirinkimas yra atsitiktinis, nulemtas rasės, tautybės, šeimos, kitų socialinių baigtybių, kurioms priklausymas yra nebūtinas, tačiau atsitiktinis.
Kantas yra pasakęs, kad politinė tikrovė turi nuvesti į amžiną taiką ateityje. Tad ateityje turėtų nelikti politinės agonijos ir kovos dėl ribotų pozicijų primetimo visumai, savo netobulumų išstūmimo ir t. t. Tačiau tokia visuomenė gali vystytis tik tada, kai kiekvienas jos narys dirba su savimi ir siekia įveikti savo paties demonus. Jeigu jų neįveiksime ir netobulėsime, tai bus visada demonizuojamas priešas ir mėginama jį nugalėti. Geresnės visuomenės viltis yra negalima, jeigu nevyksta etinis kiekvieno visuomenės nario tobulėjimas. Kol bus demonų atskiruose visuomenės nariuose, tol bus į priešą projektuojami savo paties demonai ir kovojama su savo paties šešėliais. Reikėtų iš politinės agonijos ir politinių debatų atsitraukti į nuošalę ir į politinį vyksmą žiūrėti iš šalies, atlikus, vartojant filosofijos terminus, senų politinių įsitikinimų suskliaudimą, ir pažiūrėti į politinį vyksmą be išankstinių nuostatų, tai yra žvelgti metapolitiškai. Tada matysime, viena vertus, kovą dėl pinigų ir ideologinį aklumą, kuriuos atmesti yra kiekvieno politiką mąstančio filosofo uždavinys, kita vertus, kad tiesa glūdi anapus kairės bei dešinės skirties ir apima jas abi.
Kad ir kaip būtų keista, šiuolaikinio politiko svarbiausias bruožas yra gera išvaizda ir artistiniai gabumai – dabar politikas yra ir aktorius. Kitas šiuolaikinio politiko bruožas yra kapitalo aptarnavimas. Į valdžią ateina tie, kurie aptarnauja kapitalą ir gauna jo palaikymą. Tada politikai gali dalyvauti rinkimuose ir užsisakyti politinius inžinierius, viešųjų ryšių konsultantus, kurie kurs politiko socialinį įvaizdį ir darys jį populiarų. Politikai labai dažnai ne kovoja už geresnę visuomenę, bet siekia pinigų. Pinigai labai dažnai valdo politikus. Šiuo požiūriu greta patriotinių, internacionalinių lozungų yra tikras ūkinis interesas pagerinti savo gyvenimo sąlygas.
Komunizmo statytojų ir nacių principas yra rasti visuomenės priešus ir juos sunaikinti. Tačiau jeigu ieškoma priešų, vadinasi, esama dalinio būvio ir savo ribotą pasaulio matymą siekiama universalizuoti bei įveikti tuos, kurie yra anapus šio riboto požiūrio. Atmesti riboto požiūrio universalizacijos siekį reiškia iš dalyvavimo sąvokoje, vaizdinyje, diskurse pereiti į tikrovės įvykius, kurie klostosi savo ritmu ir turi savo vyksmą. Tai yra nemėginti tikrovei primesti savo riboto požiūrio, atspindinčio pasidalijimą į draugus ir priešus, ir matyti, kad tikrovė turi savo išmintį, didesnę, negu ribotas žmogaus protas pajėgia suvokti. Tikrovė yra išmintinga save reguliuojanti sistema. Galima sakyti: jeigu pasaulį sukūrė Dievas, tai pasauliui viskas bus gerai, nes jam būdinga dieviška išmintis, tad reikia pasauliu pasitikėti. Pasaulis visada pranoksta mus savo didybe. Mūsų požiūriai į pasaulį ir visuomenės problemas yra riboti ir dažnai skirtingi. Reikia nenusavinti pasaulio, neužsidaryti savo pasaulio vaizdiniuose juos primetant valia, bet leisti pasauliui vykti. Šis vyksmas išneš mus į geresnę visuomenę, kuri yra protingesnė už atskirus individus, kaip ir visas pasaulis. Pasaulio vyksmas yra save kontroliuojantis, subalansuojantis priešybes ir taip leidžiantis apsisaugoti nuo žūties. Remiantis pozicija, kuriai mes atvirai oponuojame, pasaulis bus išgelbėtas, jeigu bus surastas priešas, tačiau jo ieškojimas yra savo paties išstumtų neigiamų bruožų projektavimas į tikrovę ir visuomenę. Žmogui reikalingas priešas tada, kai pats yra ribotas, bet to nemato ir mėgina savo šešėlį projektuoti į kitą, demonizuoti priešą ir manyti: jeigu aš nugalėsiu priešą ir jį sunaikinsiu, būsiu išgelbėtas. Taip mano ir radikalieji kairieji, kurie kapitalą ir kapitalistų valdžią suvokia kaip priešą ir nori įgyvendinti proletariato revoliuciją ir įvesti jo diktatūrą, ir radikalieji dešinieji, sureikšminantys savo etnines šaknis, tradicijas ir manantys, kad jų šaknų priešas yra būtent tai, ką reikia nugalėti ir sunaikinti. Tai matyti abiejose pusėse. Vieni nori proletariato revoliucijos ir diktatūros, o kiti – visuomenės etninio valymo ir grynumo. Ieškoti priešų reiškia ieškoti įsivaizduojamos kompensacijos. Tu kažko negebi, negali, nemoki, tau kažkas neduota, ir manai, kad tai duota kitam žmogui, tu jį darai priešu ir mėgini nugalėti. Tai veikia kaip dvasiniai narkotikai. Tau pasako, kad šis politinis veikėjas išves mus iš krizės, parodys, kas yra melas, bet niekas nieko niekur neišveda. Tu suvartoji tuos dvasinius narkotikus ir pasijunti stipresnis, geresnis nebent už savo demonus ir geriau gyveni, nes turi priešą. Taip buvo su komunizmo statytojais ir su naciais, kurie dalijo dvasinius narkotikus, nors tai buvo saviapgaulė. Taip politiniam kovotojui priešiname šventojo, nieko nenorinčio sunaikinti, gyvenimą taikoje su pasauliu. Tai yra tik siekis, bet vien jis gali nutiesti tiltą į geresnę visuomenę, amžiną taiką. Tačiau šio teiginio nereikia suprasti vulgariai. Mes nesakome, kad reikia atsisakyti geros kovos. Gyvenimas yra toks, kad dažnai reikia už daug ką pakovoti, apginti savo poziciją, rinkti parašus, tarkime, kad nenugriautų seno namo, nenukirstų medžių ar nekalto žmogaus neuždarytų į kalėjimą. Mes pasisakome už pozityvią kovą ir atmetame negatyvią. Pozityvi kova visada turi kokį nors konkretų tikslą, pavyzdžiui, ištraukti nekaltą žmogų iš kalėjimo. Negatyvios kovos tikslas yra sunaikinti priešus. Mes pasisakome prieš negatyvią kovą, nes XX a. visų kruvinų režimų bruožas buvo ši kova. Negatyvus kovotojas mano, kad yra priešas, ir kai jis bus sunaikintas, atsivers rojus žemėje – prasidės komunizmas arba išgrynintos rasės viešpatavimas. Jo dabar nėra tik todėl, kad yra tų klasinių, rasinių priešų, ir kai jie bus sunaikinti, viskas stos į savo vietas, ir visuomenė klestės. Tai saviapgaulė ir savų demonų projektavimas į išorę.
Autorius netiki nei radikaliaisiais kairiaisiais, nei radikaliaisiais dešiniaisiais, nes jie ieško priešų ir mano, kad visuomenė patobulės, jei priešas bus sunaikintas. Galbūt tai yra centristinė pozicija, bet autorius centrą kaltina ryžtingumo stoka. Galbūt ši pozicija apskritai netinka politikai. Bet galime kelti tokius klausimus, ir niekas nedraudžia mąstyti. Apie geresnę visuomenę mąstyti galime visi, net jeigu ta geresnės visuomenės viltis negali būti pritaikoma politikai. Mes klausiame, ar gali būti besišypsančio išminčiaus laikysena, kai į politiką žvelgiama tarsi į dvi vaikų komandas, žaidžiančias futbolą. Vaikai kovoja, pešasi, rungiasi, paskui, baigę žaisti, drauge eina maudytis į upę. Į tuos žmogeliukus, kurie įsiaistrina, kovoja dėl sprendimų ir kažko nepasidalija, pasižiūrėti kaip į žaidžiančius vaikus būtų metapolitinis žvilgsnis, kai nesureikšminame vienos pusės, bet matome, kad politiką žaidžiantys žmogeliukai patys dalija tiesą į kelias dalis, nors ji yra viena ir glūdi anapus jų. Žmonės kovoja, o istorija juokiasi. Mūsų manymu, ir kairė, ir dešinė reikalinga. Kairė daugiau rūpinasi silpnu, vargšu, pasižymi socialiniu jautrumu. O dešinė labiau akcentuoja tradicines vertybes, šeimą, religiją, tradiciją. Jeigu laimėtų viena pusė ir būtų sunaikinta arba kairė, arba dešinė, tai visuomenė išsigimtų, ir tie XX a. kruvini režimai, kurie sureikšmino vieną pusę, kaip komunizme buvo sureikšminta kairė, o nacizme – dešinė, atnešė labai daug nelaimių, mirčių. Nuo socialinio išsigimimo, nuo kraujo liejimo išgelbėti gali nuolatinė kaita, kai dešiniuosius keičia kairieji ir ištaiso dešiniųjų klaidas, o kairiuosius pakeičia dešinieji ir ištaiso jų klaidas. Tokia yra Vakarų tapatybė, tai persmelkia visą Vakarų istoriją, nes bent jau tie politiniai Vakarai, kurie susiformavo su krikščionybe, universalistiniai Vakarai, kai įvairūs etnosai gyvena pajungti vienam universaliam standartui (tai kyla iš Pauliaus mąstymo), ir yra būtent tada, kai Atėnai ir Jeruzalė yra sujungiami ir suderinami. Kiekvienas iš šių archetipinių miestų įneša labai svarbų indėlį į visuomenės tapatybę, į visuomenės savimonę ir vyksmą.
Ar taip mąstydami mes nepateisiname tradicinės Vakarų parlamentinės sistemos? Ją kritikuoja radikalioji kairė ir radikalioji dešinė – dvi anapus sistemos esančios politinės srovės. Radikaliosios kairės alternatyva parlamentinei sistemai yra komunistinė revoliucija, o radikaliosios dešinės alternatyva jai – nacizmas. Abi šios alternatyvos siekė mažumą paaukoti dėl daugumos gėrio. Mūsų manymu, toks skaičiavimas yra šėtoniškas savo esme. Ar galima nužudyti vieną žmogų, kad būtų išgelbėtas tūkstantis? Ir naciai, ir komunistai pasidavė šiam gundymui. Vieno žmogaus nužudymas nužudo pasaulį su milijardais žmonių. Mes sakome radikalų „ne“ tokiems skaičiavimams ir gundymui. Nė vienas žmogus negali būti paaukotas dėl bendro gėrio, nes jei bus paaukotas vienas žmogus, vėliau bus paaukotas ir tūkstantis. Todėl mūsų orientyras yra ne radikalusis kairysis Sartre’as, kuris, nuvažiavęs į Sovietų Sąjungą ir pamatęs tikrąją padėtį, grįžęs į Prancūziją, sakė, jog apie tai, ką matė, privalo tylėti, kad Prancūzijos komunistų partija turėtų ateitį ir galėtų veikti. Taip pat mūsų orientyras nėra dešinysis filosofas Heideggeris, palaikęs nacių politiką. Mūsų orientyras yra Camus, kuris nebuvo toks protingas kaip Sartre’as ir toks filosofiškas kaip Heideggeris, bet rėmėsi sąžine bei sveiku protu ir priešinosi bet kokiam totalitarizmui, todėl tapo išmintingesnis už juos abu. Kaip tik jis virto epochos moraliniu orientyru. Tad atmetame visus skaičiavimus ir pripažįstame kiekvieno žmogaus besąlygišką vertę ir nepakartojamumą. Nė vienas žmogus negali būti paaukotas dėl komunistinės, nacistinės ar kitos utopijos, siekiant sunaikinti jį dėl šių utopijų ateities ir įsivaizduojamos būsimos visuomenės gerovės.
Kalbant apie Lietuvą, Vilnius yra labiau kairysis, daugiatautis miestas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. O Kaunas yra dešinysis, tautinis miestas, nacionalinės Lietuvos sostinė. Kita vertus, gerai, kad Lietuvoje yra šie du miestai ir kiekvienas savaip ką nors įneša į Lietuvos politinį vyksmą. Manome, jog geriausia politinė ir ekonominė santvarka yra Skandinavijoje, kur yra ir socializmas, ir kapitalizmas. Gaila, kad nepriklausoma Lietuva 1990 metais pasirinko JAV – laukinio kapitalizmo – modelį, o ne skandinaviškąjį. Tai, kad Lietuva orientuota į socialinę atskirtį ir nepatraukli jos gyventojams, ir žmonės išvažiuoja, yra padariniai to, kad Lietuvoje per mažai socialinės rūpybos, per mažai socializmo. O Estija pasirinko skandinaviškąjį modelį, ir migravimas iš jos yra daug mažesnis. Išeitis iš mūsų epochos bėdų – kapitalizmą derinti su socializmu.

P. S. Šiame tekste atskleidžiama mūsų dienų būklė ir politinės filosofijos idėjose, ir politinėje praktikoje. Trys pagrindinės politinės srovės – konservatizmas, liberalizmas ir socializmas – šiandien praranda idėjinę tapatybę ir nenori užsisklęsti savo istorinės tradicijos nubrėžtuose rėmuose. Klasikinė kairė ir dešinė praranda grynumą. Mūsų epocha yra maišytų tapatybių laikas. Tai matome ir pasaulyje apskritai, ir Lietuvoje, kai atėję į valdžią žmonės, radę ir kairiųjų, ir dešiniųjų pusėje vertingų dalykų ir priėmę metapolitinę tapatybę, liudija mišrias politines pažiūras. Politikai nesilaiko tradicinės politinės ideologijos ir yra metaideologiški: politinėje kairėje ir dešinėje radę vertingų dalykų, įrašo juos į savo politines programas. Šiandien grynas, nemišrias politines pažiūras rasime tik tarp radikaliosios kairės ir radikaliosios dešinės atstovų, kurie valdžioje esančias politines partijas kaltina politinių idealų išdavimu.