Apie vieną žodį ir dvi eilutes

VALENTINAS SVENTICKAS

Laštakis. Iš kur šis žodis? Taip, iš Kazio Bradūno „Partizanų baladės“. Yra žodžių arba jų formų (mažiemus Salomėjos Nėries), kurie sąmonėje sukibę su vieno rašytojo vardu.

Ir kaip nustebau, laštakio neradęs „Lietuvių kalbos žodyno“ septintajame tome. Yra tik laštakas – vamzdis vandeniui nuo stogo tekėti.

„Partizanų baladės“ pradžia (cituoju iš Bradūno dvitomio „Sutelktinė“, t. 1, p. 426):

Tik suplojo rankomis tėvas,

Ir atbėgo gražūs žirgai.

– Ko neėdat žalios žolės,

Ko negeriat marių vandenio?

Ir stovi žirgai,

Nė galvų nepakelia.

– Kaip mumis ėsti žalia žolė,

Kaip mumis gerti marių vandenai –

Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis

Į miško gilumą.

Dar kartą reiks pasakyti, kad poezija perkuria žodžius. Metaforizavimo procesai dalyvauja perkuriant, ir nekyla jokių abejonių dėl to, ar žodis bus suprastas taip, kaip norėjo poetas. Bradūno eilėraštyje laštakis yra lašų takas, kraujo lašų takas.

Vaizdo subanalinimas kartais padeda suprasti įvaizdžio ir žodžio galią. Tėvą reikia įsivaizduoti namuose, sūnus partizanus – miške. Žirgai galvų nepakelia, nuo ąžuolo miško pusėn eina kraujo laštakis.

Toliau baladėje tas žodis ištariamas du kartus. Gulbės, pašauktos rankom suplojusios motinos, sako, kad ir „per ežerą eina kraujo laštakis“. Sesuo išeina į mišką brolių ieškoti, išeina „kruvinu laštakiu“.

Tai vienas geriausių Bradūno eilėraščių ir vienas stipriausių kūrinių apie pokarį Lietuvoje. Lakonišką išraišką (24 eilutės, pasikartojančios struktūros) reikia priskirti prie jo galių.

Literatūros analitikas tik kurį laiką yra normalus skaitantis žmogus, patiriantis įspūdžių ir pasigėrėjimų. Po to (žinoma, tik kartais) jis panūsta aiškintis, kodėl kūrinys prasmingas, paveikus, gražus.

Visumos šįkart aiškintis neketinu (regis, nėra reikalo, įspūdžio prigimtis tartum savaime aiški), bet prie laštakio grįžčiau. Apžiūrėjęs, atleiskite, baladės ląstelieną. Čia yra ypatingų dalykų: žodžių gramatinės formos vandenio, vandenai, mumis, plūkau (apie gulbes), neįprastas vardininkas: „Kaip mumis lesti aukso grūdai.“ Tai ir būtų ypatinga terpė, kurioje ypatingas žodis skamba natūraliai ir suprantamai.

Kalbininkams: žodį laštakis teks įrašyti į „Lietuvių kalbos žodyną“.

Yra poezijos eilučių, kurios atsiskiria nuo visumos ir gyvena savo gyvenimą. Maironio:

Užmigo žemė. Tik dangaus

Negęsta akys sidabrinės.

Tai eilėraščio „Užmigo žemė“ pradžia, ir dėl to būtų galima manyti, kad ji įsiminta maždaug taip pat, kaip dažnai įsimename visur kur skambančių dainų posmą, nieko daugiau.

Šiuo atveju visgi nemanau, kad tik šitaip.

Man atrodo, kad tai vienintelis lietuviškas eilėraštis, kurio pirmieji žodžiai, jų skambėjimas, garsynas ateina iš neaprėpiamų erdvių, nenusakomos poeto meditacinės būsenos, iš susilietimo su neaprėpiamu mįslingu ir aukštu pasauliu. (Gal šiek tiek panaši Vinco Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlio“ pradžia: „Dievuli mano, kas per šviesios naktys! / Ir kas plačių padangių per aukštumas!“) Ir tariami tie žodžiai kaip kažin ko tęsinys, nėra jokio garso, kuris sakytų, kad kalbėti pradedama. Įsiklausykite: „Užmigo žemė.“

Kiekvienas savo balsu galime ištarti tas dvi stebuklingas eilutes ir pajusti būsenos, žodžių, prasmių, įvaizdžių ir garsų, taip, skambesių, jungties tobulybę.

Balsių, priebalsių, asonansų ir aliteracijų, priegaidžių funkcijas galėčiau aprašyti, šį tą apie tai išmanau, tokios analizės neneigiu ir jos frazeologiją moku. Bet gal užteks pasakyti, kad skambėjimas čia tikrai turi lemiamos reikšmės. Įsivaizduokime vertimą į bet kurią kalbą. Galima išversti žodžius, reikšmes, rasti raiškios metaforos atitikmenį. Bet skambėjimo, prasmių ir garsų sankalbos išversti neįmanoma.

Jeigu žiūrėsime į tolesnius to eilėraščio žodžius, – išversti įmanoma.

Taip ir paaiškėja, kad kalbame apie tikrosios poezijos žybsnį.

Visa kita tėra visa kita. Pagalvojimas, kad pirmosios eilutės žodžius galėjo siūlyti ir kunigystė. Kad perkėlimas (enjambement) to meto poezijoje (eilėraštis parašytas apie 1890 metus, paskelbtas pirmą kartą 1895-aisiais) tradicijų kūrėjo ir šalininko kūryboje yra netikėta modernybė. Kad tas perkėlimas sukūrė didžiai reikšmingą, nepakartojamą metrinę pauzę, lig šiol darančią įspūdį. Ir jau visai visa kita yra žinios apie eilėraščio paskyrimą studijų Peterburge bičiuliui Liudvikui Besekerskiui.

Lieka pasakyti du dalykus.

Tokia – meditacinė – eilėraščio pradžia yra vienas iš dviejų lyrikos kūrinio fenomenų. Kitas, kitoks būtų: „Ir vienąkart, pavasari“… Na, impulsyvus gestas. Kalbu apie eilėraščio pradžią, kuri toliau lemia viską.

Antra žinia. Tas dvi Maironio eilutes, kai vaikštinėjome po mišką, pasakiau trejų metų žmogui, ir jis įsiminė.

Užmigo žemė. Tik dangaus

Negęsta akys sidabrinės.