Įžūli drąsa

LAIMANTAS JONUŠYS

Autorius pasislėpęs už antiherojaus

Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ antiherojus Humbertas Humbertas štai taip pasakoja apie pirmąjį įspūdį jam lemtingai apsilankius ponios Heiz name:

Prieškambaris buvo papuoštas durų varpeliais, baltaake medine kaliause – meksikietiška komercija turistams – ir ta įprastine, miela miesčioniška banalybe – van Gogho „Arliete“. Dešinėje praviros durys kvietė žvilgsnį į svetainę, kur kampe spintelėje irgi matėsi meksikietiški niekniekiai…

Vėliau jis mini „susirietusį į klaustuką plauką“ vonioje, ir šis pašaipus tonas išlaikomas kalbant apie pačią namo šeimininkę. Tai yra arogantiškas, niekinantis požiūris, bet jį reiškia ne autorius, o jo personažas, šiuo atveju aiškiai neigiamas veikėjas – pedofilas, vėliau tampantis ir žmogžudžiu, tad įnoringa panieka poniai Heiz ir jos būstui bet kokiu atveju tėra menka yda, jeigu tai apskritai yda.

Mat galima nesunkiai numanyti, kad čia tiesiog pats Nabokovas reiškia savo ironišką požiūrį, tarkim, į tipišką vidutinio intelekto bei išprusimo snobišką moterį ir jos mentalitetą atspindintį būstą. Galima pridurti, kad yra daug literatūros kūrinių, kuriuose nesibodima pašiepti miesčioniškumo, siauro intelektinio akiračio, o čia, slėpdamasis už nemielo personažo, autorius gali sau leisti daryti tai be suvaržymų ir be moralų.

Taip pat galima numanyti, kad per šį personažą Nabokovas reiškia ir daugiau savo požiūrių, nuostatų, reakcijų. O kai kur leidžia sau tiesiog paišdykauti – pasakotojas perteikia tai, ką kreipdamasis į viešbučio registratorių pasakė ir ką turėjo mintyse: „Ar įraudęs paršas ponas Svūnas esąs visiškai tikras, kad mano žmona neskambino?“

Nes Humbertas vis dėlto ne koks Hanibalas Lekteris – pastarajam autorius suteikė rafinuotumo, kad jo baisingumą parodytų įdomesnį ir dar šiurpesnį, Hanibalo Lekterio, kaip personažo, spiritus movens ar bent atspirties taškas yra tai, kad jis pabaisa; bet vargu ar galima sakyti, jog Humberto esmė yra ta, kad jis pabaisa, – tai iš tiesų kur kas turiningesnis charakteris. Čia greičiau yra atvirkščiai nei Thomo Harriso ir kino kūrėjų kūdikio Lekterio atveju: Nabokovas mintyse jau iš anksto turėjo tokio charakterio kaip Humbertas apmatus ir dėl siužetinės intrigos jį stumtelėjo iš nugaros blogo kelio link, ir tas paslydo.

Vis dėlto čia aš iš principo visai nesiorientuoju į Nabokovo ir toliau kitų rašytojų, kaip realių asmenybių, charakterio, biografijos ar pažiūrų ypatybes. Laikydamasis požiūrio, kad svarbu yra tekstas, o ne autorius arba autoriaus biografinės ar kitokios sąsajos su tekstu, iš esmės pritardamas Roland’o Barthes’o minčiai apie autoriaus mirtį, čia kalbu apie sąlyginį arba hipotetinį autorių, tai yra tokį, tarkim, anoniminį rašytoją, kuris galėjo parašyti gvildenamą tekstą.

Manau, kad tokio autoriaus įvaizdžio čia visai pakanka, nes pateikiu pavyzdžius, kurie nėra idiosinkratiški, juose reiškiama nuostata gali būti būdinga ir kai kuriems kitiems autoriams bei daugeliui jų skaitytojų. Be to, bandymas susieti personažo mintis su realia autoriaus asmenybe nebūtinai duos naudos. Štai Humbertas Humbertas nusako jo paties nedominančio, bet Lolitos skaitomo bulvarinio žurnalo temas, pvz., „apie Džilę, energingą kylančią žvaigždę, kuri pati siuvasi drabužius ir domisi rimta literatūra“. Žinant Nabokovo niekinamą požiūrį į kai kurių pripažintų autorių knygas ir į idėjų literatūrą apskritai, galima manyti, kad čia yra šios jo nuostatos atspindėlis. Bet nebūtina to žinoti – užtenka elementariai suvokti iš konteksto, kad frazė „rimta literatūra“ čia traktuojama ironiškai.

Dar galima pridurti, kad Humbertas bei kiti čia minimi antiherojai ir į save sugeba pažvelgti ironiškai arba tiesiog kritiškai. Apie Lolitos suvedžiojimą jis sako: „Pasielgiau neatsargiai, kvailai ir niekingai.“

Davido Mitchello romano „Cloud Atlas“ („Debesų atlasas“) veikėjas Robertas Frobišeris yra talentingas pradedantis kompozitorius, bet taip pat švaistūnas ir palaidūnas, ir šios savybės vis labiau skatina jį meluoti, ciniškai veidmainiauti ir vagiliauti. Jo stebintis žvilgsnis atsainiai šokinėja per daugelį sutinkamų žmonių, tarsi lengvą, išdaigišką kūrinį išgaunantys pirštai per pianino klavišus. Be pagarbos. 1931 m. atplaukęs laivu iš Anglijos į Belgiją, „išvydau pirmuosius gyvenime Belgijos aborigenus, tąsančius dėžes, besiginčijančius ir galvojančius flamandiškai, olandiškai – ką ten supaisysi“. Jis netgi nutaria verčiau eiti pėsčias negu kelti koją į „vaitojantį tramvajų, prisigrūdusį neprivalgiusių darbininkų, rachito ir skurdo“.

Tačiau turtingo Briugės fabrikanto šeima irgi yra satyros objektas.

Ant van de Veldžių namo laiptų mergaitės buvo surikiuotus pagal amžių kylančia tvarka – mintyse nusijuokiau, kad ims ir uždainuos, ogi, šimtas griebtų, taip ir padarė. „Greensleeves“ – angliškai. Saldu kaip šaltmėtinis saldainis. Paskui madam v. d. V. įgnybo man į žandą, lyg būčiau namo sugrįžęs išbėgėlis, ir suūkė kaip pelėda:

– How do you do-ooo?

Ir toliau ši miesčioniška šeimynėlė su pasismaginimu čaižoma satyros botagu, ir galima numanyti, kad taip išreiškiamas ne tik pasakotojo, fiktyvaus personažo, bet ir autoriaus požiūris, kuriam, beje, netiesiogiai skatinami pritarti ir skaitytojai. Kaip ir Nabokovo sukurto Humberto atveju, manytina, kad per personažą rašytojas leidžia sau pasakyti aštriau, pašaipiau, kandžiau negu pats savo vardu ką nors panašaus pasakodamas, tarkim, autobiografijoje. Kuriant grožinę literatūrą laisvė rašyti yra didesnė negu daugeliu kitų atvejų.

Pašaipos objektų žioplumo ir neišmanymo lygis satyriškai hiperbolizuojamas, pasakojant per daug nesirenkama žodžių, pvz., fabrikantas, šeimos galva, apibūdinamas taip:

Karališko užmojo pamokslaujantis asilas, taip įnikęs planuoti savo kiekvieną netašytą intarpą, kad niekada gerai nesiklauso. Sako sau neužmaskuotus komplimentus, prasidedančius: „Gal aš atrodysiu senamadiškas, bet…“ arba „Kai kas mane laiko snobu, bet…“

Apibendrinant galima sakyti, kad čia pasityčiojama iš tam tikro mentaliteto žmonių, kurie taip pat priklauso, ir neatsitiktinai, tam tikram sluoksniui – stambiajai buržuazijai. Tai yra saugus taikinys, nes niekas nepriekaištaus, kad šaipomasi iš riboto akiračio turtuolių. Tačiau kitur Robertas Frobišeris – kartais apmaudžiai, o kartais ciniškai – traukia per dantį seną ligotą kompozitorių, pas kurį apsistoja, ir jo gerokai jaunesnę žmoną, su kuria užmezga neromantišką romaną. Cituotais Nabokovo atvejais pajuokos objektu tampa vieniša motina, o iš viešbučio darbuotojo probėgšmais pasijuokiama dėl jo išvaizdos.

Testas. Jeigu į tokius įgėlimus aš, kaip skaitytojas, žiūriu su pasibjaurėjimu, su smerkiamu teisuolio apgailestavimu, tai esu moralistas, negebantis įvertinti žaismingų literatūrinių išdaigų ir neskiriantis išmonės nuo empirinės tikrovės. O juk tokie personažai – nedorėliai, šelmiai – literatūrinėje tradicijoje turi ne tik žemą, bet ir garbingą padėtį. Galbūt jie todėl ir patrauklūs, kad peržengia nustatytas normas ir gyvenime mes nei patys tokie norėtumėm būti, nei su tokiais eiti obuoliauti. Žinoma, jie mums priimtini dažniausiai tik su ta sąlyga, kad yra įdomūs, šmaikštūs, įžvalgūs, o tai jau, aišku, turi būti jų gimdytojo, t. y. autoriaus, talentas ir nuopelnas.

Dar vienas truputį kitoks pokštas Mitchello „Debesų atlase“, Frobišerio laiške: „Stoties viršininko švilpukas suskardėjo laiku, lokomotyvas įsitempė kaip podagros kamuojamas docentas ant puodo ir išjudėjo.“ Nors čia pašaipa yra tik palyginimo antrajame dėmenyje, ir tai netgi ne apie kokį nors romano personažą, vis dėlto šiais politinio korektiškumo laikais būtų galima prikibti, kad čia pasišaipyta iš podagra sergančio žmogaus. Nuo tokios priekabės autorių apsaugo tai, kad šį palyginimą jis pateikė romane, pasislėpęs po antiherojaus kauke.

Trisdešimtmetis, groteskiškai nutukęs Miša Borisovičius Vainbergas, kurio tėvas – 1238-as turtingiausias Rusijos žmogus (tai reiškia nepadoriai turtingas), yra Gary Shteyngarto romano „Absurdistan“ (2006) pasakotojas ir bent jau pradžioje, toje dalyje, kuri yra farsas apie naujuosius rusus, atrodo kaip aiškus antiherojus. Ir pats romano autorius gimė Rusijoje, bet jau vaikystėje su tėvais persikėlė į JAV, rašo angliškai.

Taigi, pradžioje veiksmas vyksta Sankt Peterburge, jį Miša kartais vadina Sankt Leninsburgu. Mišos geriausias draugas – „buvęs“ amerikietis, kuris „prieš aštuonerius metus atskrido į Sankt Leninsburgą ir per alkoholizmą bei inerciją pavirto sėkmingai veikiančiu rusų biznesmenu ir buvo pervardintas Alioša“.

Štai kaip trumpai nusakomas Mišos „mylimo tėvelio“ kelias į praturtėjimą. 1990 m. jis dar „tik lebedino kriminalinės oligarchijos pamatus, mat aplinkybės dar nebuvo pribrendusios visuotiniam Rusijos apiplėšimui“. Vėliau viskas klojosi puikiai, mat jis „turėjo gerą žydišką galvą ir alkoholiko socialinius įgūdžius“.

Kaip jau minėjau, tyčiotis iš turtuolių literatūroje yra priimtinas tonas, juolab iš tokių nešvariai praturtėjusių kaip Rusijos kriminalizuoti oligarchai. Didesnė laisvė rašyti, ypač antiherojaus vardu, čia pasireiškia tuo, kad galima drąsiau ir smagiau laidyti sarkazmo strėles. Mišos motina seniai mirusi, o naujoji tėvo žmona Liuba yra vienuolika metų jaunesnė ne už savo vyrą, bet už vyro sūnų, t. y. patį Mišą. Naktis ji leidžia „neįtikinamai aimanuodama po mano mylimo tėvelio spygliuotu liemeniu“.

Esminis siužetinės intrigos elementas yra tas, kad Miša, baigęs Vidurio Amerikos koledžą ir paskui dar smagiai pagyvenęs Niujorke, nebegali, nors labai nori, ten sugrįžti, mat JAV imigracijos tarnyba jo neįleidžia todėl, kad jo tėvas Rusijoje nužudė verslininką iš Oklahomos. Čia ir kitur per paties Mišos pasakojimą parodoma, kad jis turi dorovinių jausmų, bet neturi moralinės nuovokos, ir kaip tik tuo požiūriu gali būti kvalifikuojamas kaip antiherojus. Jis aiškina, kad jam esą gaila to amerikiečio, bet ką gi padarysi, jeigu jis sugebėjo taip nevykusiai stoti skersai kelio tėvelio planams.

Tačiau vėliau ir pats tėvelis nevykusiai stoja skersai kelio kitų Peterburgo oligarchų planams, tad yra nušaunamas ant Nevos tilto. Tą epizodą atsitiktinai nufilmuoja jaunas vokiečių turistas iš Štutgarto, jo paveikslas irgi vertas dėmesio. Vilkėdamas marškinėlius su užrašu PHUCK STUTTGART, jis plaukia Neva pramoginiu laivu, „mėgaudamasis sintetiniu narkotiku MDMA bei skardine hauso muzika iš laivo garsiakalbių ir filmuodamas rusų žuvėdrą, užpuolusią anglą paauglį […] ir jo […] mamą“.

Vėliau, Mišai ieškant galimybių ištrūkti į Vakarus, veiksmas persikelia į valstybę, romane vadinamą Absurdistanu. Pagal nusakytą geografinę padėtį ir naftos išteklius Kaspijos jūroje tai akivaizdžiai būtų Azerbaidžanas, bet, siekiant išvengti tokio tapatinimo, Absurdistanas, kurio gyventojai yra absurdžiai, pavaizduotas kaip krikščioniška šalis, kurioje jau daug šimtmečių kruvinai riejasi dvi mažai kuo viena nuo kitos tesiskiriančios krikščionių bažnyčios.

Iš esmės tai yra prototipinis posovietinės valstybės, esančios Rusijos papilvėje, vaizdas, o kai kuriais aspektais apskritai bet kokios trečiojo pasaulio šalies satyra. Kas yra buvęs tokiose šalyse, yra patyręs profesionalių kaulytojų ir šantažuotojų spaudimą. Tokie gali paklausti, iš kur esi, o sužinoję, kad iš Lietuvos, su pasigėrėjimu tars: „Nuostabi šalis, nuostabūs žmonės“, – nors apie tą šalį težino tiek, kiek mes apie orangutango pažastį. Taigi, mūsų antiherojus, vos nusileidęs lėktuvu į Absurdistano sostinę Absurdsvanį, pasitinkamas vietinių „geranorių“, klausiančių, kokios jis esąs tautybės. A, žydas. Toliau liaupsės žydų tautai ir jų amžinai draugystei su absurdžiais, užbaigiant taip: „Kai tu būsi Absurdsvanyje, mano motina bus tavo motina, mano žmona – tavo sesuo, ir tu visada gausi atsigerti vandens iš mano šulinio.“ Bemat paaiškėja, kad toji motina sunkiai serga, guli ligoninėje ir neturi pinigų reikiamam gydymui, tad, norint be didžiulės eilės susitvarkyti vizą, geradariui reikia paaukoti šimtą dolerių. Ir taip toliau. Šitą giesmelę apie motiną, žmoną ir seserį Absurdistane Miša išgirsta daugybę kartų, galiausiai net ir iš žmogaus, kuris tai taręs jam į kaklą įremia peilį.

Absurdsvanis karikatūriškai vaizduojamas su visomis tokio tipo sostinės ydomis: prostitučių knibždančiu brangiu viešbučiu, siaubinga korupcija, skurdo ir prabangos kontrastais. Ir kvapais: „Net uždarius automobilio langus Absurdistanas dvokė kaip drėgna orangutango pažastis.“

Vis dėlto kaip tik Absurdistane pasakotojo charakteris ima palengva keistis iš antiherojaus į teigiamą herojų.

Truputį kitokį dvigubą žaidimą sulošia Jerzy Pilchas viename iš savo apsakymų rinkinyje „Mano pirmoji savižudybė“ (vertė Vyturys Jarutis). Čia vėl grįžtu prie to, kad net ir nieko nežinant apie autorių galima suvokti, jog kūryboje esama autobiografinių elementų, nes negalėtų atsitiktinai ir vien iš išmonės įvairiuose kūriniuose kartotis tie patys motyvai: vaikystė pietų Lenkijos liuteronų šeimoje, erotiniai nuotykiai, alkoholis. Pilchas dažniausiai rašo pirmuoju asmeniu, bet kartais sumano fiktyvų personažą, pasakojantį jam savo istorijas. Apsakymo „Mano kraštiečio rankraščiai“ įžanginį pasakotoją iš dalies ir pats autorius skatina tapatinti su savimi. „Tikroji šlovė nematuojama gerbėjomis ir sirgaliais. Tikroji šlovė matuojama priešais ir bepročiais. Kai atsiras gauja nekentėjų, stebinčių kiekvieną tavo judesį, ir kai ims tave sekioti tegul ir nedidelė procesija hebefrenikų, tik tuomet tu šį tą reikši […].“

O toliau pateikiamas neva vieno tokio įkyraus bepročio laiškas autoriui, ir išnašoje autorius dievagojasi nieko neprasimanęs: „Tipas iš tiesų egzistuoja, iš tiesų rašo ir iš tiesų nuodija man gyvenimą.“ Bet rašo, deja, pernelyg gerai, kad skaitytojas patikėtų, jog tai kažkoks beprotis. „Pabudau septynios po septynių ir iki pusės aštuonių, tai yra visas dvidešimt tris minutes, įtemptai klausiausi savo inkstų, savo kepenų ir savo širdies vienatvės.“

Vis dėlto autorius pabrėžtinai stengiasi atsiriboti nuo tolesnio teksto autorystės, ir, tarkim, ne be reikalo, nes čia prisistato labai jau nesimpatiškas tipas, nuolat papildantis ilgą sąrašą žmonių, kuriuos norėtų nužudyti, ir įsivaizduojantis tai darąs mėgėjiškais būdais – virbalu į kaklą, surūdijusiu dviračio stipinu į širdį: tame sąraše ypač daug moterų, mat jis yra archetipinis ciniškas lovelasas, kuris su kiekviena suviliota moterimi tenori vienos nakties. „Kai girdžiu unkščiant: „Ar galiu porai dienų tą arba šitą, arba aną [knygą] pasiskolinti“, – pats nežinau, kas mane labiau siutina: unkštimas, skolinimasis ar naivumas, kad po poros dienų mūsų svaigi pažintis tebetruks.“

Galima spėti, kad čia Pilchas tarsi parodo savo tamsųjį antrininką, savo blogesnįjį „aš“ – biografinių detalių panašumas formaliai pateisinamas tuo, kad laiško autorius pats pabrėžia esąs rašytojo kraštietis, augęs tokioje pat pedantiškų liuteronų šeimoje ir šiaip esąs daug kuo panašus į jį. O liuteronų šeimos fanatiškas pamaldumas ir puritonizmas čia kraštutinis, tad išvados atitinkamai kandžios:

Jei vien godus žvilgsnis į įdegusią vasarotoją jau yra svetimavimas – tai tik naivus žioplys pasitenkins žvilgsniu. Jei velnio esama visur – tai reiškia, kad jo išvis nėra […]. Jei nuobodžiai ir įkyriai be paliovos pliauškiama apie šėtoną, tai nėra šėtono – yra pliauškimas.

Po šiais žodžiais tikriausiai pasirašytų ir pats Pilchas.

^{Šis tekstas skaitytas literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose VIII.24}