Be iškabos

Senovės Romoje vergas, pasakinėdavęs savo šeimininkui gatvėje sutiktų žmonių vardus, vadintas nomenklatoriumi (vardo skelbiku). Ne visų sutiktų praeivių vardai rūpėjo vergo šeimininkui, o tiktai kilmingų piliečių, kuriuos derėjo tinkamai pasveikinti. Jie, žmonės su skelbtinais vardais, buvo anų laikų nomenklatūra. Turime ir mes savo nomenklatūrą, elitą, tiesa, jos spalvingąją ir triukšmingąją dalį elitu dabar vadiname su pašaipėle.

Tarybinių laikų nomenklatūra be pašaipėlių gyveno tylų ir uždarą gyvenimą. Tam sluoksniui nepriklausiau, tačiau apie 1968 metus, tai yra ankstyvojo Brežnevo laikais, bendravau ar net bičiuliavausi su nomenklatūros vaikais.

Vilniaus universiteto karinę katedrą lankėme kartu su žemesnio kurso studentais, ten arčiau susipažinau su dviem ministro K. sūnumis Jonu ir Vytautu. Jie buvo pametinukai, vyresnis palaukęs mažesniojo ir abu kartu pradėję matematikos studijas.

Jonas labiau linko bičiuliautis – gal dėl to, kad Vytautas anksti buvo apvesdintas su labai aukšto sovietinio veikėjo Š. dukterimi ir laikėsi nuo mūsų šiek tiek atokiau.

Jonas parodė, kaip gyvena tėvų bute. Tas butas buvo naujame, iš išorės niekuo neišsiskiriančiame daugiabutyje vienoje iš ramių gatvelių netoli studentiškos Čiurlionio gatvės. Laiptinė turėjo vietą budinčiam milicininkui, nors mano vizito metu sargybinio nesutikau. Bute driekėsi šeši kambariai! Juose gyveno Jonas su tėvais ir močiute, keturiese, nes Vytautas jau buvo išsikraustęs.

Priminsiu, kad anais laikais name, pastatytame darbo liaudžiai, didžiausias butas būdavo keturių kambarių, jį duodavo tiktai itin gausiai šeimai.

Suprantama, Jonas turėjo atskirą kambarį. Ypatingos prabangos nepastebėjau, bet buto laisvos erdvės darė įspūdį svečiui iš kambarėlio su penkiomis lovomis ir tiek pat gyventojų. O kaip įsitaisė Jono brolis Vytautas?

Studentui Vytautui ir kiek vyresnei, ką tik studijas baigusiai jo žmonai tas labai svarbus uošvis Š. buvo išrūpinęs butą pačiame sostinės centre, greta Lenino (Gedimino) prospekto, solidžiame aukštų lubų name. Esu ir ten svečiavęsis, tik nebežinau, keliuose kambariuose tilpo vaikučių dar neauginusi pora. Ne, ne šešiuose, bet ir ne viename.

Kur žiūrėjo miesto vykdomasis komitetas (savivaldybės administracijos analogas)? Juk tvarka geležinė – butas skiriamas darbovietėje sulaukus savo eilės ir po ribotą plotelį! Universitete taip pat ištįsdavo bebučių dėstytojų ir profesorių eilė, bet studentai į ją net įrašomi nebuvo. Geriausiu atveju susituokusi pora kaip nors išsiprašydavo kambarį bendrabutyje.

Tačiau anais laikais klausimo, kur žiūrėjo valdžia, negalėjo kilti. Visi žinojo – yra taisyklės, yra ir išimtys. Taip ir vykdomasis komitetas, kas ten pasipriešins, kai iš labai aukštai ateina raštas su rezoliucija „išimties tvarka“!

Nomenklatūra turėjo savų išimčių. Tai žinojo visi: atskiri medžioklės plotai, pirtelės, poilsio namai, sanatorijos, poliklinikos… Žinojo ir nepavydėjo, gal tikėjosi ir patys kada nors prie tų gėrybių prasibrauti?

Jonas man tuomet papasakojo ir negirdėtų dalykų. Vilniuje, Žvėryne, buvusi siuvykla be iškabos, aptarnavusi tiktai nomenklatūrinius klientus ir jų šeimos narius. Siuvusi viską – kostiumus, kailinius, dirbę geriausi meistrai, nors ne už dyką, bet nebrangiai.

Kažkur ten, Žvėryne, slėpėsi ir tarybiniam elitui skirta atskira skalbykla. Kodėl jos prireikė? Bijojo savo patalynę skalauti tuo pačiu bendru vandeniu? Ne, greičiau ten dūzgė užsienietiškos nedraskančios mašinos, užtaisomos mandresniais milteliais. Tačiau Jonas kalbėjo tik apie skalbyklą, o kaip ten skalbdavo, aš pats prigalvojau.

„Nusipelnėme gyventi geriau!“ Oi, atsiprašau, tai kitų laikų šūkis.

Kiek anksčiau, dar neįpusėję studijų, turėjom ir mes laimės. Kažkuris smalsuolių įsmuko į aukštosios partinės mokyklos filialą, gyvavusį ne per toliausiai, rodos, Švitrigailos gatvėje, ir ten aptiko nedidelę, jaukią kavinę. Ji maitino skaniai, o kainavo kaip paprastoje valgykloje. Durų niekas nesaugojo, tad netrukus traukėme ten būreliais pietauti. O, kokie eskalopai, kokios sriubos – joms nė grietinės nereikėjo! Bet mūsų laimė neužtruko. Rajonų partiniams dievukams, suvažiavusiems čia dėl aukštojo mokslo diplomų, nelabai patiko stovėti eilėje ir valgyti prie to paties staliuko su nežinia kuo. O gal eskalopų ėmė stigti, ir kartą mums kelią pastojo cerberis, reikalaudamas rodyti leidimą. Tokio neturėjom ir visam laikui likome už durų.

Kaip nomenklatūra apsipirkdavo, pamačiau per vienas Kalėdas. Jonas paklausė, ar nereikia kokių nors „deficitų“ Naujųjų metų sutiktuvėms. Kur nereikės! Norus ribojo tiktai per plona piniginė. Užsiprašiau iš viešumos tuomet pradingusio „konjako“ (brendžio) ir apelsinų.

Su Jonu užsukom į gastronomo „Talinas“ kiemą. Toks gastronomas (maisto prekių parduotuvė) veikė Lenino prospekte, priešais dabartinius Seimo rūmus. Iš gatvės įėjus į parduotuvę „konjako“ ar apelsinų – nė kvapo, o iš kiemo… Tačiau iš kiemo bet kas neįeis. Padaviau Jonui pinigus, nepermatomą nailoninį maišelį ir laukiau nuošaliau. Jis paskambino vienų durų skambučiu ir, atpažintas iš veido, buvo tuojau pat įleistas.

Minutėlę! O gal tas apsipirkimas iš kiemo pusės – paprasčiausias blatas (produktų ar paslaugų gavimas pasinaudojant pažintimis)? Taip, jei būtų ištaręs kokį slaptažodį („Aš – nuo Mikalinos“) ar sumokėjęs kainos priedą, tačiau to nebuvo.

Po minutėlės Jonas išėjo su grąža ir mano maišeliu, išsipūtusiu nuo šventinio turinio. Dabar be rūpesčių galėjau laukti naujų 1968-ųjų metų.