Senienos ir naujienos (11)
Ieva Dumbrytė. Negrįžtantys. Romanas. V.: Kitos knygos, 2024. 331 p.
Pradėjusi skaityti, bandžiau susigaudyti, kur patekau. Moteris su kelnėmis – XX a. pradžios neįprastybė, bet senio vardas Gintarėlis (tai nėra XIX a. vardas). Vėliau minimas trimetis karas ir moterų suvyriškėjimas. Suprantu, magiškasis realizmas – viskas galima. Leksika įtartina (eklektiška, nes tarp archajiškų žodžių įpinami ir dabar vėl įėję į madą „lazdavoti“, „nužarinti“, „ščyrai“ – konfliktas tarp rusicizmų ir polonizmų), rašyba keistoka („ūsnys“), bet, kiek suprantu, taip daroma sąmoningai. Nauja prelegentė „Redos“ konferencijai! Apsendinta kalba, kuria bandoma konstruoti tautinį epą – beje, panašiai kaip Kotryna Zylė konstruoja „Mylimus kaulus“ (sutapimas ar tendencija?). Sutampa konkrečios detalės: šlapimo gėrimas, suaugusio vyro maitinimas krūtimi, tekinimo istorija. Šunienos, nelaikšių gemalų valgymas. Vis dėlto Dumbrytės romanas sudėtingesnis, nuobodesnis (tai geros prozos požymis). Minima įdomi psichofizinė pastanga mintimis grįžti į vaikystę ir pajudinti kokį nors daiktą, trokštant pakeisti ateitį. Keisčiausia, kad skaitydama pripranti ir imi žiūrėti į knygą kaip į „Baltaragio malūno“ stiliaus rekonstrukciją.
Vytautas Stankus. Renkant kaulus. Eilėraščiai. V.: Baziliskas, 2024. 111 p.
Toks pats lyriškas, kiek dramatiškas lyrinis subjektas kaip ir ankstesnėse Vytauto Stankaus poezijos knygose, kuriose vis kažkas įvyksta, bet skaitytojas negali tiksliai suprasti kas. Kaulo metafora, prisimenama dar iš Eugenijaus Ališankos „Dievakaulio“, čia veikia kaip organikos tvėrimo medžiaga. Gražus eilėraštis dukrai. Mieli ir tie, kurie apie augintinius: „ėsti iš šuns dubenėlio, / myžti ant šuns gulto, / išmokt loti šuns balsu, ypač naktį, / išmatomis teplioti ant sienos / če gyvena Rudis / arba / Rudis – kurva, / laukti, kol jam trūks kantrybė“ („17 katės savižudybės būdų gyvenant devynis gyvenimus“, p. 69). Į rinktinę „Kačių eilėraščiai“ (anglų kalba tokia egzistuoja).
Mindaugas Kvietkauskas. Gruntiniai vandenys. Eilėraščiai, poetinė proza, vertimai. V.: Odilė, 2025. 122 p.
Mindaugas Kvietkauskas nustebino išpažintiniais eilėraščiais, sugrupuotais skyriuje „Mažos ginklų slaptavietės“. Manau, ne mane vieną: iš ankstesnių publikacijų spaudoje knygoje tikėjausi klasikinių meilės eilėraščių ir su žydų paveldu susijusios lyrikos. Bet gavau daug įdomesnį skaitinį, nagingai parašytą, jaudinantį filologine, hermeneutine pasaulėvoka („Prakeiktas išrankumu“, p. 76). Vertimai ir trumpos prozos užsklandos organiškai susipina.
Joy Cowley, Gavin Bishop. Pagalbininkė ir Pagalbininkas. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. V.: Odilė, 2024. 127 p.
Trečioji knyga apie gyvatę ir driežą; subtiliai vaikams apie santykius. „Kažkur girdėti dialogai, – konstatavo dukra. – Tu labiau gyvatė ar driežas?“ Nutarėme, kad gal driežas, nes negalėčiau suėsti nė vienos iš penkiolikos tetų. Bet verslo modeliui reikalingi du: agresorius, kuris pajėgtų kovoti ir ginti, ir diplomatas, kuris užsiimtų tarpininkavimu.
Akvilina Cicėnaitė. Viskas apie mano šeimą. V.: Alma littera, 2009. 159 p.
Veikėja mama, žvelgiant šiandienos akimis, elgiasi nusikalstamai – draudžia dukrai klausti, kas jos tėvas. Pirmoji šiandien jau žinomos rašytojos knyga dar kiek schematiška, su „gražiomis citatomis“, yra ir lyčių skirtumų trafaretų, bet parašyta paaugliams patraukliu stiliumi, vykusi kompozicija – tik tęsinys pabaigoje pažadėtas ne visai tuo pavadinimu.
Akvilina Cicėnaitė. Mano tėtis ir kiti nesusipratimai. V.: Alma littera, 2012. 174 p.
Dukrai buvo labai įdomu; knygų apie drovių keturiolikmečių santykius ne per daugiausiai. Šioji išleista dabar jau išnykusioje serijoje „Mergaičių lyga“ – turbūt pavadinimas palaikytas antifeministišku, todėl sumanymo atsisakyta, bet pati serija visai miela. Subtiliai įpinta edukacinė informacija apie Naująją Zelandiją; komiškas personažas – senelė – padeda išlaikyti paauglių dėmesį.
Akvilina Cicėnaitė. Kengūrų slėnio paslaptis. V.: Alma littera, 2014. 208 p.
Knygos paaugliams rašymas, kaip ir detektyvo rašymas, gali būti gera romano repeticija – juk tenka susitvarkyti su kompozicija, veikėjais; rašyti neįmantriu, paaugliams suprantamu stiliumi. Paaugliai multikultūrinėje aplinkoje (lietuviai Australijoje) patiria nuotykių, pasiklydę kengūrų slėnyje. Gerai apgalvoti charakteriai: veikia žurnalistė teta Ema ir sniego žmogaus (Australijoje vadinamo joviu) pėdsakų ieškantis Profesorius, tarp jų tvyro flirtas. Autorė perkonstruoja „neteisingos“ šeimos modelį, naująją tėčio sužadėtinę Mirandą paversdama ragana ir ją atstumdama.
Akvilina Cicėnaitė. Raudonosios uolos prakeikimas. V.: Alma littera, 2015. 231 p.
Antrojoje pasakojimo apie Australiją dalyje tarsi ir bandoma reabilituoti žurnalisto (-ės) profesiją. Magijos linija (neva likimus veikia akmenukai nuo prakeiktos uolos) dirbtinoka. Atsiranda „teisinga“ geroji sužadėtinė, o blogietė bando grįžti, nepavyksta, tada keršija – struktūra panaši į stebuklinę pasaką. Teta Ema ir Profesorius atranda vienas kitą (tai buvo nuspėjama ir maloniai laukta). Pirmoji veikėjos paauglės meilė baigiasi nusivylimu: svarbu, kad vaizduojama, jog trylikamečių santykiai irgi gali baigtis išdavyste. O šeimos santykiai autorės valia „sutvarkomi“ pozityviai. Viską suriša humoras.
Akvilina Cicėnaitė. Niujorko respublika. V.: Alma littera, 2015. 223 p
Knyga išrinkta net į LLTI dvyliktuką (įprastai ten nepakliūva vaikams ir paaugliams skirtos knygos). Iš tikrųjų parašyta pagauliai. Vaizduojami devyniasdešimtiniai, Sausio 13-oji, Nepriklausomybės lūžis. Šiandien šiek tiek akį rėžia patyčios iš mokytojų išvaizdos – be abejo, motyvuotos, iš paauglių perspektyvos, konstruojamos remiantis tikrovišku paauglių egoizmu ir nihilizmu. Trylikametis veikėjas mąsto visuomeniškai, veikėja – apie „Otto“ katalogą (jie iš skirtingų socialinių klasių, bet vis vien įdomi kultūrinė detalė).
Akvilina Cicėnaitė. Kad mane pamatytum. V.: Alma littera, 2020. 188 p.
Autorė kartoja temas, bet jaučiasi rašymo tobulėjimas, lavėjimas, įvairesnių detalių atranka, subtilėja šmaikštumas. Kartojasi panašus šeimos modelis kaip ir pirmosiose knygose – visi susipainioję. Veikėja senelė moralizuoja, prie visko prijungdama sakinį „Išsilavinusiam žmogui dera…“. Veikėja mama susideda su vyriškiu, tikinčiu sąmokslo teorijomis. Vaizduojama geriausia draugė manekenė serga anoreksija. Labai patiko pagrindinės veikėjos pabėgimas iš namų (tik nesuprantu, koks motyvas, jeigu ji turi buvusio mamos buto raktus), nakvojimas vaikų darželyje ir sunkiojo roko grupės repeticijos. Teatro tema veikiausiai turėjo būti pagrindinė, bet gerai, kad liko vos vos nušviesta.
