2022-ieji
●
čiuožia bažnyčia
į kabelius iš ratnyčios
šimtmetį išstovėjusi
pakeičia savo patroną –
iš baltramiejaus į švenčiausią mergelę
lūžta ir dulka vargonai
su dailiomis arabeskomis –
paukšteli, paukšteli, nuskink tą šakelę
kad vynu vanduo pavirstų ———–
bet švenčiausiai mergelei
vargonų nereikia
nes ji vis tiek keliauja į dangų…
o per šventąjį baltramiejų gandras išskris
(kad išskris – tai visai neblogai)
bet jis šeimynos pavakarius išsineš
ir šeimynai gaspadinė jų nebeduos
kol sulauks pavasario
tad praktiškai mąstant –
švenčiausia mergelė turbūt geriau
nes ji ne tokia kaip toji pikta gaspadinė –
neatims duonos kąsnio
ir jos maitinti nereikia
nes ji šventąja dvasia gyva…
per šventąjį baltramiejų
dienai trumpėjant
pjaunamos avys
kurios nenueis į dangų…
o mergos valgo silkę prieš miegą
kad susapnuotų jaunikį
po lova skęstantį šuliny –
geriau pasitaikytų koks
įstrigęs voratinkly
nei vargo skruzdė
iš gretimo skruzdėlyno…
onutės kartono dėžė
atsimenu babytės onutės kartono dėžę šėpoj
su angliškais užrašais – iš amerikos
amerikoniškos šilko skarelės
su keistų gėlių raštais
šilkas oranžiniais taškais
(iš jo vėliau bus pasiūta suknelė)
kita šilko suknia gėlėta
nerta gelsvo (gal nuo laiko pageltusio)
šilko apykaklė, siūlas gan storas
matyt, neturėta kitokio
sagė – drugelis padaryta gal kiek naivokai
ir vaikiškai, jis netiktų babytės lelijų
daržely, bet tinka prie šilko skaros
gintariniai karoliai
nesupratau, ką reiškia kiti karoliai –
juodų karoliukų vėrinys su kryžium
tik vėliau išsiaiškinau, kad tai rožančius –
skambėjo kažkaip nepadoriai
todėl, matyt, taip giliai paslėptas
pačiame kartoninės dėžės dugne
ten dar sena nučiurusi suskaityta
knygelė – kai kurie lapai vos laikosi
tarp knygelės lapų mažas
paveikslėlis su rožine mergele
ten pirmąsyk perskaičiau maldą
nes jau mokėjau skaityti
nors jos prasmės tuomet ir nesupratau
skambėjo kaip kokie užkeikimai:
sveika, marija, malonės pilnoji…
švebeldžiuodama perskaičiau
ilgai spoksojau į marijos rožinius skruostus
paskui pabandžiau juos atkurti ant savo veido
paseilinusi pieštuką – išėjo nelabai gražiai
bet lūpos pavyko puikiai
gavau nuo babytės barti –
ilgai šiūravo skruostus lininiu rankšluosčiu
kol jie natūraliai paraudo
„noriu būt kaip marija“ – vis kartojau
o įraudusiais skruostais ritosi didelės
ašaros kaip rožančiaus karoliai…
nesupratau ir užrašų ant kartono dėžės
tik vėliau sužinojau – kad ten angliškai…
2022-ieji
tyla prieš audrą
pelėda įstrigusi veidrody
bilietai į traviatą visi išpirkti
pasaulis šoka absurdišką tango
pagal sušikto rusiško klouno muziką, kuris
įžūliai pokštauja ir juokiasi iš buvusio savo grožio
suvarpyto randuoto nualinto pajuodusio veido
lūpomis asilo, apsimetančio, kad moka visas kalbas
karo girnos, įstrigusios kažkur ten europos viduryje
karai dėl religijos su religija ir be jos nesibaigia
kai numanomas filmavimas galimas tik karo arenoje
keli fragmentiški epizodai paranojiškuose dali griuvėsiuose
neryški, miglose skendinti ateitis žada mėsmalę
negyvenimas dailiai suraito špygą
net ulenšpygeliams
iškrentu iš tylos ir vienatvės
nužymėtos kryžiais kapų
gyvenimas atrajoja
nusiurbtą pelėdišką tylą
●
nuo viršutinės lentynos
staiga nukrito istorija
drėbtelėjo visu baroko svoriu
(kai pasaulis jau buvo atradęs baroką)
išvirto staiga visais savo viduriais
prispausdama lapės kailio šlepetę
paskelbė absoliučią perdėjimo monarchiją
nugarmėjo putliomis panegirikų kaskadomis
barstydama neišsenkančias antikos atsargas
dulkėmis, pelenais ir purvu susikaupusias
senosiose bibliotekose ir filosofų panagėse
atsivertė dvi piramidės:
kryžius, gyvatė, kriauklė
karžygio skydas su kaukolėm
šventasis stanislovas plėšiąs fortūnai sparnus
kaip žinoma, fortūnos nukrenta iš dangaus
istorijos knygomis ar lietumi iš armotų
ar kaip griaučiai namo kabantys virš griuvėsių
kuriam ramentus atėmus jis neišstovi
ir griūva, prispausdamas dar esančius būtyje
ir išsilaiko tik baziliskas virš kolonos
iš abiejų pusių – muzikos instrumentai…
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
enchiridion
apgraibomis suspaudus delne įsispaudžia
geležies apkaustų raštai
graikiško rašto rašmenys
tartum ašmenys
kas tai –
kario durklas ar duona?
kasdienis budrumas atrandant save?
galbūt…
užrašų knygelė, fiksuojanti kasdienybę
su visom krikščionybės tiesom ir erezijom
pagonybės reliktai – žiedai, puošiantys sąmonę
suvešėję ir išsiskleidę ten juodžiausiom erezijom
kas kartą vis sunkiau atpažįstant save
ir piktinantis pajutus sau svetimumą?
užrašyk…
visa tai – nes tai išminties pradžia
kasdienybės duona ten, kur ir išminties druska
o… gal…
tai vėduoklė – laiko matuoklė
ventiliuojanti praeities vaiduoklius, sušvinkusį orą
prietarus, apkalbas ir šmeižtus
o jeigu…
atmestum tą nuolatinę judėjišką observaciją
nesibaigiančias tuštybės, papročių ceremonijas
jeigu pažvelgtum giliau – tai tos ceremonijos išgalvotos
kaip ir visi kasdieniai ritualai be pabaigos
nuolat banguojantys iš centro į pakraščius…
tik norėčiau paklausti –
kodėl…
garbinat tuos, kurių neturėtumėt garbinti?
pro apakusių, apsileidusių, neatsakingų minčių sąvašynus
nebegalima įžiūrėti daiktų proporcijų
pro pavydo, vaidų ir melų purviną stiklą
nebeįžvelgsi žmogaus vertės, santarvės ir tiesos
kur tos ribos – ar jau visai užsimurzino ir išsitrynė?
kur aukštai – kur žemai, kur gėris – kur blogis
kur melas, o kur tiesa?
jeigu…
esi pašauktas laisvei
kodėl savanoriškai pasiduodi jungui?
…………………………………………………..
spaudžiu delne enchiridion
nežinau… ar jis gali tave išgelbėti
bet mano atminimų lauže
vis dar rusena viltis…
●
vaikštinėju –
iki skausmo nugrotom vietom
šunys graužia šaligatvio plyteles
kaip šokoladą
progresuojanti senamiesčio
demencija
amžinas įšalas
europos aikštėj
parduotuvių ir muziejų
vitrinose
dangų virš miesto
ištikęs
ūmus išbėrimas…
●
klausiau šopeno lietuje
drambliais užsimaskavus
mykolo bažnyčia
rėmė
dangaus skylėtą
pilką antklodę
kuri prakiuro šiltu lietumi
nedrąsiai
naktis atslinko
ištirpdė muziką ir laiką
lietuje
garsai fortepijono
į srovę atsimušę dužo
ir monotonišku
šlamėjimu lašų
įaugo
į šniokščiantį
fontaną
