AUGUSTINAS DAINYS

Meilė ir žmogaus vieta pasaulyje

Dabartinio žmogaus didžioji fantazija apie meilę – mylėti nesusižeidžiant. Kaip kava be kofeino, alus be alkoholio ar pyragaitis be cukraus, taip psichologiškai saugi meilė užtikrina šiandieninio žmogaus rūpinimąsi sveiku gyvenimo būdu – tiek kūnišku, tiek psichologiniu. Prancūzų filosofas Alainas Badiou rašė, kad šiais laikais Paryžiuje pažinčių tarnybų reklaminiuose plakatuose sakoma: „Mylėk nekrisdamas į meilę.“ Prancūziškas ir angliškas pasakymai tomber amoureux ir fall in love reiškia, kad įsimylėti yra kristi į meilę. Dar kituose plakatuose, pasak Badiou, skelbiama: „Patirk tobulą meilę be kančių“ ir t. t. Savaime aišku, kad, krintant į meilę, susižeidžiama ir patiriama įvairių sielos išgyvenimų. Tad šiandieninis žmogus mylėdamas nori patirti kuo mažiau skausmo ir drauge gauti kuo didžiausią malonumą. Paryžiaus pažinčių tarnybos, atrodo, pasirengusios tai suteikti: samdo psichologus ir kitus visokio plauko žinovus, kurie parengia testus. Juos užpildę žmonės pažindinami atsižvelgiant į psichologinį atitinkamumą ir suderinamumą. Tad iš esmės vyrauja tokia plastikinė dvidešimt pirmo amžiaus pradžios meilės samprata.

Jeigu pažvelgsime į meilės sampratos kismą Vakarų istorijoje, tai matysime, kad ką tik aprašytoji radosi visai neseniai. Norėtume skirti tris meilės tipus: antikinės graikiškos, krikščioniškos ir šiuolaikinės. Antikinė graikiška meilė yra orientuota į išorybę ir transcendenciją; jai būdingas intencijos išoriškumas. Antikinėje Graikijoje meilė buvo ne jausmas, bet greičiau kosmoso rasties ir vėrimosi būdas. Ji nutikdavo kaip kosmoso balsas ir nebuvo nusavinama mylinčiojo. Krikščionybės epochoje meilė tapo jausmu, vartojant Arvydo Šliogerio terminą, ji tapo imanentiškai transcendentiška arba transcendentiškai imanentiška. Tai liudija pagrindinė krikščionybės figūra – Jėzus Kristus, kuris yra tobulas Dievas ir tobulas žmogus viename asmenyje. Į savo slėpinį jis sujungia tai, kas yra žmogiška, t. y. imanentiška, ir tai, kas yra dieviška, t. y. transcendentiška. Tad krikščioniška meilė yra vidujybės ir išorybės sintezė: vidujybėje randama išorybė, o išorybėje – vidujybė. Šis meilės tipas nuo graikiškos meilės tipo skiriasi tuo, kad įsteigia vidujybę, kurią pripildo meilė, tačiau visais kitais aspektais atitinka graikišką meilę, nes išveda į transcendenciją – Dievą.

Eglė Šakalytė. Industrinis saulėtekis. 2013

Eglė Šakalytė. Industrinis saulėtekis. 2013

Šiuolaikinės meilės tipas yra plūduriavimas grynoje imanencijoje, kuri yra transcendencijos priešybė, todėl ši samprata yra griežta graikiškos meilės sampratos priešybė. Graikiškos meilės tipas, orientuotas į transcendenciją, žmogų išveda anapus jo paties, anapus pasaulio ir iškelia iki anapusinės idėjos, kaip yra graikų filosofo Platono filosofijoje, o pagal šiandieninę meilės sampratą žmogus plūduriuoja saugioje terpėje kaip žuvis vandenyje. Žuviai vanduo yra imanencija.

Jungtinių Amerikos Valstijų motyvacinio kalbėjimo žvaigždė Gabrielle Bernstein savo knygose skelbia mantras, kurias reikia kartoti, kad įsimylėtas žmogus neatrodytų tau itin ypatingas, kad sumažintum per didelį susižavėjimą juo. Mat jeigu mylimas žmogus neatsako mylinčiajam tuo pačiu, tai kelia psichologinį skausmą, žemina jį ir sujaukia gyvenimą. Imanentinės meilės sampratą praplečia plintanti internetinė pornografija: nuogas kūnas – tai ne meilės nakties paslaptis ir transcendencija, bet imanentiškas vaizdas kompiuterio monitoriuje.

Antikinę graikišką meilės sampratą aptarsime detaliau. Žinomi du archetipiniai Homero herojai – Achilas ir Odisėjas. Odisėją pažįstame iš jo gudrybių ir išradingumo įveikiant kliūtis, užtvėrusias kelią grįžti į gimtąją Itakę. Tačiau, siekiant suprasti antikinio graiko psichologiją, mums čia labiau tiktų Achilas, žinomas dėl savo rūsčio, kuris yra „Iliados“ varomoji jėga. Achilo figūra geriausiai patvirtina išorinę intenciją, būdingą senovės graikams. Antikinėje Graikijoje psichologija nebuvo vidujybės reikalas, tai buvo pasaulio reikalas. Prisiminkime kad ir Menelają, iš kurio Paris pagrobė žmoną, gražiąją Eleną, ir išplukdė į Troją. Menelajo rūstis nulėmė, kad dėl pagrobtos žmonos dešimt metų kariauta su Troja ir kaip tos kovos padarinys sunaikintas Trojos polis. Tai grynai graikiškos aistros ir psichologijos pavyzdys. Šiais laikais turbūt sunku įsivaizduoti tokias aistras, nes mūsų psichologija yra suvidujinta, o būtent šitos graikų aistros liudija intencijos išorybę.

Kitas antikinių aistrų ir psichologijos pavyzdys yra jau minėtas Achilo rūstis, kilęs pirma dėl to, kad iš jo buvo atimta belaisvė, kuri jam atiteko kaip karo grobis. Achilas rūstauja ir dėl Patroklo nužudymo, jo psichologija – ne vidujybės, bet išorybės reikalas. Achilo išorinė intencija nulemia tautų likimus. Jeigu įsivaizduotume jautrų modernų žmogų, pavyzdžiui, intravertą Marcelį Proustą, tai sunkiai galėtume įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, jo herojų meilė plėtotųsi kaip Menelajo meilė. Tai neįmanoma. Šiuolaikinis žmogus vis labiau linksta į imanenciją. Iš čia matyti, kad Achilas nėra vidujybės herojus, susitelkęs į savo intenciją ir saugantis ją kaip brangakmenį, koks yra Prousto herojus.

Achilas yra pasaulio herojus, kurio rūsčiui paklūsta tautų likimai. Tai antikinė graikiška psichologija, kuri visiškai kitokia negu šiuolaikinio žmogaus psichologija. Žmogus keitėsi istorijos tėkmėje. Graikiškos aistros yra tai, kas nutinka pasaulyje, o krikščionybėje jos bus perkeltos į vidujybę. Edipas nužudė tėvą, vedė motiną – tai vyksta ne vidujybėje, bet pasaulyje, ir šiuo požiūriu graikiška meilės samprata yra lemtinga, ji yra likimas. Su krikščionybe, su Kristumi prasideda vidinė intencija. Kristus sako: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 29). Krikščionybė teigia, kad nuodėmę gali daryti savo viduje, net neatlikdamas jokio išorinio veiksmo. Tuo krikščionybė skiriasi nuo graikybės. Kai graikas pažeisdavo kosminį teisingumą atlikęs išorinį veiksmą, jis užsitraukdavo erinijų, keršto deivių, prakeiksmą. O krikščionybėje intencija suvidujinama. Nereikia atlikti jokio išorinio veiksmo, nereikia pagrobti žmonos, kaip padarė Paris, pagrobęs Eleną iš Menelajo. Jau vien vidujybėje tu gali būti nuodėmingas.

Toks yra krikščionybės indėlis į žmogaus sampratų kismą istorijoje. Turime kalbėti apie pertrūkį tarp antikinės graikiškos meilės sampratos, kuri tam tikra prasme buvo pasaulio likimas, ir krikščioniškos meilės sampratos – žmogaus vidujybės likimo. Su krikščionybe visi tampame vidujybės riteriais. Įvyksta tam tikras sudvejinimas: yra pasaulis ir mano veiksmai jame ir yra vidujybė ir mano veiksmai joje. Nusideda ne tik tas, kuris atlieka veiksmus pasaulyje, bet ir tas, kuris juos daro vidujybėje. Antikinėje Graikijoje meilė nebuvo jausmas, nebuvo psichologija ta krikščioniška ir šiuolaikine prasme. Meilė nutikdavo kaip pasauliškas likimas, ir šiuo požiūriu graikai buvo tragikų tauta, nes už kiekvieną veiksmą, sulaužantį kosmoso įstatymą, jie mokėjo kosminiu prakeiksmu. Krikščioniškoje paradigmoje šis tragizmas dingsta.

Esama pertrūkio tarp šitų dviejų sampratų ir galima kalbėti apie antikinę graikišką meilės paradigmą ir apie krikščionišką meilės paradigmą. Tai du skirtingi dalykai. Prasidėjus krikščionybės erai, prieš du tūkstančius metų, buvo sukurtas visiškai naujas žmogaus tipas. Paklausti, kas čia atsitiko, atsakytume, kad Vakarų dvasinis kūnas gavo judaizmo įskiepą. Krikščionybė prasidėjo kaip dvasinis judėjimas judaizmo viduje ir didžia dalimi ji yra universalizuotas judaizmas. Vakarai iš judėjų paveldėjo Dievą ir judėjiškų santykių su Dievu modelį. Ir tai padarė paradigminį pokytį Vakarų sielos istorijoje.

Graikišką juslumo sampratą apibūdina Platono pateikti meilės laiptai, kai sakoma, kad jaunuolio filosofinis ugdymas prasideda ėmus mylėti vieną gražų kūną. Vėliau jaunuolis turi suvokti, kad visų kūnų grožis yra giminiškas, ir tapti visų gražių kūnų mylėtoju, paskui sielose esantį grožį turi laikyti vertingesniu dalyku už kūnų grožį. Tada jis turi išvysti gerų darbų ir įstatymų grožį, kad nieku imtų laikyti kūnų grožį. Paskui jaunuolis turi pereiti prie mokslų grožio ir galop pakilti iki grožio idėjos. Tad platoniškas juslumas yra subordinuotas protui. Meilė gražiam kūnui graiką nuveda galų gale iki kilimo link meilės grožio idėjos. Tad graikas neištirpsta mylimojo ar mylimosios juslume, bet jų juslumas yra tramplinas kilti į idealybę – idėjos link. Platonas veikale „Valstybė“ sako, kad filosofui reikia būti savo paties šeimininku ir mokėti valdyti save: geismai privalo paklusti protui, o afektai yra lyg polio sargybiniai arba kareiviai – jie priverčia geismus paklusti protui. Graikui aukščiausia instancija yra protas, jam subordinuojamos visos vidujybės instancijos, o su krikščionybe viskas apsiverčia – aukščiausia instancija tampa širdis, o ne protas.

Apaštalas Paulius sako: „Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; [...] tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2). Kai Paulius kalba apie pranašystės dovaną, nurodo į hebrajų paveldą, į pranašus, o kalbėdamas apie mokslo pažinimą nurodo į graikus, kuriems atsivėrė pasaulio išmintis. Tačiau jis nurodo dar prakilnesnį kelią už pranašus ir už filosofus – tai meilės kelias. Tarp trijų teologinių dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – svarbiausia, pasak Pauliaus, yra meilė. Pakinta žmogaus samprata. Protą Paulius nuvainikuoja. Graikai buvo protingi, pažino kosmoso paslaptis, bet dėl to nepasidarė Dievo garbintojais. Krikščionis yra vedamas būtent meilės. Dievas tampa meile ir mes galime sakyti, kad esama pertrūkio tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento paradigmų: Senojo Testamento Dievas yra rūstus, kerštingas ir pavydus, persekiojo judėjų tautą už atsimetimą ir pagonių dievo Baalo garbinimą, o Naujojo Testamento Dievas, krikščionybės Dievas, geras, jis yra meilė ir atitinka tėvą, kuris priima sūnų palaidūną ir jam atleidžia.

Čia derėtų palyginti hebrajišką ir graikišką juslumą kaip du skirtingus pradus. Iš jų kaip sintezė atsirado krikščionybė. Graikiškas juslumas pajungiamas protui ir yra tramplinas į idealybę, o hebrajiškasis, kurį aptinkame Senojo Testamento Giesmių giesmėje, yra ištirpimas santykyje su mylimuoju kaip kito žmogaus grožyje (lietuviškas juslumas būtų ištirpimas gamtos grožyje). Kad suvoktume hebrajišką juslumą, kuris yra perteklinis ir šiuo požiūriu opoziciškas graikiškajam, reikia Giesmių giesmę išvaduoti iš teologinių rėmų ir šį tekstą perskaityti kaip gryną meilės poeziją. Tai tokia poema, kurioje beriami epitetai gražiai sužadėtinei ir puikiam sužadėtiniui. Būtent šis žavėjimasis sužadėtine ar sužadėtiniu yra vidinė intencija, kuri nulemia, kad ištirpstama kito žmogaus erotinio juslumo grožyje. Giesmių giesmėje tik vieną kartą minimas Dievas ir beveik nesama nuorodos į aukštesnę tikrovę. Tai juslinės meilės ir aistros kitam žmogui dokumentas, visiška priešybė Platonui, kuris yra daug religingesnis už Giesmių giesmės autorių. Graikų filosofui erotinė meilė kitam žmogui yra tik kopimo į aukštesnę tikrovę pradžia. Giesmių giesmės autorius ištirpsta kito žmogaus juslume, o Platonas sublimuoja ir įveikia kito žmogaus juslumą kildamas idėjų link.

Krikščioniški Vakarai, iš judėjų paveldėdami Dievą, drauge paveldėjo ir naująją juslumo sampratą. Šoktelsime į viduramžius, pakartosime Søreno Kierkegaard’o mintį, kad Don Žuanas yra būtent krikščioniškosios epochos herojus. Galima sakyti, kad krikščioniška meilės samprata yra Giesmių giesmės juslumo ir Platono veikalo „Puota“ kopimo grožio laiptais idėjos link sintezė. Don Žuanas tęsia Giesmių giesmės erotinio juslumo tradiciją. Tačiau jei klausime, kuo Don Žuano figūra yra graikiška, tai matysime, kad jis negali likti ir nurimti su viena moterimi. Tai yra ženklas, kad juslumas jam nėra neišsemiamas, jis sutarpintas proto. Gyventi su viena moterimi ir būti jai ištikimam galima tik tada, kai kiekvienas suartėjimas atveria pilnatvę, kai jos juslumas atveria savotišką neišsemiamą juslinę begalybę. O Don Žuanas to patirti negali, jam pilnatvė atsiveria tik pirmą kartą suartėjant su moterimi, vėliau jis pradeda nuobodžiauti ir tą moterį meta. Don Žuano atveju protas sutarpina juslumą, atitolindamas nuo jo betarpiškos duoties. Šiuo požiūriu galima sakyti, kad Don Žuanas suderina savyje Giesmių giesmės juslumą ir graikišką platonišką protą. Jo juslumas yra hebrajiškas, o protas – graikiškas.

Graikiškas protas yra toks, kuris nuo juslumo grožio kopia grožio idėjos link, kuri Platonui yra tikroji tikrovė. Tad Don Žuanas myli abstrakčią moters idėją, o ne konkrečią sutiktą moterį. Kiekvienoje sutiktojoje aptinka moteriškumo idėjos atšvaitą, kuris negali išsemti moteriškumo idėjos, todėl jam reikia tiek daug moterų. Kai myli konkrečią moterį nuskęsdamas jos juslume, tai patiri visų pasaulio moterų galimybes. Tokia meilė yra artima Giesmių giesmės juslumui, nesutarpintam proto idėjos. Ištikimybė vienam partneriui į Vakarus atėjo su krikščionybe. Graikai ir romėnai nebuvo ištikimi vienam partneriui. Platonas mylėjo grožio idėją, esančią uždangėje, kurią žemiškame pasaulyje atspindėjo jo Akademijoje besisukiojantys berniukai. Jų vardais jis vadindavo savo dialogus. Filosofinis graikiškas santykis yra ištikimybė idėjai, o ne konkrečiai mylimajai ar konkrečiam mylimajam. Ištikimybė konkrečiai sužadėtinei ar konkrečiam sužadėtiniui į Vakarus atėjo su krikščionybe. Neatsitiktinai apaštalas Paulius norėjo sudorovinti palaidą Korinto bendruomenę, nešykštėjo jai pamokymų ir patarimų savo laiškuose. Pagoniškos antikos visuomenės buvo laisvos erotiniu požiūriu, tai matyti ir iš Aurelijaus Augustino „Dievo valstybės“ puslapių. Tad Don Žuano erotinis laisvumas – tai graikiškas protas, nesileidžiantis nurimti juslume, ir Giesmių giesmės juslinė aistra. Anot Platono liudijimų, Sokratas buvo didis erotikas, bet juslinis santykis su konkrečiu žmogumi nebuvo jo galutinis tikslas. Juslumą jis pajungdavo protui, o tai reiškia, kad erotinį juslumą buvo absoliučiai įvaldęs.

Kai kalbame apie graikišką filosofinę meilės sampratą, tai graikui labai svarbu būtent nepereiti į meilės šėlą, valdytis. Meilę turi valdyti protas. Tai graikiškas filosofinis meilės supratimas. O krikščioniškai meilės sampratai meilės racionalumas yra didesnis už proto racionalumą. Aurelijus Augustinas yra pasakęs: „Dilige, et quod vis fac.“ Lietuviškai būtų: „Mylėk ir daryk ką nori.“ Jeigu myli, negali nusižengti. Meilė, o ne protas, parodo tikrąjį kelią. Mylėk ir daryk ką nori ir tu vis tiek būsi šventas. O graikui reikia būti savo paties šeimininku. Krikščioniška idėja yra imanentinio transcendento idėja. Ne tik Kristus liudija imanentinį transcendentą, kuris sujungia žmogų ir Dievą viename asmenyje. Taip pat krikščionybėje jį liudija meilės, kaip žmogaus psichologinės būsenos, ir Dievo, kaip anapusybės ir išorybės pasaulio atžvilgiu, sintezė, išreiškiama teiginiu: Dievas yra meilė. Savo mylinčioje sieloje krikščionis atranda Dievą. Anot Kierkegaard’o, Don Žuanas yra krikščioniškos epochos herojus, kita vertus, labai svarbu pasakyti, kad krikščionybės eros pradžioje krikščioniška meilė neturėjo tų erotinių seksualinių aspektų. Meilė Dievui – tai išgryninta meilė. Krikščionys skyrė Erosą, Filiją ir Agapę. Erosas yra erotinė meilė, Filija – meilė žmonėms, pasauliui, o Agapė yra aukščiausia, tai meilė Dievui. Ankstyvųjų krikščionybės amžių didžiausias Bažnyčios politikas Paulius sakė, kad krikščioniui gerai likti nevedusiam, nes tada jis bus atsidėjęs Dievui. Tas erotiškumas buvo tam tikra prasme suskliaustas, bet visada gyvavo, ir galima sakyti, kad mistinė ekstazė krikščioniui mistikui atitiko tą erotinę ekstazę, galbūt net pranoko erotinę savo pojūčių stiprumu.

Viduramžiais atsirado kurtuazinė riteriška meilė damai ir menestrelių bei minezingerių, kurie apdainavo savo damą, judėjimas. Tai tikras krikščionybės padarinys. Krikščionybėje visada buvo erotinio juslumo užtaisas ir reikėjo tik išleisti jį kaip džiną iš butelio. Kraštutiniu pavidalu tai padarė Don Žuanas. Jeigu tarsime, kad Vakarai yra dviejų pradų – heleniško ir hebrajiško – sintezė romėniško prado pagrindu, tai Don Žuano sieloje reiškėsi neharmoningas santykis tarp hebrajiško ir heleniško pradų ir būtent reiškė negalėjimą nurimti su viena moterimi.

Grįžtame prie šiuolaikinės meilės. Graikiška meilė buvo likimiška, todėl graikai buvo tragikų tauta. O šiuolaikinis žmogus bijo žiaurios likimiškos meilės, nori mylėti psichologiškai saugiai. Jam į pagalbą ateina psichologai, kurie moko, kaip meilę padaryti nekenksmingą, kaip mylėti išmintingai, saugiai ir t. t. Mes esame užvaldyti sveikos gyvensenos idėjos ir sveikai gyventi norime ne tik kūniškai, bet ir psichologiškai. Esame susirūpinę savo sielos ramybe ir nenorime žaizdų, nenorime atsitrenkti į aštrius kito žmogaus arba likimo kampus, nenorime, kad meilė mus sužeistų, mes to labai bijome. Meilėje šiandieninis žmogus siekia grynosios imanencijos, kurioje plūduriuoja kaip žuvis akvariume. Graikams meilė buvo ne jausmas, bet likimas. Krikščionybėje ji tapo tokiu jausmu, bet kartu vis dar išvesdavo į transcendenciją – Dievą. Dabar mes bijome meilės kaip likimo, bijome fatališkų aistrų, mes, šiuolaikiniai žmonės, esame graikybės priešybė. Norime valdyti meilę, jausmus, bijome viso to, kas yra fatališka, nes tai gali mus sužeisti ir tada būsime neefektyvūs liberaliosios demokratijos darbo ištekliai, neatliksime savo darbo pareigų. Šiandieniniame pasaulyje turime būti funkcionalūs, meilė neturi mūsų išmušti iš pusiausvyros, nes, tapę neveiksnūs, prarasime darbą. Todėl dabartinės pažintys lengvai užmezgamos ir lengvai nutraukiamos. Graikiškas kitas iš transcendencijos ir absoliučios išorybės tapo mano vidujybėje nusavinta imanencija, kurioje ego saugiai plūduriuoja. Šiuo požiūriu alus be alkoholio yra imanentiškas alus, nes nenuodija kepenų, kava be kofeino yra imanentiška kava, nes nekenkia širdžiai ir kraujotakai. Kas svarbiau: imanentiška meilės terpė, vadinamasis psichologinis saugumas, suderinamumas ir komfortas, virstantis nuoboduliu, ar svaiginantis ir žiaurus meilės nuotykis, iškeliantis aukštyn ir bloškiantis į gyvenimo purvą, tačiau drauge suteikiantis pojūtį, kad tu gyvenai?

Apibendrindami pasakysime: antikinės graikiškos meilės tipas išveda į transcendenciją, arba išorybę, krikščioniškas meilės tipas – į imanentinę transcendenciją, arba suvidujintą išorybę, o šiuolaikinės meilės tipas mylintįjį paskandina malonumo imanencijoje, kai plūduriuojama vidujybę pratęsiančioje saugioje terpėje. Taigi antikinėje Graikijoje meilė buvo likimas. Šiandien tai sutartis dėl malonumo.

 

Komentarai / 1

  1. DrPsichoanalitikasIQ210.

    Nereikia to pozityviai racionalaus melo.., Kodel konkreciai neparasoma, kas ir kaip;] tiesa, kad vykstant simbolinei frustracijai, vyksta ir neigimas.. DABAR is simboliu galima isskaityti, tik nevilti, o jeigu paemus ir apvertus veidrodi?; ne iki-edipines meiles pazinimas?:0 aisku, kad cia jungas papildytu.. sheshelio formos akceptai., kurie slenka is nebuties, i buti……..,dekonstruoju;.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.