ALEKSANDRAS SAKAS

Audra

 

Dangės krantinė

 

Prie upės ir skvero

Šakų grandine

Tas gluosnis išgėręs

Prikaustė mane.

 

Prie upės ir skvero

Galbūt amžinai

Bus mano galeros

Ir mano namai.

 

 

Per marias

 

Sudie – lig pasimatymo

Rytoj ar kitą vasarą!

Jau mes į krantą iriamės

Per vakaro farvaterį.

 

Per marių sunkų vandenį,

Per juodą bangą verčiamės,

Ir mūs irklams pritardamos

Krantinės girgžda verkdamos.

 

Sudie – lig pasimatymo

Gal kitą mūsų vasarą!

Buvai, Smiltynės krateri,

Kaip karštas kūnas atviras.

 

Smiltim balta prisiglaudei,

Lyg bučiniais nudeginai.

O, saulėti akipločiai

Nežemiško gyvenimo!

 

Dabar ten mūsų pėdomis

Kažkas dar smėlį kuždina

Ir meiliai šnabžda prietemoj,

Tačiau ne mūsų lūpomis.

 

Jau saulę palydėjome

Į naktį ir į rudenį.

Ar mus atras tekėdama,

Dabar į tamsą judančius?

 

Sudie, Smiltynės vasara,

Aušros jau nebelaukiame –

Per vakaro farvaterį

Į kitą krantą plaukiame.

 

Gretos Ciūnytės nuotrauka

Gretos Ciūnytės nuotrauka

 

Audra

 

Kai pajūry atsirėmiau į vėją,

Kai su pušim svyruojančia stovėjau,

Kai bangos lėkė, guldamos po kojom,

Audros giesmes ir aš kartojau.

 

Bent vienas gyvas balsas šiam ūžme

Turėjo jungti dangų su žeme.

 

 

Keltai nekelia

 

Nė krust šakų šakelių tinklas,

Už lango danguje sustingęs.

 

Nė krust žmogus, darsyk norėjęs

Prie jūros susigrumt su vėju.

 

Jo keltas patylom išvykęs.

Nė krust vanduo – lygus kaip stiklas.

 

 

Tiltų gatvės lelija

 

Ką migloje veiki, skenduoli,

Įmirkusio akmens mieste?

Kur nuklydai, širdele puolus,

Nakties į gatvę išmesta?

 

Tamsos veidai – vien šlapios kaukės,

Ir pats nepakeli akių

Į tuos, kurie pro šalį plaukia,

Kuriems šiąnakt taip pat sunku.

 

Visi tą pačią miglą geriam,

Ir dūsta dugno migloje

Įmirkusio akmens karaliai,

Paklydus gatvės lelija.

 

 

Miesto parkas

 

Šiam parke rudenio miglos

Aš pasiliksiu jūsų žiemą,

Ir kai dangus baltai užklos

Pasaulį visą, čia, už sienos,

Tarsi paveikslo seno rėmuos,

Kartosis mano blausios dienos,

O kalendoriai negalios

Šiam parke rudenio miglos.

 

 

Dar ne pavasaris Girulių miške

 

Būtų filmas nespalvotas,

Virš kamienų, virš pilkų

Didelis žydrynės plotas

Jei nedžiugintų akių.

 

Būtų juoda, būtų šalta,

Iš pavasario kraštų

Jeigu saulė neįgeltų

Savo spinduliu karštu.

 

 

Negrįžusiems

 

Eisim, broliukai!

Vilnija nešienautos

Jūržolių pievos.

 

Eisim, broliukai!

Dugno žolynuos turim

Brydę praminti.

 

 

Karklės kapinaitės

 

Tegu sau jūra ošia –

Už kopų tau ramu.

Smėlynų žydi rožės,

Kaip rožės prie namų.

 

Kažkur ten bangos dūžta,

Kažkur toli – namai.

Į kopų rožę pustomą

Namus tu išmainei.

 

 

Vakarai

 

Ir vėl vakarais kvepia liepų žiedai,

Ir vėl tu džiaugies, kad kadaise radai

Šį miestą, šią gatvę ir šiuos namelius,

Kur dar vieną naktį miegosi ramus.

 

Kur dar vieną naktį širdis nesustos,

Kur dar vienas rytas išners iš tamsos,

Ir džiugins tave kaip kadais jau vien tai,

Kad vėl vakarais kvepia liepų žiedai.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.