Saulėlydis
Pušys
Kas čia toks praskrido –
Paukštis ar vėlė?
Tik spyglių pabiro
Ant sausos žolės,
Ir tik atsiduso
Tankmėje kažkas…
Sunkiai laikė pušys
Persuktas šakas.
Ugnelė
Lietus taip negirdimai lyja
Į slėnio miglotą peizažą
Ir sunkias į upę nebylią,
O stogas vis laša ir laša,
Ir takas į kalną vyniojas,
Į namą, į kvepiantį vynu,
Kur mano sušlapusias kojas
Ugnelė taip tyliai džiovina.
Rūkas
Ir pušys šįryt pražilo!
Vajetau, kas bus toliau?
Bet kantriai tylėjo šilas,
Ir aš kaip žolė nutilau.
Šį rytą saulė nekilo.
Kas baltą maršką praplėš
Į dugną pasaulio gilų,
Į baimę mažos žolės?
Rugsėjis
Kur jūs, mano sesės?
Kur jūs, mano gražios?
Kas veidelį jūsų
Rievėmis išraižė?
Niekas nebežiūri,
Pavymui nedairos,
Po darželį rūtų,
Po rasas nebraido.
Žodžiais nebesvaido,
Akmenim nemėto.
Kuklios ar palaidos –
Neberūpi niekam.
Koks dosnus likimas!
Koks ramus rugsėjis,
Rudenio dienelių
Mums nepagailėjęs.
Gimtinė
Ąžuolo, kur augo
Lauko vidury,
Ir akmens palaukėj
Tu nebeturi.
Nebėra tau vietos
Tyliai pasėdėt.
Jau dangus nusėtas
Kitomis žvaigždėm.
Žiburius gesina,
O naktis – vėsi.
Pakelėms gimtinės
Svetimas esi.
Sutemos
Tai ne širdis,
Tai ne širdis sustoja,
Tai laikas sudega,
Ir nebėra rytojaus.
Nors žemė sukasi
Ir sukasi po kojom,
Rytojaus nebėra,
Tik sutemos kartojas.
Saulėlydis
Nei tu nori ko, nei lauki,
Tik žiūri, kaip medžiai plaukia,
Saulei leidžiantis, per lauką,
Kaip tamsa po medžiais gula,
Kur pernykščiai lapai dūla,
Ir kaip tavo pusėn tiesias
Juodas vakaro pavėsis.
Veidrodis
Tik gatvė – ten kažko buvau – tik gatvė
Diena – ji pamiršta per naktį
Ir tuščias veidrodis – senatvė
Dar žvakė – ir degtukas jai uždegti
Ratelis
Ir vėl dienos nėra,
Vėl vakaras už lango,
Tamsos pelerina
Žemyn šakas nulenkia.
Miela sena dama,
Ji krinolinais šlama,
Ratelį sukdama,
Kuriam eilė kris šiąnakt?
Ir šiugžda kaspinai –
Takai į kitą pusę.
Miegi ir nežinai,
Kad jau nebeprabusi.
Langas
Kokios miklios mūsų dienos!
Tiktai naktys lėtos,
Kai nė laikrodis ant sienos
Nekruta iš vietos,
Kai pro langą žiūri mėnuo
Į pagalvę pūstą,
Kur žmogus užsnūsta vienas
Ir kur vienas dūsta.
Miestas
Sapnų man aiškinti nereikia –
Ir taip žinau, kas greitai bus.
Verčiau grįžtu į būtą laiką,
Kol dar prisiverčiu pabust.
Prieš daugel metų buvo miestas,
Naktis, šviesi nuo žiburių.
Dabar, paliudyti iškviestas,
Tą miestą sapnuose kuriu.
Medžius laukuos kitaip dėlioju,
Gatves iš po žolių keliu…
Tiktai tavęs, tavęs, mieloji,
Prikelti niekaip negaliu.
Ir žiūri žmonės į mane –
Senelį, verkiantį sapne.
Moneta
Įvyko jau, kas visada
Ir su visais ketvirtą ryto –
Ketvirtą ryto man iškrito
Sena kaip maras moneta.
Už herbą visada stačiau,
Ir man iškrito karalienė,
Gražiausia iš visų, tačiau
Nuo veido jai byrėjo plėnys.
Slaptas ji vėrė dureles
Ketvirtą ryto, pro kurias
Visus į nebūtį grąžina.
Ten amžių šniokščia kaskada,
Tenai jau buvome tada,
Kada nebuvome dar gimę.
