Vandens lelijos ontologija

Šiandieninė filosofija vis labiau vaduojasi iš postmodernizmo, nuskandinusio nežmogišką tikrovę imanencijoje ir skelbiančio, kad nieko nėra anapus teksto. Dabar, kaip niekada anksčiau, gera būti dar gana jaunu filosofu, nes iš jo tikimasi filosofijos atnaujinimo, mąstymo naujumo, kuris susijęs su postmoderniosios filosofijos atmetimu. Žinoma, vyresni filosofai atsikerta, teigdami neopostmodernizmą, pasak kurio, tikrovė yra kuriama, performatyvi ir plastiška, ir naujųjų filosofų idėjas traktuoja kaip atmestiną ereziją. Bet jeigu atkreipsime dėmesį į aplinkybę, kad ir tas pats post-modernizmas pradžioje buvo traktuojamas kaip erezija, tai viskas stoja į savo vietas.

Prieš kelerius metus pasirodė Eduardo Kohno knyga „Kaip miškai mąsto: antropologijos anapus žmogaus link“ (2014). Ji tęsia mąstymo kryptį, nužymėtą Quentino Meillassoux knygoje „Po baigtinumo“ (2006), kurioje siekiama mąstyti tikrovę anapus žmogaus. Nors pats Kohnas pastarojo autoriaus necituoja, nemini, jo knyga gali būti įrašyta į šiuolaikinės filosofijos bendrą tendenciją išeiti ir mąstyti anapus mąstymo ir kalbos esančią tikrovę. Kohnas remiasi antropologo lauko darbo metu surinkta gausia medžiaga tyrinėjant Amazonės aukštupyje, dabartinio Ekvadoro teritorijoje, gyvenančios indėnų genties ryšio su gamta patirtį, kuri nulemia sugyvenimą ir bendravimą su gamtos būtybėmis. Ką Meillassoux nužymėjo teoriškai, Kohnas iliustruoja faktais – surinkta gausia antropologo lauko darbo medžiaga.

Kohnas, pasitelkęs Charleso Peirce’o semiotiką ir jo ženklų klasifikaciją į ikonas, indeksus ir simbolius, sako, kad gyvybė esmiškai semiotiška ir kiekviena mintis gyva. Mąsto ne tik žmogus, bet ir visos gyvos būtybės, nes mąstymas yra ženklų apdorojimo ir keitimosi jais vyksmas. Pavyzdžiui, snaigės gali turėti labai sudėtingą struktūrą, būti nepakartojamos ir nepanašios viena į kitą, priklausomai nuo sąlygų, kuriomis susiformavo. Bet snaigės neturi atminties, jos nėra semiotiniame vyksme: neperduoda savo ženklų kitoms snaigėms ir nesivysto, nėra jokios snaigių evoliucijos. Gyvybė, kadangi esmiškai semiotiška ir keičiasi ženklais, yra evoliuciška. Evoliucija didžia dalimi yra semiozės, ženklų sklaidos, vyksmas. Anot Kohno, ir augalai, ir gyvūnai turi savastį, ir ši savastis yra ženklinė. Iš pirmo žvilgsnio šios mintys, atrodytų, primena postmodernizmo dvasią, tačiau iš tiesų tai yra postmodernizmo įveika iš jo vidaus: mėginimas nuvainikuoti žmogų kaip vienintelę protingą būtybę Žemėje ir pripažinimas, kad mąsto bei ženklais naudojasi visa gamta ir gyvybė. Tokia antropologijos anapus žmogaus programa.

Norėtume toliau plėtoti Kohno mintis, jas sufilosofinti ir tuo tikslu apmąstyti vandens lelijos pavyzdį. Čia reikėtų prisiminti Platoną, kuris dialoge „Puota“ Diotimos ir Sokrato žodžiais sako, kad filosofija prasideda nuo meilės gražiems kūnams, ir tada pakopomis kylama prie grožio idėjos. Platonas „Puotoje“ kalba apie visą reprodukcinį procesą: meilė neatsiejama nuo pastojimo, kūdikio išnešiojimo ir gimdymo, tik tai perkelta į daug aukštesnį – intelektinį – lygmenį. Platonui meilė yra idealus vyksmas, kuriame pradedami, išnešiojami ir gimdomi intelektiniai kūdikiai – gražios filosofinės kalbos, knygos ir t. t. Anot Platono, galime susilaukti dvejopų palikuonių: vaikas yra biologinis palikuonis, o knyga – intelektinis palikuonis. Norėtume Platono filosofijos pradžią kaip meilę gražiems žmogiškiems kūnams perkelti ne tik žmonėms, nes Platono mąstymas yra androcentrinis, orientuotas į vyrą, bet ir gamtai. Gražus kūnas, nuo kurio prasideda filosofija, gali būti ne tik mano mylimos moters ar kito žmogaus kūnas, bet ir vandens lelija kaip gražus kūnas – ją galima stebėti vasarą irstantis valtimi ežere. Kaip gražus žmogaus kūnas paskatina filosofuoti, taip, galima sakyti, ir kitas gražus kūnas, gražus gamtos kūnas – vandens lelijos žiedas – irgi gali paskatinti filosofuoti ir pradėti gimdyti ne biologinius vandens lelijos palikuonis, bet intelektinius vaikus. Kai vandens lelija apvaisina filosofo mąstymą, šio filosofo mintys tampa jo ir vandens lelijos vaikais: straipsniais, knygomis, eilėraščiais ir pan. Pateikiame vandens lelijos pavyzdį ne tik dėl to, kad norime įkandin Kohno parodyti, kad jei Amazonės miškai mąsto, tai daro ir vandens lelijos. Tačiau norime sufilosofinti antropologiją anapus žmogaus, atskleisti savo filosofinį santykį su vandens lelija ir kitais gražiais gamtos daiktais.

Vandens lelijos yra labai jaukiai įsikūrusios ežero ekosistemoje: jos turi šakniastiebius dugno žemėje, ilgus stiebus, kurie iškyla į vandens paviršių, lapus ir žiedus, matomus virš vandens. Tad žiedas traukia kaip gražus daiktas ir meilė šiam gražiam daiktui, kuris paskatina filosofuoti, apvaisina protą, suteikia filosofinių idėjų. Vandens lelijos žiedas ežere yra gražus (pagal Peirce’o ženklų klasifikaciją būtų ikona). Jis turi kvapą, vizualinį grožį – jį galima patirti uosle, rega ir skoniu, nes gamina nektarą. Tarkim, įvairūs vabzdžiai randa ženklą ir zuja aplink šiuos žiedus, geria nektarą, nes gražus vandens lelijos žiedas juos vilioja. Tai jau vandens lelijų ir paežerės vabzdžių komunikacija. Vabzdžiai, skraidantys aplink vandens lelijų žiedus ir siurbiantys nektarą, ant savo kojelių perneša žiedadulkes, augalų lytines ląsteles. Skrisdami prie kitų vandens lelijų žiedų apdulkina, ir lelijų populiacija gyvuoja ežero ekosistemoje, plečiasi, susiformuoja nauja šaknų sistema, ir taip gali užaugti naujas augalas. Taigi dar viena vandens lelijos žiedo funkcijų yra komunikacinė, semiotinė, arba ženklinė, – perduoti ženklą vabzdžiams, kad vandens lelija išliktų ir susilauktų palikuonių apdulkinusi kitą vandens lelijos žiedą tos vandens lelijos žiedadulkėmis arba šį vandens lelijos žiedą kitų žiedų žiedadulkėmis. Galima sakyti, kad ši vandens lelijos žiedo funkcija yra reprodukcinė: vabzdžiai zuja aplink žiedus tam, kad pratęstų vandens lelijų giminę. Bet sakytume, kad šalia reprodukcinės yra ir intelektinė, filosofinė funkcija, panašiai kaip Platonui meilė yra ne tik žmogiškų vaikų pradėjimas, išnešiojimas, gimdymas ir auginimas, bet ir intelektinių palikuonių: minčių, straipsnių, knygų ir t. t.

Į vandens lelijos žiedą galima žvelgti ne vien kaip į biologinę funkciją: jis yra gražus, kad pritrauktų vabzdžius ir jie tą žiedą apdulkintų, atneštų žiedadulkių nuo kitų žiedų, bet ir kaip į Dievo pėdsaką. Vandens lelijos žiedo funkcija, kaip jau sakyta, yra ne tik reprodukcinė, žiedas gali turėti ir filosofinę funkciją – ne vien tik estetinę. Mat grožis tam tikra prasme yra ne vien estetika, bet ir ontologija – grožyje yra sutelkta daugiau būties negu jo stygiuje ir grožis nurodo būties šaltinį (jeigu norite arba nenorite) Dievą. Tad kaip Platonas kilo grožio laiptais nuo gražaus žmogaus kūno prie grožio idėjos, taip mes galime nuo gražaus vandens lelijos žiedo judėti prie visų gražių vandens lelijų žiedų, nuo šių prie visų kitų gražių gėlių žiedų, nuo šių prie apskritai gamtos grožio ir nuo šio prie Dievo, palikusio gamtoje, savo kūrinyje, pėdsakų – gražių gamtos daiktų. Tad vandens lelijos žiedas tarp kitų gražių gamtos daiktų yra kaip Dievo pėdsakas kūrinijoje. Vandens lelijos grožyje ir kitų augalų gražiuose žieduose sutelkta daugiau būties negu nežydinčioje materijoje. Taip vandens lelijos žiedas gali tapti filosofinės kontempliacijos objektu ir apvaisinti filosofo protą. Kaip žiedas palieka žiedadulkių ant vabzdžių kojelių, taip gali pasėti intelektinių žiedadulkių filosofo prote, ir šis, mąstydamas vandens lelijos žiedą, stebėdamas jį, stebėdamasis jo grožiu, patirdamas grožio įvykius ir keistumo būsenas, ir apskritai gamtos harmoniją, gali susilaukti vandens lelijos intelektinių palikuonių.

Prieiname prie išvados, kad grožis – vandens lelijos patyrimas – nėra, griežtai kalbant, juslinis santykis, nes aš nesusilieju su vandens lelija, jos neliečiu, aš ją matau. Visada įtrauktas atstumas tarp manęs ir vandens lelijos. Jusliškai daug santykiaudami su gražiais daiktais, mes sunaikiname patį grožį, patiriame persisotinimą ir šleikštulį. Tad labai svarbu, kad grožis yra ypatingas daikto man duotas bežadis ženklas, tam tikras mano regimas daikto švytėjimas, kurio prigimtis yra dvasinė. Kai teigiame, kad grožis yra man bežadis ženklas, o ne juslinis santykis, tai sakome, kad jis yra dvasinis santykis. Patiriant grožio įvykį tarp subjekto ir objekto nėra jokio susiliejimo, kaip manė Algirdas Julius Greimas, pateikdamas esthesis teoriją, yra išlaikomas atstumas. Jeigu to atstumo nepaisoma, tai sunaikinamas ir pats grožio objektas. Šia ir jokia kita prasme, kaip jau minėta, grožį reikia suprasti kaip dvasinį santykį. Kai žiūriu į vandens lelijos žiedą, į akis krenta jo forma, spalva, žiedlapių faktūra ir t. t. Čia galima kelti klausimą: kaip suvokiu, kad matau vandens lelijos žiedą? Galima sakyti, kad vandens lelija per atstumą palieka atspaudą mano sieloje, nes net ir užsimerkęs vaizduotėje galiu atgaminti žiedo vaizdą. Aišku, būdas, kuriuo vandens lelija pasėja mano sieloje savo vaizdą, yra mįslingas, tačiau tai kažkaip įvyksta. Bet vyksmas, kuris leidžia pasėti mano sieloje vandens lelijos vaizdą, nėra juslinio susiliejimo santykis, tai daugiau šiapus vykstantis Platono idėjų stebėjimas. Romanas Plečkaitis, versdamas „Grynojo proto kritiką“, pasiūlė Kanto terminą Anschauung, kuris paprastai verčiamas kaip intuicija, versti kaip stebinį ir taip išrado naują lietuvių filosofijos terminą. Vandens lelija yra stebinys ir ji sutarpinta. Taip atsiranda erdvės vandens lelijos švytėjimui, kuris užpildo sielą jo vaizdiniais. Dabar, sėdėdamas prie kompiuterio, galiu prisiminti, kaip, vasarą irstantis ežere, buvo stebimos vandens lelijos, kurios paliko mano sieloje vaizdinius.

Grįžkime prie minties, kad vandens lelijos bendravimas su vabzdžiais yra semiotinis procesas. Galima sakyti, kad vandens lelija tam tikra prasme mąsto: ji palaiko santykį su vabzdžiais ir taip išlieka, derinasi prie likusios ežero ekosistemos su ja keisdamasi ženklais. Naktį jos žiedas užsiveria susiglaudžiant žiedlapiams – taip lelija reaguoja į tolstančią vakaro saulę. Saulė ne tik yra gyvybės šaltinis, bet ir duoda semiotinį ženklą vandens lelijai, tad ši įsiklauso į saulės ženklą. Vandens lelija turi savastį panašiai kaip ir mes, žmonės, tik tai yra augalo savastis. Įdomiausia apmąstyti tą vandens lelijos mąstymą, kuris paskatina žmogaus mąstymą. Suprantama, kad žiedas yra grožio telkinys ir palieka nuostabos, grožio blyksnį žmogaus sieloje, apvaisina protą ir sielą. Čia ta platoniška sublimuota reprodukcinė funkcija yra perkeliama nuo biologinės funkcijos prie intelektinės reprodukcinės – tokios kaip susilaukti intelektinių vandens lelijos palikuonių, pavyzdžiui, parašyti eilėraštį apie vandens leliją. Tad galime sakyti, kad vandens lelijos žiedas turi ir biologinę, ir filosofinę funkciją, jo stebėjimas yra ir biologinis, ir filosofinis vyksmas. Tokiu būdu galime teigti, kad gamta ne tik mąsto, bet ir gali tapti dialogo partnere filosofo mąstymui. Vandens lelijos žiedas gali kelti filosofinę mintį apie grožį.

Platonas, kaip ir Dostojevskis, yra grynai socialus mąstytojas, jis mąsto apie žmones ir jų santykį su kitais žmonėmis bei šiame santykyje nutinkančius grožio įvykius. Gamta jis nesidomi. Tai geriausiai yra fonas socialumui. Taip jis kuria socialumo filosofiją, kurios aukščiausia instancija yra gėrio idėja ir tas gėris yra žmogiškas gėris. Mes norime išplėtoti Platono mintis apie gražių kūnų meilę, kalbėti ne tik apie žmogiškų gražių kūnų meilę, bet ir apie nežmogiškų daiktų, pavyzdžiui, augalų kaip gražių kūnų meilę – vandens lelijos žiedus kaip gražius kūnus ir t. t. Gamta gali būti įkvėpimo šaltinis ne tik vabzdžiams, bet ir žmonėms – žmogus gali mąstyti apie vandens lelijos ontologiją. Anot antropologijos anapus žmogaus, gyvūnai ir augalai yra esmiškai semiotiški: jie teikia vieni kitiems ir kitiems gyvūnams ženklus ir tam tikra prasme mąsto, nes turi savo savastis, kurios yra semiotinės. Jeigu norime įsivaizduoti vandens lelijos savastį, tai yra jos komunikaciją su vabzdžiais, su kitais žiedais per vabzdžių tarpininkavimą ir komunikaciją su filosofu, kuris irstosi valtimi ežere ir stebi vandens lelijų žiedų grožį, tai tas grožis, kaip jau buvo sakyta, apvaisina filosofo protą. Ir tai jau ne biologinė, bet filosofinė reprodukcija: filosofinių kalbų, straipsnių, knygų rašymas.

Vandens lelijos žiedas yra ontologinio patyrimo telkinys, kuris leidžia susimąstyti apie visatos sandarą, apie Dievą, sukūrusį pasaulį. Taigi turime dvi vandens lelijos žiedo funkcijas, kurias atlieka tas pats žiedas. Viena vertus, kaip jau buvo sakyta, giminės pratęsimo, kita vertus, grožio savaime funkciją. Galima sakyti, kad ir žmogaus gyvenime grožis reikalingas ne vien tam, kad susirastume partnerį ir paliktume palikuonių. Žmogaus pasaulyje kito žmogaus kūno grožis ne tik prisideda prie biologinio giminės pratęsimo, reprodukcijos, bet ir yra savaime vertingas. Tad galima sakyti, kad grožis, pagal Platono „Puotos“ dialogą, įkvepia meilę, turinčią daug lygmenų ir atspalvių. Tačiau žmogaus pasaulyje meilė yra platesnė sąvoka nei palikuonių susilaukimas, esama meilės žaismės, kuri teikia džiaugsmo, nesusieto su reprodukcija. Kaip jau buvo sakyta, Platonas kalba apie meilę gražiems kūnams, kuri po to virsta meile idėjoms, kalba apie meilės reprodukcinę funkciją, palikuonių susilaukimą ir apie meilės, kaip idėjų, reprodukciją – grožio santykyje kuriame idėjas ir mūsų palikuonys, kaip jau minėta, yra mūsų kalbos, idėjos, knygos, kitokie tekstai. Ir žmogus turi šią dvejopą reprodukcinę funkciją. Pasėti sėklą galima į moters įsčias arba į kito žmogaus smegenis ir stebėti, kaip jie brandina vaisius. Taigi ta pati analogija galioja ir vandens lelijos žiedui. Viena vertus, vandens lelijos žiedas komunikuoja kaip reprodukcinis darinys, kita vertus, jis yra vertingas savaime ir gimdo idėjas, apvaisina filosofo protą savo grožiu. O šis grožis nėra estetika, tai ontologija, tai pasaulio sandaros slėpinys. Dėl to plaukiojimas ežere valtimi tarp vandens lelijų žiedų ir jų stebėjimas nėra jokia pagonybė, jokia Baalo filosofija, o Dievo pėdsakų stebėjimas, nes vandens lelijos žiedo struktūra stebina ir traukia ne tik vabzdžius, bet ir filosofą – gamtos metafiziką, – kuris irstydamasis valtimi ežere patiria kontempliacijos džiaugsmą. Žiedas kaip grožio telkinys, kuriame yra daugiau būties nei bjaurastyje, nurodo į pasaulio Kūrėją, yra Dievo pėdsakas.

Turime susimąstyti apie tai, apie ką filosofai anksčiau nemąstė, nes filosofija buvo antropocentriška – orientuota į žmogų – ir androcentriška – orientuota į vyrą. Feministės filosofiją išvadavo iš androcentrijos ir išplėtojo ginocentrinę, orientuotą į moterį, filosofiją. O mes galime filosofiją performuluoti iš antropocentrinės į biocentrinę, kai gyvūnas irgi mąsto, ir mąstymas yra ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų, augalų, apskritai gamtos privilegija. Perėję nuo antropocentrijos prie biocentrijos galime išplėsti filosofijos ribas, kurios nebuvo pamąstytos tradicijoje. Antropologija anapus žmogaus teigia, kad mintis yra gyva ir kad gyvūnai mąsto, ir tik mineralai, anot Kohno, nemąsto. Šias mintis apie tai, kad gyvybė mąsto, antropologiją anapus žmogaus sufilosofinome – mėginome įsivaizduoti, kad komunikuoja ne tik augalai ir gyvūnai su kitais augalais ir gyvūnais ar pastarieji su Amazonės džiunglių indėnais. Gamta sąveikauja su filosofu ir tai, ką jam sukelia, yra jo mintys – savotiški gamtos daiktų intelektiniai palikuonys.