Šunio karčios ašaros

Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios karčios ašaros…*

Jau kurį laiką man neduoda ramybės vienas vaizdinys iš Biliūno „Brisiaus galo“. Tas vaizdinys – tai Brisiaus snukiu riedančios gailios karčios ašaros. Kaip jas suprasti? Kaip šuo gali verkti? Nors apsakymo pasakotojas sako „snukis“, neleisdamas sau ir skaitytojui pamiršti, kad pasakojama apie šunį, emocinis ašarojimas yra žmogui būdingas gebėjimas ir jis neatsiejamas nuo žmogaus veido. Gailios karčios ašaros gali riedėti tik žmogaus veidu. Jos veidu paverčia Brisiaus snukį. Tiesa, ir iki ašarojimo epizodo aišku, kad Brisius anaiptol nėra tik šuo; nuo pat pradžių jis, kaip sakoma, antropomorfizuojamas. Vis dėlto antropomorfizavimas literatūroje būna visoks ir juo gyvūnui visai nebūtinai suteikiamas veidas. Tačiau Biliūno apsakyme per ašaras prasišviečia būtent jis – Brisiaus žmogiškas veidas. Kaip suprasti šį virsmą?

Pirmiausia verta šį ašarojančio šunio veido vaizdinį apžvelgti viso „Brisiaus galo“ teksto atžvilgiu. Atrodo gana aišku, kad Brisiaus snukiu riedančios ašaros – tai nuo apsakymo pradžios mezgamo empatinio ryšio su šunimi kulminacija, susijaudinimo dėl šunį ištikusios nelaimės perviršis. Stabtelėjus ties šiuo slenksčiu ir reikia kelti klausimą: kaip suprasti, kad kulminacijoje verkia ne, pavyzdžiui, šunį nušovęs šeimininkas, ne pasakotojas, o pats Brisius? Apskritai kulminacijoje ištryškusios personažo ašaros yra normalus patetinis epizodas, bet šis personažas, Brisius, neturėtų verkti – jis juk šuo.

Taip žiūrint Brisiaus ašaros yra keistas nuokrypis. Toks įspūdis, kad šiame kulminaciniame epizode autoriaus vaizduotė nuo jaudulio įsisiūbuoja ir pamina apsakymui būdingas sąlygiškumo ribas. Turiu omenyje metaforinio antropomorfinio personažo kūrimo ribas, kurių laikantis antropomorfizuojamas šuo turi būti kuo nors panašus į žmogų, gali būti pavaizduotas beveik kaip žmogus, tačiau niekada neturi tapti labiau žmogumi nei šunimi. Brisiui pravirkus, tai įvyksta – Brisius virsta visų pirma žmogumi ir mes tarsi išžengiame iš apsakymo naratyvinio pasaulio per sentimentalios vaizduotės ekstazę**. Gal panašiai būtų, jeigu tapytojui atkakliai mėginant pavaizduoti jaudinantį gėlės raudonumą, spalvą vis tirštinant, aštrinant galiausiai ši suliepsnotų ir išdegintų skylę drobėje.

Pamėginsiu šiek tiek išsamiau paaiškinti, ką turiu omenyje samprotaudamas apie kulminacines Brisiaus ašaras kaip apie nuokrypį. Apskritai visam apsakymui „Brisiaus galas“ būdinga tiesmukai metaforiškai sužmoginta gyvūno psichika: šuo Brisius jaučiasi užmirštas, nereikalingas, liūdnas, gėdijasi, supranta esąs senas, sapnuoja laimingą jaunystę, svarsto, gal eiti drauge kviečiantis šeimininkas iš jo šaiposi… Visais šiais atvejais antropomorfizavimas veikia kaip žmogiškų psichinių ir socialinių patirčių ir vertinimų priskyrimas gyvūnui. Taip Brisius tampa šunimi su žmogiška vidujybe. Literatūros meno požiūriu šitoks pasakojimas apie žmogišką vidujybę per gyvūną teikia įvairių prasmės galimybių. Pavyzdžiui, Brisiaus šuniškas pavidalas susyja su jo vidujybe ir visaip apibrėžia jo žmogišką vidinę esmę: kaip charakterio ypatybė (Brisiui būdinga tyra „šuniška“ ištikimybė); kaip pagrindas tarpasmeninio santykio asimetrijai (Brisius „šuniškai“ priklauso nuo šeimininko); kaip ypatinga socialinė pozicija (Brisius „šuniškai“ dėl nieko niekuo dėtas ir šitaip įkūnija nekaltybės vertybę). Visa tai sudaro sąlygas mums išgyventi stiprų gailestį skriaudžiamam Brisiui – šuniui žmogiška vidujybe, kuri iš esmės tyra, reikalinga rūpesčio, nekalta.

Gailios karčios šunio ašaros – tai kas kita. Ašaroms riedant per Brisiaus snukį šis virsta žmogaus veidu, vadinasi, verkiantis Brisius tampa žmogumi išoriškai. Šią akimirką Brisius nebėra šuo žmogiška psichika – jis verkia ir yra žmogus, galime įsivaizduoti save pažvelgiant jam į ašarotas akis ir išsyk suprantant jas kaip gilaus žmogiško afekto išorinę išraišką. Turbūt akivaizdžiausi Brisiaus išoriškai išgyvenamo žmogiškojo afekto dėmenys – tai nenoras pražūti, mirties baimė, skaudus atpažinimas, kad jo pražūties tyčinis kaltininkas – mylimas šeimininkas, šio skausmo sužadinta miglota nuojauta, kad lig tol savaime suprantama pasaulio tvarka buvo netikra, apgaulinga.

Verta atkreipti dėmesį, kad prieš paplūstant ašaroms įvyksta ir Brisiaus kūno virsmas:

Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutinių kojų…

Tūpdamasis Brisius tarsi priima lemtį. Šitoks rezignuojantis pritūpimas kupinas kultūros atminties: tai gestas, panašus į nusilenkimą, priklaupimą ir kitas artimas žemėjančio kūno ritualines laikysenas, kuriomis atliekama, performatyviai atnaujinama reikšmė: viršesnės vertybių ir galios instancijos pripažinimas ir jos sprendimų prisiėmimas. Galbūt poreikis tokiems viso kūno padėtį keičiantiems gestams radosi todėl, kad mažiau išraiškingo sutikimo – tarkime, tiesiog ištariant „sutinku“ ar linktelint galva – nepakanka tiek sužadinti vaizduotei, kad sutikimas iškiltų sąmonės scenoje kaip visuotines vertybes patvirtinantis poelgis, t. y. kaip išskirtinis, moralinei savivokai reikšmingas, tarsi herojinis įvykis. Kitaip sakant, ritualiniu pritūpimu žemėjantis Brisiaus kūnas – tai visuotinių vertybių ritualinio teatro epizodas.

Taigi Brisius tupiasi prieš šeimininką kaip baudžiamas herojus prieš visuotinį autoritetą. Paprastai herojai baudžiami už visuotinės vertybių tvarkos pažeidimus – nejau ir Brisius kuo nors prasikalto? Skaitant Brisių kaip metaforiškai antropomorfizuotą personažą už šeimininko poelgių ir paties Brisiaus minčių eigos vis šmėkščioja priekaištai: Brisius nukaršęs, nebeįdomus, niekam neduoda naudos, veltėdis. Tačiau mes suprantame – ir šeimininkas supranta, mat pašovęs Brisių „tekinom pabėga“, – kad tai netikros kaltės, nes nė viena iš jų nepriklauso nuo Brisiaus valios ar net apskritai nuo jo poelgių. Taigi Brisius nekaltas. Aišku, galima manyti, kad apsakyme pasakojama būtent apie piktavalį žmogų, kuris nužudo niekuo neprasikaltusį šunį. Vis dėlto man apsakymo kulminacija atrodo kur kas įdomesnė turint omeny Brisiaus verkiantį veidą ir jo virsmą žmogumi.

Priklaupęs verkdamas Brisius žiūri į savo šeimininką, jiedu susiduria akis į akį, žvelgia vienas kitam į veidą. Šeimininko elgesio nesuprantančio Brisiaus ašaros yra tikrasis apsakyme įvykstantis subjektyvus vertinimas: šeimininkas jį žudo ne dėl kokios nors kaltės, o iš nemeilės. Nemylėdamas Brisiaus šeimininkas negali jo vertinti už tai, kad šis gyvas, yra šalia. Taip žiūrint prisirišusiojo nekaltojo ištikimojo Brisiaus žūtis nuo šeimininko rankos yra lyg metafora tai skriaudai, kurią, pasak šiuolaikinio psichologinio diskurso, patiria įgimtą poreikį prisirišti turintis vaikas, kai jo globėjai šį poreikį aktyviai neigia. Aišku, vadovaujantis psichologine prisirišimo teorija, ir subrendusių žmonių gyvenime emocinė prisirišimo elgsena yra psichiškai sveikos asmenybės pamatinė ypatybė, todėl vaikiškai psichologinė Brisiaus žūties metafora nėra suaugusiesiems emociškai neprieinama.

Vaizduotėje žvelgdami į verkiančio Brisiaus veidą galime keleriopai naujai skaityti šį Biliūno apsakymą: pirma, galvodami apie susitikimus su gyvūnais literatūroje ir per literatūrą; antra – apie dabartinę populiariąją traumos kultūrą ir jos teikiamas galimybes iš naujo atsigręžti į klasikinius kūrinius.