Kur giria žaliuoja, ten kieno namai?

Vieną šių metų birželio pavakarę, užbaigdama Lietuvos vakarų krašto dainų šventę, Klaipėdos vasaros estradoje suskambo giesmė. Tūkstančiai švelniausių moteriškų balsų nuplaukė pušų viršūnėmis: „Kur giria žaliuoja, ten mano namai…“ Į tai netrukus atsiliepė vyrai, galingai ir sodriai: „Krantai Nemunėlio lyg rūtų daržai…“

Kompozitoriaus Juozapo Gudavičiaus (1873–1939) sukurta nuostabi dainos melodija, užliedama ir paslėpdama teksto kliuvinukus, ir vėl, kaip daugkart šiame ir praeitame amžiuje, sujaudino ir kilstelėjo nuo suolų visus šventės žiūrovus. O buvo jų susirinkę taip pat tūkstančiai, kaip ir dainininkų, muzikantų ir šokėjų.

Garsiai ir iškilmingai visiems buvo pranešta ir kas dainos teksto kūrėjas – Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938), žinomas kitos anksčiau labai populiarios dainos – „Kur banguoja Nemunėlis“ – autorius.

Grįžęs namo tuojau ėmiau sklaidyti neseniai į mano rankas patekusius Ks. Vanagėlio „Raštus“, išleistus 1921 metais Kaune. Norėjau paskaityti gražiosios „Kur giria žaliuoja“ žodžius.

Perverčiau knygelę vieną kartą, paskui antrą – neskubėdamas, atidžiai. Šio kūrinio „Raštuose“ nebuvo!

Kaip galėjo nebūti! Negi rinktinės sudarytojas, o juo greičiausiai buvo pats autorius Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, praleido vieną iš sėkmingiausių eilėraščių? Nerado vietos kūriniui, kuriuo, kaip ir savo „Kur banguoja Nemunėlis“, turėjo labai didžiuotis? Gal dar nebuvo jo parašęs? Ne, daina „Kur giria žaliuoja“ pasklido ir buvo pamilta gerokai anksčiau, negu išspausdinti „Raštai“.

Šiuose „Raštuose“ yra ir autoriaus biografija, turbūt jo paties rašyta ar bent aprobuota. Joje dainai „Kur banguoja Nemunėlis“ skirta atskira pastraipa, o apie „Kur giria žaliuoja“ nė užuominos nėra. Kodėl? Todėl, kad Vanagėlis jos neparašė!

1910 metais Mažosios Lietuvos „Birutės“ draugija Tilžėje išspausdino lietuviškų dainų rinkinį „Byrutės garsai“. Yra ten „Kur banguoja Nemunėlis“ keturi posmai, pasirašyti Vanagėlio, ir toji pati „Kur giria žaliuoja“, pasirašyta Aužuolaičio. Ten pat yra ir daugiau Aužuolaičio dainų: „Mieloji Lietuva“, „Kaip mėnesėlis prie dangaus“ ir kt.

Tų kitų Aužuolaičio dainų Ksavero Sakalausko-Vanagėlio „Raštuose“ taip pat nėra. Ir būti negali – juk ne Vanagėlis jas parašė!

O kas parašė, išsiaiškinti galima bematant – tereikia susirasti, kas „Aušros“ gadynėje pasirašinėjo Aužuolaičio vardu. Į tokį klausimą literatūros tyrinėtojai jau senokai yra atsakę.

Aužuolaitis – tai Jonas Vanagaitis (1869–1946), enciklopedijų žodžiais tariant, vienas žymiausių Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, lietuvybės skleidėjas, Tilžės akto signataras. Dar pridurčiau – ir garsiosios dainos „Kur giria žaliuoja“ autorius!

Taigi, šią giesmę parašė ne Vanagėlis, o Vanagaitis. Kas ir kada susipainiojo tarp tų dviejų vardų ir dar kitus supainiojo?

Kol abu poetai buvo gyvi, visi žinojo, kieno namai ten, kur giria žaliuoja. Bet vėliau, gerokai po karo, kažkas Tarybų Lietuvoje juos atėmė iš vieno ir lengva ranka dovanojo kitam. Tyčia ar netyčia, nežinau, bet 1984 metais Vilniuje išleistame gaidų rinkinyje „Dainų šalelėj“ Juozapo Gudavičiaus dainos „Kur giria žaliuoja“ žodžių autoriumi jau nurodomas ne J. Vanagaitis, kaip iki tol, o Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis.

Jei neklystu, tuomet šiuo klausimu buvo kilusi nedidelė diskusija, bet ji baigėsi jokiais argumentais neparemta išvada: „Tebūnie Vanagėlis!“ Juk Joną Vanagaitį, buvusį politinį veikėją ir emigrantą, sovietų valdžia jau buvo nustūmusi į pašalę, jei ne į užmarštį.

Taip ir liko. O šiais laikais klaida kaip vėžys yra išplitusi po visą internetą. Ją kartoja netgi tokia rimta įstaiga kaip Lietuvos muzikos informacijos centras. Dainų šventėse ir Klaipėdoje, ir Vilniuje iškilmingai skelbiama Ksavero Sakalausko-Vanagėlio pavardė, o Jonas Vanagaitis – ką? Jis tyli savo kapelyje Bitėnuose, kur artimųjų rūpesčiu yra iš Vokietijos parvežtas ir perlaidotas.

Ką daryti? Taisyti klaidą visur! O dainų švenčių organizatoriams su būreliu dainininkų aplankyti Bitėnus ir kapinaitėse atsiprašyti Jono Vanagaičio, sugiedant jo ir Juozapo Gudavičiaus nemirtingąją „Kur giria žaliuoja“.