„Arlekino milijonai“ – choreografinė archeologija ar šventės paieškos?
Kovo pabaigoje Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė žiūrovus į vieno garsiausių pasaulio choreografų Alexei Ratmansky „Arlekino milijonų“ premjerą. Jo atkurto Mariaus Petipa baleto pasaulinė premjera įvyko 2018 m. birželį Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. A. Ratmansky, ukrainiečių kilmės choreografas, nuo 2009 m. yra American Ballet Theatre reziduojantis choreografas. Orkestrui dirigavo Margaryta Grynyvetska iš Ukrainos.
Martyno Aleksos nuotrauka
„Arlekinada“ arba „Arlekino milijonai“ – garsaus prancūzų šokėjo, baletmeisterio ir pedagogo, išgarsėjusio Rusijoje, M. Petipa (1818–1910) Ermitažo teatrui sukurtas baletas. Jo įkvėpimo šaltinis buvo italų commedia dell’arte personažai ir siužeto peripetijos. M. Petipa sukurto spektaklio premjera įvyko 1900 m. vasario 10 d. „Arlekino milijonai“ buvo vienas iš paskutinių choreografo baletų.
Savo kūryboje ir mokykloje M. Petipa sujungė senąją prancūzų ir italų baleto tradiciją su naujovėmis. Tos tradicijos pagrįstos pantomima, kuria perteikiamas siužetas, o spektaklis užbaigiamas divertismentu. Choreografas nustatė baleto spektaklio ir atskirų numerių struktūrą: pantomimos ir šokio epizodai niekada nesijungia, bet eina paeiliui, kiekvienas veiksmas yra logiškai užbaigtas siužeto ir choreografijos atžvilgiu, choreografijai būdingas saikingumas ir griežta forma. Iš artistų reikalaujama tobulo artistiškumo ir tikslaus vaidmens suvokimo. Spektaklio kulminacija – grand pas – sudėtinga, turinti daug dalių muzikinė šokio forma, poetiškai apibendrinanti ir atskleidžianti šokio technikos grožį: jame šoka pagrindinių ir nepagrindinių vaidmenų atlikėjai ir kordebaletas. Pas de deux – įprastas klasikiniuose baletuose – taip pat yra sugalvotas M. Petipa.
Muziką „Arlekino milijonams“ parašė italų kompozitorius, dirigentas ir pianistas Riccardo Drigo (1846–1930), tuo metu dirigavęs Sankt Peterburgo imperatoriškuosiuose teatruose. Spektaklis buvo skirtas rinktinei rūmų publikai – kompozitorius gerai žinojo, kokio siužeto ir kokios muzikos reikia klasikiniam baletui, kad jame atsiskleistų šokio ir artistų plastikos grakštumas. Baleto siužetas gana paprastas – Geroji fėja padeda Arlekinui nugalėti piktą ir pragmatišką Kolombinos tėvą Kasandrą ir laimėti mylimosios širdį ir ranką.
Choreografas A. Ratmansky turėjo sumanymą pastatyti „Arlekino milijonus“ tokius, kokius juos sukūrė M. Petipa. Jis išnagrinėjo Harvardo universiteto bibliotekos Teatro kolekcijoje saugomus originalius M. Petipa pastatymo notacijos užrašus. (Imperatoriškosios baleto trupės artistas Vladimiras Stepanovas tais laikais sukūrė šokio užrašymo tam tikrais ženklais būdą, o Marijos teatre juos užrašė ir išsaugojo Stepanovo mokinys Nikolajus Sergejevas.)
La Belle Époque… Taip numylėta poetų ir artistų. Kiekvieno žmogaus sąmonėje palikusi vienokį ar kitokį įspaudą ir nostalgiškas insinuacijas, ieškant seniai praėjusios epochos grožio, kur moterys – fėjos ir poetų mūzos – paslaptingos ir gražios kaip gėlės.
„Arlekino milijonuose“ žiūrovus, tik įėjusius į salę, pasitinka rausvais tonais tapyta uždanga, kurioje užrašyti 1900 metai, pavaizduoti muzikos instrumentai ir Arlekino kaukė, apjuosta rožių vainiku. Spektaklio dailininkas Robertas Perdziola stengėsi atkurti 1900 m. pastatymo originalumą ir puošnumą (scenografija ir kostiumai sukurti pagal Oresto Allegri ir Ivano Vsevoložskio eskizus).
Pakilus uždangai atsiveria Renesanso miesto vaizdas. Tai gali būti bet kuris Europos miestas – net Vilniaus senamiestis. Dviejų gatvelių sankryža, namas su balkonu, prieš kurį prasideda commedia dell’arte vaidinimas. Personažų kostiumai išduoda, kad veiksmas vyksta ne „gražiosios epochos“ metu, o kur kas anksčiau – tuomet, kai commedia dell’arte suklestėjo Europoje, o italų dramaturgas Carlo Gozzi rašė dramas, pagal kurių pasakiškus siužetus Europos teatruose buvo kuriami operos ir baletai, beje, vaidinami ir Vilniuje, Pilies teatre. „Gražiosios epochos“ poetai simbolistai irgi mėgo commedia dell’arte – jie dažnai semdavosi įkvėpimo iš teatro ir savo kūryboje naudodavo kaukes – personažus. Čia galima paminėti ir poetą, diplomatą Jurgį Baltrušaitį, kuris gyvendamas Rusijoje 1913 m. parašė prologą austrų rašytojo ir dramaturgo Arthuro Schnitzlerio pantomimai „Pjeretės šydas“, ir 1900 m. M. Petipa baleto pastatyme Arlekino vaidmenį atlikusį Georgijų Kiakštą (iš tiesų jis – lietuvis Jurgis Kėkštas, gimęs Kaune). Lietuvoje šis baletas „Arlekinados“ pavadinimu pirmą kartą buvo pastatytas 1929 m. ir buvo rodomas kartu su Igorio Stravinskio „Ugnies paukšte“ (choreografas Pavelas Petrovas). Paskutinį kartą jis buvo statytas Vilniuje 1971 m. (choreografas Vytautas Grivickas).
Kad A. Ratmansky pavyko atkurti originalią M. Petipa choreografiją, galima spręsti iš pirmojo veiksmo pantomimos numerių – Arlekino (Genadijus Žukovskis) ir Kolombinos (Kristina Gudžiūnaitė) dialogo, gatvės muzikantų, Kolombinos kavalieriaus Leandro (Voicechas Žuromskas) pasirodymo, „atliekant“ garsiąją „Serenadą su mandolina“, sargybinių – Napoleono armijos kareivių pokštų. Šios pantomimos labai primena nebyliojo kino pantomimas iš XX a. pradžios ir Charlie Chaplino plastiką. Plastika, gracija, kūno kalba, o ne galingi šuoliai buvo to meto baleto estetika. Išsiskiria Kasandro (Laimis Roslekas), Pjero (Jeronimas Krivickas) humoristiniai pantomimos pasirodymai, savo plastine išraiška atskleidžiantys seno žmogaus charakterį. Epochą charakterizuoja ir kordebaleto simetrija, ir solistų Pjero ir Pjeretės (Olesia Šaitanova) bei Arlekino ir Kolombinos simetriniai duetai, „žaidžiantys“ veidrodžio principu.
Commedia dell’arte žanrui būdingi netikėtumai, žaismė, išdaigos, humoras, cirko triukai. A. Ratmansky balete jie pateikiami kaip naratyvo dalis: Arlekino – lėlės išmetimas iš balkono, staigus balkono nusileidimas ir Kolombinos su Pjerete pabėgimas, efektingas Fėjos (Greta Gilytė) pasirodymas iš už skulptūros. Jie suteikia romantiškam siužetui dinamikos ir pasakiškumo.
Antrajame veiksme prieš žiūrovų akis atsiveria rūmų pokylių salė, pro kurios arkas matyti sodas. Baleto artistai, pasipuošę spalvingais kostiumais, pradeda veiksmą iškilmingu polonezu ir kadriliu. Čia galima pamatyti ir subtilius ampyro stiliaus kordebaleto damų tualetus, teikiančius joms nepakartojamo žavesio pramaišiui su splinu, ir vėlyvojo rokoko stiliaus kordebaleto kostiumus – krinolinus, perukus, trikampes skrybėles, kurie aiškiai charakterizuoja epochą ir visuomenės hierarchiją. Šoka ir daug vaikų (Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai). Šventę sutrikdo netikėtai pasirodęs vestuvėms prieštaraujantis Kolombinos tėvas Kasandras. Bet Fėja, besiruošianti sutuokti jaunuosius, žino, kaip nuraminti Kasandrą, – mosteli burtų lazdele ir iš stalo „iššauna“ banknotų fejerverkas. Tuos banknotus sparčiai susirenka mažieji arlekinai, pradingstantys šokio sūkuryje. Žiūrovams telieka spėlioti, kur jie buvo panaudoti. Gal tie milijonai vaizduojamoje epochoje „nukrito iš dangaus“ Jurgiui Baltrušaičiui ar Riccardo Drigo? Betgi visiems žinoma, kas nutiko po 1917 m. revoliucijos.
Antrojo veiksmo šokių kompozicijos (grand pas) darosi vis sudėtingesnės – čia galima pamatyti ir solistų, ir kordebaleto išraiškingas variacijas. Šventės kulminacija tampa „rūmų spektaklis“, kuriame Kolombina vaizduojama kaip mažas vieversėlis kitų vieversėlių būryje, o Arlekinas kaip medžiotojas, pasiryžęs laimėti jos širdį. Vieversėlis ir Arlekinas atlieka tradicinį pas de deux, ir pagaliau Arlekino šokis pasireiškia visa jėga – atliekami piruetai, šuoliai, labai efektinga aukšta „varlytė“. Vaidinimui baigiantis visi artistai susijungia į margaspalvį džiaugsmingą šokį.
Meilė triumfuoja. Šventė įvyko. Įvyko tiems, kas jos laukė.
