LiteratūraLiteratūros mokslas ir kritika
Lidija Šimkutė: „Mūsų žodžiai – tik ženklai“
Lidija Šimkutė – lietuvių poetė, gyvenanti Australijoje, rašanti lietuvių ir anglų kalbomis, sujungianti savo poezijoje kelias kultūras, nuolat pati dalyvaujanti Lietuvoje vykstančiuose poezijos renginiuose. Jos poetiniai skaitymai išsiskiria subtilia žodžio ir muzikinės improvizacijos, performanso, į kurį autorė kviečia kitų menų atstovus, derme. Tai gerokai papildo lietuvių poezijos lauką, suteikia jam naujų spalvų, skatina užmegzti dialogą su skaitytoju. Šis tekstas…
Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia
ALEKSANDR VASILJEV Oranžinių atspalvių kijevas Mane į Ukrainą skraidinančio traukinio miegamajame vagone keliauja ir dainininkė Anželika Varum. Kokia ji dailutė be grimo, stačiai žavumėlis! Kijeve mudu svetingai sutinkami stotyje. Vakare jai teks dainuoti koncerte, o man – vertinti Ukrainos madą. Labai magėjo išvysti šią šalį po Oranžinės revoliucijos, perprasti permainų dvasią ir suvokti, kaip tai paveikė gyvenimo stilių. Mano palydovė,…
Šekspyro iš Stratfordo susigrąžinimas po 400 metų
Londono „Globe“ teatro gastrolių, kurių maršrutas ėjo ir per Vilnių, metu buvo parodyta Šekspyro „Hamleto“ interpretacija, turinti suaktualinti šio genialaus dramaturgo kūrybą visame pasaulyje. Be abejonių, galvota, kas galėtų tikti bet kurioje Žemės rutulio vietoje XXI a., ir interpretacija kreipta tomis linkmėmis, kurios leidžia pademonstruoti Šekspyro bendražmogiškąjį pasaulėvaizdį. Toks teatras tolsta nuo elitiškumo ir eksploatuoja „renginio miesto aikštėje“ stilistiką. Be abejonių, tai…
„Brangioji, aš sumitopoetinau Šaltąjį karą“
Būtent tai sušuktų Judita Vaičiūnaitė, jei būtų buvusi kuoktelėjusios fantastinės komedijos apie jaunuosius poetus veikėja. Bet tai ne fantastika ir visiškai nejuokinga
Įžūli drąsa
LAIMANTAS JONUŠYS Autorius pasislėpęs už antiherojaus Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ antiherojus Humbertas Humbertas štai taip pasakoja apie pirmąjį įspūdį jam lemtingai apsilankius ponios Heiz name:
Efemeriška Laisvės statula ant laikrodžio ciferblato
MAKSIM IVANOV Vargu ar pasaulyje rastume žmogų, kuriam nebūtų pažįstamas kartkartėmis sąmonę užplūstantis bodėjimasis aplinkui dominuojančia tvarka, logika ir racionalumu bei šį bodėjimąsi lydintis nenumaldomas noras kiekviena tam tinkama proga savo veiksmais kurti hcaosą
Antikos recepcija Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje „Šiaurės Atėnai“
DAINORA KANIAVIENĖ Apie Juditos Vaičiūnaitės kūrybą parašyta daug. Tačiau prie jos nuolat bus grįžtama tarsi regint „šiaurės rūke rūškanam“ vis naujas prasmes, kaip jos skleidžiasi aprašytuose Šiaurės Atėnuose – Vilniaus mieste, kurio erdvė prisodrinta ne tik gyvenamojo laiko kultūros elementų
Bitnikas šalikelėje: neatitikimų diskurso variacija
MAKSIM IVANOV Kerouaco ir Co. skaitymo ir vertimo galimybės Visiems įprasta, kad į lietuvių skaitytoją Houldenas Kolfildas kreipiasi daugiskaitos antruoju asmeniu: „Jeigu jūs tikrai norite pasiklausyti mano pasakojimo…“
Apie vieną žodį ir dvi eilutes
VALENTINAS SVENTICKAS Laštakis. Iš kur šis žodis? Taip, iš Kazio Bradūno „Partizanų baladės“. Yra žodžių arba jų formų (mažiemus Salomėjos Nėries), kurie sąmonėje sukibę su vieno rašytojo vardu. Ir kaip nustebau, laštakio neradęs „Lietuvių kalbos žodyno“ septintajame tome. Yra tik laštakas – vamzdis vandeniui nuo stogo tekėti.
Trečia akis
PALMIRA MIKĖNAITĖ Giedra Radvilavičiūtė, siūlydama redaktorei kalbėti šiame forume, kiek sutrikdė: čia paprastai kalba rašytojai, filosofai ar psichologai, – o aš esu filosofų, bet dažniau rašytojų skaitytoja. Taigi ir kalba mano bus visų pirma skaitytojos – senoviška ir paprasta; nesu iškalbos meistrė, veikiau – literatų pameistrė.
