Kas už Onos ir Bernardinų?
Atsiprašau Tomo Venclovos, kad pasiskolinau jo eilėraščio eilutę, o drauge ir knygos pavadinimą. Tik jis ir galėjo man šauti į galvą apžiūrinėjant tą grafikos darbelį, dvi pažįstamas bažnyčias ir tai, ką dailininkas norėjo parodyti kitapus jų. Tasai „kitapus“ čia užima daug, kone trečdalį paveikslo. Neprisimenu, kad dar kas nors būtų šitaip vaizdavęs tą garsią Vilniaus vietą. Ir net atrodo, jog kalvos, medžiai, debesys už Onos ir Bernardinų pavirtę į galingas jūros bangas, o pats bažnyčių duetas, tarsi Nojaus arka, yra išneštas, išplukdytas ant vilnietiško grindinio.
Tą mažytį medžio raižinį 1935 metais sukūrė lenkas dailininkas Adolfas Popławskis. Buvo gimęs Vilniuje, inteligentų šeimoje, mokėsi prestižinėje Žygimanto Augusto berniukų gimnazijoje, kurį laiką drauge su šiek tiek jaunesniu Miłoszu. Vėliau studijos Stepono Batoro universiteto Menų fakultete pas Ruszczycą. Apsigynęs tapytojo diplomą ir gavęs pedagogo pažymėjimą, Lydos gimnazijoje mokė vaikus piešimo. Iki karo dar spėjo surengti kelias parodas, paskutinė – jau lietuviškame Vilniuje, 1940-aisiais. Vokiečių okupacijos metais vertėsi kuo pakliūva, vedė, gimė duktė. Bet okupacija yra okupacija, todėl drauge su broliu, kaip ir daugybė patriotiškai nusiteikusių lenkų, įstojo į pogrindinę Armiją Krajovą. Netrukus sugrįžo sovietai. Saldaus keršto valanda. Lenkų pogrindžio nariai, apkaltinti tarybinės tėvynės išdavimu, atsidūrė už grotų, tose pačiose kamerose su lietuviais kovotojais. Suėmė ir abu Popławskius. Šeimoje jų buvo šeši broliai. Kitų keturių likimai vienodi: vyriausias žuvo legionuose, kitas vokiečiams puolant prie Lvivo, trečias nušautas Katynėje, dar vienas mirė pakeliui į Sibiro lagerius. Iš Vilniaus laikų išlikusi dailininko nuotrauka: sutaršytais plaukais, atlapota krūtine, akys dega. Be abejo, tokį vertėjo suimti, tarybiniai organai neapsiriko. Kalėjimuose visi veidai supanašėja.
Adolfo Popławskio kitapus Onos ir Bernardinų irgi laukė begalinė jūra – „12 lat katorgi“. Taip jis pavadino savo lagerio užrašus. Maldaknygės formato knygelė sumažintu mašinraščio šriftu. Pogrindinės lenkų leidyklos darbas prieš pat socializmo griūtį. Iš lagerio į lagerį dailininkas tampytas po visą imperiją, iki pat Kolymos ir Magadano. Kirto miškus, tampė akmenis. Kartais nupiešdavo kitam kaliniui kokį paveiksliuką ar šventinį sveikinimą, mainais gaudamas papildomą duonos porciją. Sukūrė ir kaligrafiškai užrašė kelias maldas. Pramoko lagerininkų žargono su visais kumais, šurikais, ksivom, čefyrais. Teismas Vilniuje 1945-aisiais jam buvo skyręs penkiolika metų. Bet Stalinui nusibaigus pavyko ištrūkti anksčiau ir repatrijuoti į Lenkiją. Prieš tai savaitę dar praleido rudeniniame Vilniuje. Apsiverkė po Aušros vartų arka pakeliui iš geležinkelio stoties. Ne jis vienas, aišku. Mieste po senovei buvo galima susikalbėti lenkiškai. Nors pagundos pasilikti nejautė. Savo buvusiuose namuose aptiko svetimą šeimą. Pažįstami baldai, net jo paties grafika ant sienos. (Gal kartais šis mažas darbelis?) Nepaėmė, nors naujieji gyventojai ir siūlė. Tėvų Lenkijoje jau nerado, paskutinį kartą buvo matęsi, kai vedė iš teismo į voronoką, juodą kalėjimo būdą. Motina iš tolo peržegnojo abu sūnus. Jiedu ir sugrįžo.
1994 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad Adolfas Popławskis buvo represuotas neteisėtai. Bet labai abejoju, ar tokie dalykai reiškia ką nors už Onos ir Bernardinų.
Kodėl iš gausybės savo fiksuotų gamtovaizdžių Tomas Venclova knygos viršelyje įrašo būtent šį, telieka poeto paslaptis. Bet savo paties atsakymą žinau iš seniai. Vaikystėje, kada kiekviena gatvė ar takas, namas, medis, kiemas, kalnelis, posūkis būna išbandyti ir ištyrinėti, įgiję savo vardus ir paskirtis tavo žemėlapyje, ties Ona ir Bernardinais buvo mano valstybės riba. Anapus – kitas pasaulis, kuris įsileidžia tave tik ypatinga proga, gavus vizą, nedažnai. Pavyzdžiui, Vilnelėje prasidėjusios maudynės ar kai Jaunimo sode (taip jis tada vadinosi) atsiranda nauja karuselė ir dar dešimt kapeikų kišenėje. Kai reikia kurį laiką slėptis, išnykti, nes esi pabėgęs iš pamokų, o mokykla už kampo. Arba tavo rogutės nugvelbtos iš svetimo kiemo. Perėjęs sieną tapsi nematomas. Kaip anuomet ir tie visi laisvadienius gavę tarybiniai kareiviai iš kaimyninių dalinių, kurie orams sušilus ten, Altarijos kalnų krūmynuose, ragavo pigų vyniuką ir glamžė paneles. Dabar atrodo, kad kaip tik ten, už Onos ir Bernardinų, buvo vieta, kur nejučia mokiausi priimti kito pasaulio egzistavimą ir laukiančią tavęs beribę amžinybę. Viskas šalia, tačiau dar ne tavo. Net ir šiandien, kai jau daug metų gyveni gretimais, pasienio punkte, kelti koją kitapus ribos būna baugu ir neįprasta. Tarsi perėjus sieną jau nebus kelio atgal. Nors ir jaučiu, kad ten pasitiks grožis ir laisvė. Suskambės kažin kur saugoti seni balsai.
