Trečia akis

PALMIRA MIKĖNAITĖ

Giedra Radvilavičiūtė, siūlydama redaktorei kalbėti šiame forume, kiek sutrikdė: čia paprastai kalba rašytojai, filosofai ar psichologai, – o aš esu filosofų, bet dažniau rašytojų skaitytoja. Taigi ir kalba mano bus visų pirma skaitytojos – senoviška ir paprasta; nesu iškalbos meistrė, veikiau – literatų pameistrė. Niekaip neišeis tik apie redagavimą ir kalbą, noriu ir apie literatūrą – nes abi pastarosios kuria viena kitą. Užduosiu keletą klausimų sau ir jums ir bandysiu sudėlioti kelis „punktus sakymų“ – ką supratau asmeniškai, dirbdama savo – redaktorės – darbą: apie tekstus konkrečiai, literatūrą atskirai bei redaktoriaus santykius su viso to kūrėjais – tekstų ir knygų autoriais bei vertėjais, – noriu vadinti juos vienu žodžiu: rašytojai.

Pirma. Manęs ne kartą klausė, kur išmokau redaguoti. O kalbėti kur? O skaityti? Mane išmokė mama, močiutė ir senõsios „Vagos“ knygos. Tų knygų kalbą mums paliko tarybmečiu „Vagoje“ dirbę redaktoriai. Redaguodama daugiausia pasikliauju nuojauta, regis, savaime iš viso to ir susiformavusia. Sakysite – puikybė: aš, tik redaktorė, žinau, kaip turi būti parašyta. Gryna tiesa: kasdien tenka niautis su savo žinojimu ir sau priminti: rašytojas žino geriau – tam jis ir rašytojas. Turiu jį gerbti, mylėti, tausoti jo išmintį ir tos išminties raiškos būdą ir nieko o nieko nepagadinti, kai oi kaip maga „pagerinti“, patikslinti, padailinti…

Antra. Kokia norėčiau būti redaktorė? Norėčiau būti gudresnė, labiau išprususi, apsiskaičiusi, lankstesnė, jautresnė, turėti geresnį skonį, intuiciją, tikslesnį nelabai dažnai pasitaikantį kalbos jausmą ir dar nuojautą parinkti tinkamus argumentus kalbėtis su autoriumi, vertėju ir leidėju, – kad viską, ką pastarieji nuveikė, galėčiau patikrinti ir nurodyti galimas klaidas. Sutinku, ir tai gundo redaktoriaus puikybę. Manau, tikriausiai iš čia ir vadinamieji prasti redaktoriai – stropiai klausantys „Kalbos patarimų“ (pamiršę, kad tai patarimai) ir laikantys juos taisyklėmis, pamiršę, kad rašytojas visada geriau žino, ką nori pasakyti, ir gali būti nieko negirdėjęs apie tuos patarimus. Meilė rašytojui, kad ir kokiam varganam, čia gali išgelbėti, daugiau niekas. Redaktoriui reikia beribio nuolankumo pamilti rašytoją ir jo tekstą, taip pat ir tada, kai iš šiojo trykšte trykšta savipakankamumas (žodyne nėra), ant stalo guli nesuvokiamų, sunkiai atpažįstama kalba parašytų fragmentų kratinys, kur visai neaišku, kas norima pasakyti, žodžiai sudėlioti kaip šarada, o kalbos saiką ir meninį skonį tenka pamiršti esant žemės paviršiuje. Taigi čia padėti gali tik sunkiai beatrandamas redaktoriaus nuolankumas. Visų minėtų savybių redaktoriui reikia, nes jis turi susivokti, koks teksto ar knygos autoriaus tikslas (sau tai vadinu paprastai: ko jis, tas žmogus, nori?), tada skaityti tekstą visų pirma skaitytojo akimis (tai labai atpalaiduoja, tada pamirštu, kad esama kokių nors taisyklių ar reikalavimų) ir žiūrėti, kas tekste rašytojo siekiamam tikslui trukdo: gal parašyta neaiškiai – aš, skaitytoja, nesuprantu net įdėmiai įsiskaičiusi; gal perkrauta įmantrių žodžių – paprastai tai nutinka, kai rašytojas, pamiršęs rašinio tikslą, ima grožėtis savimi ar užsižaidžia kalba (čia netinka atvejams, kai toks ir yra tikslas; rašytojo tikslų redaktorius nesiekia pakeisti ar taisyti); gal persistengta, skaitytoją laikant kvailiu ir šešis kartus aiškinant, kas ir taip aišku. Būna slidžių tekstų: mano, skaitytojos, akimis, labai gerai rašo, bet neturi ką pasakyti. Čia redaktoriaus padėtis liūdnesnė. Deja, jis rašytojui ne patarėjas, tik apgailestaujantis priverstinis skaitytojas. Šnekutis savo tekstu liete liejasi į gimtąją literatūrą ir skaitytojo smegenis, bet su žiburiu nerasi ir nesuprasi, ko gi jis nori. Gyvenimas visiškoje demokratijoje laiduoja, kad žmogus gali bandyti atkreipti į save dėmesį kokiais tik nori būdais – deja, dažniausiai plika akimi matyti, kad teksto tikslas, ar viršuždavinys, yra būtent toks. Manau, tai lemia mus semiančias marias chamiškų, įžeidžiančių, skaitytoją niekinančių tekstų, esą kartais pasiteisinant, kad tai tik provokacija diskusijai kokiu nors rūpimu reikalu sukelti; tyčia rašoma nepraustaburniška kalba, panibratsku, kaip aš vadinu, tonu ir žodynu. Padėkite sugalvoti, ko tokiu atveju dera norėti redaktoriui.

Trečia. Valdas Papievis sako: „Man vertimas ir redagavimas šiek tiek panašu – tas pats balansavimas ant lyno.“ Taigi kaip elgiuosi gavusi redaguoti išverstą tekstą? Tai visai atskira daina – tuomet tenka žiūrėti ir rašytojo tikslo, ir to, kaip vertėjas suprato tą tikslą, ir labai objektyviai, iš šalies, trečia, o tikrai ne pirma ar antra, akimi žvelgti, pageidautina, ir įžvelgti, kaip vertėjui sekasi nepametant rašytojo tikslo perteikti tekstą lietuvių kalba. Akis tik trečia, tad visą laiką budi nepersistengimo cerberis, kita vertus, už galutinį tokio teksto variantą vis dėlto lieka atsakingas redaktorius, nors daugelis leidyklų – dėl man nežinomų priežasčių – knygos metrikoje jo pavardės nenurodo. Nebe sovietmetis, kai partijos bosai „rašė“ („vertė“) knygas, o redaktorius rašė ar vertė už juos. Tačiau dažnai tenka taupioms vertėjų honorarams leidykloms redaguoti tai, kas nevertėjų (vienas žodis) pridirbta. Jei būtų mano valia, įvesčiau kokį nors tikslų reglamentą, kuris leistų redaktoriui nesiimti vertimo, kuris apskritai neredaguotinas. Leidyklos gausiai samdo netikusius vertėjus, ir redaktorius tampa grandimi grandinės: netikęs vertėjas – neišmanantis godus leidėjas – redaktorius – skaitytojas – mūsų visų gadinamas literatūrinis skonis. Ne vienas labai jaunas žmogus manęs klausė: gal jūs išmanote apie literatūrą, pasakykite, ar šita knyga gerai parašyta, – jie neatskiria, nes nesusiformavęs joks literatūrinis skonis, ką ir kalbėti apie daugybės gerų tekstų skaitymo nulemtą nuovoką, leidžiančią intuityviai justi, ar patiekiama ne silkė su arbata, kaip sako rusai, o geras tekstas, kur, paprastai kalbant, žodynas ir žodžių išdėstymo būdas bent kaip nors siejasi su turiniu.

Tačiau vertimas – šventa misija, su juo redaktoriui dera dirbti to nepamirštant. Anot Vytauto Rubavičiaus, mums neegzistuoja kitų tautų kultūros, kol ji nesulietuvinama literatūroje, kitaip sakant – nėra išversta. Prastai moku lenkų kalbą, todėl nežinau, ar man patinka Česlovo Milošo poezija – nes nedaug pasitaikė skaityti tikrai stiprių jo eilėraščių vertimų.

Ketvirta. Kokia galėtų būti redaktoriaus vieta ir užduotis šiame geriausiame iš pasaulių – kultūroje? Nesu kalbininkė (nors dažnokai tuo kaltinama), tačiau kasdien turiu reikalą su kalbininkų veiklos vaisiais, taigi neišvengiu galvojimo, kaip redaktoriui įsiterpti tarp rašytojo ir mūsų visų mylimų draugų kalbininkų. Kasdien esu priversta turėti savo nuomonę dėl naujažodžių, tarptautinių žodžių ir lietuvių kalbos. Tekste „Naujieji beraščiai ar naujas raštas?“ „7 meno dienose“ į klausimą, kas bus mums ir lietuvių kalbai po kiek nors metų, rašytojas Andrius Jakučiūnas, be kita ko, sako: „nežinau, ar buvo kada lietuvių kalbai geresni laikai“, – ir aš manau taip pat. Dar jis sako, cituoju: „sudėtingesnis, agresyvesnis dalykas – paauglių mėgstamos santrumpos, angliški intarpai, tinklaraštininkų naujakalbė. Betgi įaugę į vartoseną jie labiau skurdina pačių tų jaunuolių mąstymą (nes kalbiniai gebėjimai yra mąstymo pagrindas), o ne kalbą apskritai, nes realybėje „bekalbė“ (bent kol kas) turi rimtą atsvarą – t. y. rašytinę, „aukštąją“, literatūrinę kalbą.“ Jau ilgai gyvenu, taigi matau, kokiu didžiuliu tempu kinta rašytinė kalba žiniasklaidoje ir literatūroje: ją kaip potvynis semia šnekamoji. Tiesa, ir šioji sparčiai ryškiai kinta – kaip kito visada, ir ne mūsų reikalas šios kismą dirbtinai stabdyti ar trukdyti. Betgi ar nenutiks dar kartą tai, kas jau buvo istorijoj: Vilnijos lietuviai virto sau tuteišiais, nes pamažu ėmė šnekėtis paprastąja (po prostu) kalba, tuo specifiniu rusų, lenkų, baltarusių ir lietuvių kalbų mišiniu, ir iki šiol niekas dorai nepaaiškino, kodėl lietuviai, aukštesnės kultūros žmonės, perėjo prie žemesnės kultūros kalbos (panašiai teigia dabar nebeatsekamas komentatorius).

Redaktorius yra viena iš nedaugelio profesijų, kur žmogus gali netapti bedarbiu tik tada, jei gyvuos jo kalba kalbančiųjų erdvė; gal dėl to, ir galbūt pasąmoningai, redaktoriai jautriau reaguoja į tarptautinius žodžius ar sakinių konstrukcijas, taigi mūsų reikalas pažiūrėti, ar pliūpsniais plintančios nelietuviškos žodžių darybos, sakinių sandaros konstrukcijos, sparčiai besidaugindamos, neima taip įsigalėti kalboje, kad nepastebimai, pamažu keičia mūsų mąstymą, pradedam galvoti angliškai ar rusiškai, ar dar kaip… ir nepastebimai sekinam savo tautybę. Manau, svetima sakinių sandara, arba sintaksė, daug pavojingesnė už svetimus žodžius, taigi leksiką. Remiuosi ir savo patirtimi: senais laikais, išvykusi studijuoti ir pagyvenusi pusmetį užsienio šalyje, grįžusi į mamos namus atsibudusi rytą pirmą sakinį ištariau anos šalies kalba. Supratau, kad sapnavau užsienietiškai. Išsibudinus apėmė nenusakomas siaubas nuo persmelkusio baisaus nesaugumo (juk mano vieninteliai absoliučiai saugūs namai žemėje – mano kalba).

Gal tokiais dalykais galima paaiškinti nuovargį ir isteriją, kuri ištinka mūsų išvažiavėlius rašytojus: tą jų vidinį riksmą nevalingai prarandant namų saugą, išsiveržiantį nepatenkintu ir mentorišku tonu rašomais tekstais – tokia šiek tiek žvėriuko laikysena: pulk, kol tavęs neužpuolė; galų gale mintyse, kartu ir tekste lieka tik trūkinėjančios kalbos struktūros ir kitakalbiai sapnai…

Kalbai, kaip ir viskam pasaulyje, dera keistis. „Delfio“ komentatorius nerimauja: mūsų raštui dar nėra 500 metų, o jau nebeturime 4 vietininko linksnių. „Eisiu namopi“ dar suprantam, bet suvokiam jau ne kaip vieną iš vietininkų. „Du litu“ ant ikikarinių pašto ženklų liudija, kad mažiau nei prieš dvi kartas turėjome ir dviskaitą. Jos nebėra. „Kuo skurdesnė kalba – tuo skurdesnis mąstymas. […] Kuo skurdesnis mąstymas, tuo primityviau jį galima išreikšti“, – sako tas ponas.

Šiais metais neteko būti „Santaroje“, tačiau savo minčių atgarsį radau ten Algio Mickūno skaitytame pranešime „Lietuviškos kalbos pasaulis“, dabar jau išspausdintame „Kultūros baruose“: apie „susitaikymą su savo tverties ribomis“, ir kad „žmogus priklauso pasaulio daliai, ta dalis turi savo ribas ir jų paisydama veikia savo viduje. Ši veikla negali būti visiškai laisva, nes negalima peržengti natūralių savo ribų“; ir dar apie kalbą: ji „siekia dalykų dermės, laikosi pusiausvyros, skatina patirto pasaulio supratimą ir žmogaus susipratimą pasaulyje“.

Man apie kalbos ir lietuviškojo mąstymo, pasaulėvokos dalykus labai gražiai byloja žodis ąžuolas: visai kitaip jis skamba ir regisi lietuvio sąmonėje ir, spėju, netgi matosi akyse nei, pvz., ruso дуб зелёный ar anglakalbio oak.

Gal kam ir juokinga, bet redaktorius reikalingas kableliams sudėti. Čia tai jau tikrai. Štai populiariosios rašytojos tekstas:

D. Britanija su nekantrumu laukė šių vestuvių. TV transliuotojai skaičiavo milijonus potencialių žiūrovų, visuomeninės apklausos tyrė, kiek britų šias vestuves švęs namie surengtame vakarėlyje, kiek – senoviškoje, viduramžius menančioje gatvės šventėje, kai laukan išnešami stalai ir kaimynai, visa gatvė, linksminasi kartu – geria, valgo ir džiaugiasi, tetrūksta tik ant iešmo kepto jaučio… („Lrytas.lt“ rašo Kristina Sabaliauskaitė.)

Čia mane drąsina Juozas Aputis. Perskaičiusi jo knygos „Vieškelyje džipai“ rankraštį, sulaukiau padėkos. Paklausiau – už ką, juk redaguoti tiesiog nebuvo ko, padėjau tik vieną kablelį. Jis atsakė: „Tikrai žinau, kad be to kablelio knyga būtų buvusi bloga.“

Penkta. Kaip redaguodama elgiuosi su žodžiais, naujažodžiais ir kalbos normomis? Nėra kur dėtis: kalba – redaktoriaus darbo objektas, įrankis ir metodas. Mes visi ištremti į kalbą, anot Arvydo Šliogerio. Valstybinės kalbos įstatymas liepia: „Lietuvos visuomenės informavimo priemonės, visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų.“ Toks įstatymas. Nežinau, ar kraštutinumas, kokio imamasi saugant kalbą Islandijoje, mums tinka ar yra įmanomas. Ten valstybė deda pastangų neįsileisti tarptautinių žodžių, atsirado ir sąvoka lingvistinis purizmas. Tikslas – atėjus į šalį kokiems nors naujiems, tam krašte nebuvusiems reiškiniams ar daiktams, pakeisti užsieninius žodžius kuriant naujus islandiškus, daryti juos iš senosios islandų bei senovės skandinavų kalbos žodžių šaltinių ir įtraukti į dabartinę kalbą. Stengiamasi archajinti kalbą ir tokiu būdu atgaivinti senąją sąmonę – islandiškąją mitologemą, tikintis, kad tai padės išlikti tautai. Šiuos dalykus aktyviai remia ir jais rūpinasi Islandijos vyriausybė. Atėjus į šalį naujam daiktui ar reiškiniui, liaudis siūlo žodžių variantus, šalies intelektualų grupė išrenka iš jų kelis, ir skelbiamas visų gyventojų referendumas tinkamiausiam žodžiui išrinkti. Lietuvoje tokius referendumus ne kartą įkūnijo kurie nors asmenys: kalbos filosofai A. Šliogeris, Arūnas Sverdiolas, poetai Sigitas Geda ir Albinas Žukauskas, kurio šimtmetis tuoj bus. Stebėtiniausiu būdu jų naujažodžiai ir kalbovaizdžiai prigijo ir dabar jų knibžda jau nebe tik filosofų ar rašytojų raštuose.

Aš visai nesutariu su kalbininkais, kuriems literatūroje kliudo kai kurie šnekamosios kalbos žodžiai, pavyzdžiui, tašė; rašytojai, jau netekę kantrybės, ima teisintis jau ir savo tekstuose:

Ta arabė ašarų sklidinom akim, sėdėjo ant suoliuko, kai pirmąkart pro ją bėgau per parką namo, suplukus lekuodama tempiau tašę (negali būt rankine vadinamas tarnybinis asiliukas, iškimštas atostogų rašinėliais, vadovėliais ir plakais teksto suvokimo testų – tašė tašiausia yra tas daiktas, dviejų vidutinio didumo moliūgų talpos) […], – rašo Agnė Žagrakalytė.

Nekliūva man ir žodis šviežias kalbant apie, sakykim, mintį ar būseną atsikėlus iš ryto; nei rūbas ar rūbinė, nei netgi gerbūvis – tuos žodžius daugybė žmonių vartoja ir galvos nesuka, kodėl tada rašytojai negalėtų vartoti – žinoma, jei tekste reikia būtent tokio žodžio?

Gerai tai ar blogai, visi, taip pat ir redaktoriai, turi nemėgstamų ar mūsų klausą, žiūrą, logiką tarsi rėžiančių žodžių: man, pavyzdžiui, kliūva prisijungti – prie draugų būrio ar įsijungti į pokalbį; kliūva ir žodis švietimas (kodėl ne mokymas ar lavinimas, niekaip nesuprantu, gal kaip neaišku ir kodėl просвещение, – nors čia, kaip sakydavo Jonas Strielkūnas, nebe mūsų reikalas). Netinka man projektas, kai vartojama vietoj kūrinys, darbas ar sumanymas, ir vartotojas, kuriuo kažkodėl virto bibliotekos skaitytojas, ir jau visai nekas produkcija (vietoj kūryba). Betgi kitam nekliūva – jo valia…

Redaktoriui sunkiau, kai žinynuose „Pasaulio vietovardžiai“ ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, kur ištiso instituto daugelį metų dirbėta prie vietovardžių lietuvinimo, jie dažnokai nesutampa, o juk redaktoriaus priedermė rasti vieną teisingą, kad susikalbėtume: kurio nors laikotarpio raštija bus paskaitoma, jei visi paprastai neinterpretuotinus dalykus – vietoves ar asmenvardžius – rašys vienodai.

Šešta. Apie redaktoriaus ir Kito santykius. Liūdnas tango, kai rašytojas su redaktorium nesusikalba, o tai, manding, dažniausiai vyksta dėl to, kad nė vienam nėra malonu, kai jis kritikuojamas, – juk negera, kai pataiso mūsų klaidas, parodo, kur akivaizdžiai suklydom; mintį, kad klystu, ne kiekvienam leista pakęsti, juolab jei koks nors kvailys, ne kūrėjas, klaidą pastebėjo. Blogai tada jaučiamės ir būtume šventieji, jei jaustumėmės gerai.

Šiuo atžvilgiu rašytojai būna dvejopi: vieni vis dėlto dėkoja už redagavimą, kiti keikia ir reaguoja į jį kaip į asmeninį įžeidimą. Tik mano patirties sąskaita negailestinga: dėkojo ir net žemai lenkėsi tie rašytojai, kurie, mano, skaitytojos, akimis, pasitaikė talentingesni, – tiesa, ir to redagavimo ten buvo nedaug. Jų dėkingumas man suprantamas: galbūt jie taip paniro į savo tekstą, kad tarsi nustojo jį matyti, – tam, anot jų, ir buvo reikalinga trečia akis.

Septinta – poezijos redagavimas, man tai įdomiausia patirtis. Ką gi, dėl poezijos aš, kaip skaitytoja, esu labai griežta, – nors čia labiau tiktų kitas žodis: poezija ar poezijos kūrinyje yra, arba „ji tuose pataluose nė nenakvojo“, anot Osipo Mandelštamo. O įdomumas toks, kad poezijos tekstas sako neišmatuojamai daugiau negu jo žodžiai ir kalba, taigi kalbos reikalas čia netrukdyti, o redaktoriaus – įsiklausyti, ar žodžiai (kableliai) netrukdo. Poetai mėgsta sakyti, kad ir jų poeziją kuria kalba, taigi kalba veikia poetinį kūrinį tarsi iš dviejų pusių, ir drįstu pabandyti nujausti, kaip tom dviem kalbos tėkmėm dera srūti, kad netrukdytų teksto poezijai. Kalba ryškiausiai mus skiria nuo kitos tautos, o poezijos kalba – paradoksalu – sieja: verčiamo poezijos teksto kalba taigi jau teka keturiomis kryptimis – ir čia, manau, visai nekenkia pažiūrėti trečia akimi. Beje, ir daugybė prozos tekstų yra gryna poezija: garbė rašytojams, kad 2000 m. PDR’e skyrė Gintarui Beresnevičiui Jaunojo jotvingio apdovanojimą – už poeziją eseistikoje; už tą patį nesidrovėčiau nulenkti galvą ir amžinatilsį Juozui Apučiui, ir gyviem sveikiem Rolandui Rastauskui, Danutei Kalinauskaitei, daugtaškis.

Aštunta. Kur link galėtų krypti žvilgsnis, jei darysime prielaidą, kad mums dar kas nors nuoširdžiai rūpi? Liūdnai pranašauju: prastai parašytų, neredaguotinų tekstų ir knygų daugės, ir kažin ar bėra kas tokį vyksmą sustabdytų, ko gero, lieka su tuo susitaikyti. Žurnalistikos studentams nebedėstoma ne tik literatūra, bet ir seniau dėstyta kalbos kultūra – jokia disciplina. Vidurinėje, ar, kaip dabar sakoma, pagrindinėje, mokykloje beveik nebemokoma apie literatūrą, juolab literatūros, tik apie vieną kitą rašytoją. Mokyklų programose neradau (gal neatidžiai ieškojau) dalyko pavadinimo „Literatūra“, ji tik minima skyrelyje „Kalba“; skyriuje „Meninis ugdymas“ yra pavadinimai „Teatras“, „Šokis“, „Dailė“, o literatūra į meninių reiškinių sąrašą nepatenka. Skaitytinos literatūros sąraše yra vienas kitas rašytojas, betgi prašoma skaityti tik pasirinktinai, pvz., poetų – po 1–2 eilėraščius, ir skaityti kūrinių ištraukas, nebūtina perskaityti knygą. Viliuosi, kad iš tikslių faktų nežinojimo šiek tiek sutirštinu, tačiau jei nebeperskaitai knygos, niekada neišmoksi ir neįgusi pasakoti, taigi kūrybiškai galvoti, ir štai jums gausi žurnalistinė literatūra, parašyta ne menine, o konstatuojamąja kalba; nebėra pasakojimo – išbaigto kūrinio, bet gausu tokių, kurie primena keturkampę taburetę su trim kojom (kitame mene man tai geriausiai iliustruoja Tado Gutausko „kūriniai“ – tarsi galima ir taip, bet ir skonio aiškiai trūksta, ir kontekste netinka, ir tiesmuka, ir net šventvagiška, kaip „Baltijos kelias“). Mano jautrią filologinę sielą sukrėtė neseniai patirtas nutikimas Poškos Baubliuose. Iš jaunųjų literatų seminaro pavėžėjom pakeliui abiturientę iš Merkinės. Pasiūlius užsukti pažiūrėti Poškos Baublių ji paklausė: „Ar tas Poška, pas kurį važiuojam, nėra koks nors „Dviračio šou“ Poškos giminė?“

Mąstome žodžiais ir sąvokomis, taigi kalba kuria ir mąstymą, o nebesant rišlaus pasakojimo (ne apie siužetą kalbu) slysta ir dryksta tas mąstymas, vietoj teksto tik nuoplaišos, nebesudarančios jokios logiškos nei darnios, nei prasmingos struktūros, ir pasaulio vaizdas, ir jo pajauta iširę į epizodus, ir gyvenasi kaži koks epizodinis-taškinis gyvenimas, nebelieka galimybės panirti į Kūrėjo pasaulį, kur viskas, kas yra, matyt, turi būti, ir viskas vyksta, kaip vykt privalo, anot poetės. Tada rašytojui atrodo nieko bloga pareikšti: „Gražus miestas. Jame kunkuliuoja taikus ir ramus gyvenimas“, arba „Šiuo metu politinėje vadovybėje atsirado nuomonė, kad įlipimas tik pro priekines duris varžo laisvę“, arba „Ramiajame vandenyne išsibarsčiusi Honkongo gamta“.

Pasakojimas yra mąstymas struktūromis, jos susidarė protėviuose ir dar seniau. Pametus gebėjimą mąstyti rišliu pasakojimu ir išeina geriausiu atveju žurnalistinis stilius – daugybė rašytojų mano, kad trumpais sakiniais ir šešiolika žodžių „papasakoti“ lengviau, – ogi ne: kai kalba trumpa, į visas puses šiekštais styro nederantys žodžiai, mintis trūkinėja, tekstas atrodo išvargtas, tarsi ne savo valia rašytas. Redaktoriui tai labai gerai matyti: žmogus tarsi nori kažką pasakyti, bet neišmano kaip.

Struktūriškai mąstant užrašytas pasakojimas, – jis gali būti ir modernus, ir poetinis, ir užuominų bei nuotrupų sklidinas, – atrodo kaip išbaigtas kūrinys. Toks vientisas, išbaigtas literatūros kūrinys man yra visa Mariaus Buroko eilėraščių knyga „Išmokau nebūti“. Aukštasis pilotažas, tiesiog literatūra.

Ir devinta. Koks iš viso to malonumas redaktoriui? Ogi toks, kad protingas tekstas patį redaktorių redaguoja, taip kaip vertėją tikriausiai kuo nors ar kur nors verčia, kreipia, aš, kaip redaguojamoji, įgyju ne tik nuolankumo, bet ir drąsos bei palaikymo gyventi, – kaip ir kiekvienas skaitytojas. Dar, galvodama apie malonumus, guodžiuosi: kai kuri leksika juk nepasikeitė – J. Jablonskis už raštų kalbos taisymus buvo vadinamas kalbos susintoju, blusininku, suvalkiečiu autokratu. Todėl kone ironiškai skamba pamokslas Vertėjų sąjungos tinklalapy „Redaktoriaus darbas. Ko vertėjai tikisi iš redaktorių?“ Cituoju: „Puikiai rašyti – t. y. aiškiai, logiškai, tiksliai, gyvai, vaizdingai dėstyti mintis be gramatikos, skyrybos, rašybos, stiliaus klaidų – yra talentas, kuriuo apdovanotas retas žmogus. Bet klysti žmogiška; net genialų turinį kurdamas autorius kartais nekreipia dėmesio į formos smulkmenas. […] Net ir geriems vertėjams atsitinka praleisti kokį žodį, neteisingai suprasti jį dėl išorinio panašumo su kitu, nepastebėti savo […] klaidelių. Kita akis gali geriau pamatyti tai, ko nemato pats rašytojas ar vertėjas.“ Redaktoriui, regis, sunkiai įveikiama, todėl gal beprasmiška užduotis.

Taigi koks gali būti malonumas dirbti tokį beprasmišką darbą? Kiek redaktorių, tiek atsakymų – tiek skonių, stilių, išmanymo, vaizduotės ir t. t. Mano atsakymas: tikrai nelengva būti vienai iš tos kalbajobų padermės. Gal, kaip siūloma, ją tikrai reikia išnaikinti, – ir kasdien turėsime gausiai skaitymo malonumo, kokį dabar patiriame atsivertę kad ir tinklalapį „Lrytas.lt“.

Pranešimas skaitytas literatūros forume „Šiaurės vasara“ Jurbarke rugpjūčio 27 d.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.