MenaiScenos menaiTeatras

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Nebaigtos recenzijos apie Mažojo teatro spektaklius

Dar senais laikais kartu su Sauliumi Macaičiu svajojom sukurti tokį mini žurnalą, replikų žurnalą, kuriame būtų galima spausdinti replikas, neišplėtotus komentarus apie ką tik pamatytą spektaklį. Tai būtų tarsi blic recenzijos.

DALIUS JONKUS

Apie žvėrį žmoguje ir išnykstančias medijas

  Menas ir filosofija nuo seno žengė koja kojon. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad menininkai nepasitikėdami savo intuicija siekia pasiremti filosofinėmis teorijomis nelabai jas išmanydami. Tada savo eksperimentavimus jie bando pagrįsti svariomis filosofinėmis tezėmis. Dabar madinga operuoti tokiomis klišėmis kaip antai: „po šiuolaikybės“, „po subjekto“, „po žmogaus“, „po tiesos“. Filosofinių tezių naudojimas savajai veiklai legitimuoti ne visada pasiteisina dėl filosofinio…

EGLĖ MARIJA FRANK

Mirtis kaip bendras vardiklis kambariuose su žmonėmis

  Vėlyvą vakarą atėjus į paskutinį „Sirenų“ festivalio rodomo spektaklio „Nachlass, kambariai be žmonių“ (bendras kūrėjų Stefano Kaegi ir Dominico Huberio darbas) seansą, pasitinka neįprasta ir tradicinėms spektaklių pradžioms nebūdinga tuštuma, taupiai šviečiantys „Menų spaustuvės“ langai ir du milžiniški „Scania“ sunkvežimiai prilytame kieme. „Jėzau, turbūt viskas bus šitose fūrose“, – nerimauja nervingai rūkydama kažkokia mergina. Juodai vilkinčios salės darbuotojos į…

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Viskas, ką jau ir taip žinojau, tačiau nenorėjau sužinoti dar kartą

Pritraukti durno jaunimo, kuris, sužavėtas tokio atraktyvaus panašumo į popso produkciją, iš analfabetizmo atsiverstų į „IQ“ lygio pižonybę ir imtų reguliariai pirkti teatro bilietus. Tik duokite mums tūsų! O kur menas, teatro insaideri RoRa?

SIMONAS NORBUTAS

„Metrai vaikus paliko“, arba Kodėl negimsta antras Nekronovas*

Kaip gerai, kad Lietuvoje daugėja viešų pokalbių ir diskusijų. Matyt, taip siekiame pasveikti iš baisios sovietmečio ligos, vadintos „dvasingais pokalbiais virtuvėje“. Jaunajai kartai trumpai priminsiu, kad tai buvo pokalbiai ne apie kulinariją, pasidėjus ant kelių Bibliją. Asmeninių namų virtuvė LTSR laikais tiesiog buvo vienintelė laisvės oazė, kur galėjai reikšti savo politines (ir dvasines, kas be ko) pažiūras ir nebūti už…

UGNĖ KAČKAUSKAITĖ

„Klamo karas“: vienas nepopuliarus sprendimas

Neseniai įvykusi Artūro Areimos teatro premjera „Klamo karas“ suteikia pretekstą iš naujo pasvarstyti visuomenės, valdžios ir moralės santykio tema. Bet, pradedant nuo pradžių, „Klamo karo“ istorija būtų tokia: mokytojas Klamas 12 klasės mokinę įvertina neigiamu pažymiu. Mokinė, suvokusi, kad gavusi neigiamą pažymį negalės pretenduoti į savo norimos specialybės studijas, nusižudo. Tiesa, prieš tai dar apsilanko pas mokytoją Klamą ir asmeniškai…

GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ-DIENA

Abejingumo spąstai

Pastaruoju metu ne tik žiniasklaidos venomis, bet ir meno kraujagyslėmis cirkuliavo ta pati – pabėgėlių aktualija. Teatras, vis aktyviau reaguojantis į socialinius reiškinius, mano dėmesį patraukė trimis kūriniais: Pauliaus Ignatavičiaus režisuotu spektakliu „Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre (sukurtu pagal Aischilo tragediją „Maldautojos“ ir Andriaus Jevsejevo dramaturgiją), Oskaro Koršunovo spektakliu-hepeningu „Eglė žalčių karalienė“ (inspiruotu Elfriedės Jelinek teksto „Prašytojai“ ir interneto komentarų) ir…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Schilleris: kodėl gi šitaip?

Visai neseniai kartu su lėtai slenkančiu, permainingu kaip niekad pavasariu Mažasis teatras su režisieriumi Artūru Areima parengė naują premjerą – Friedricho Schillerio „Mariją Stiuart“. Tų „Marijų“ per gyvenimą esu mačiusi ne vieną. Pirmiausia prieš akis iškyla dar jaunystėje snaudžiančiame Akademiniame dramos teatre matytas gerą psichologinį teatrą išpažįstančio režisieriaus Leonido Lurjė spektaklis, kuriame vaidino trys idealiai parinkti talentingi ir labai skirtingi…

gk

Sentimentai senoviniam teatrui

Gintaro Varno premjera „Sofoklis, Aischilas, Euripidas. OIDIPO MITAS“. Privertė apmąstyti ne tiek graikų tragediją, kiek Edipo kompleksą. „Jeigu manai, kad Edipo kompleksą sukelia lėlės ar pati santuoka, – labai keista. Edipas – ne lėlė, tai vidinė sekrecija, liauka, ir niekas niekada nekovojo su edipinėmis sekrecijomis tuo pat metu nekovodamas su savimi pačiu, neeksperimentuodamas prieš save patį, neįgydamas gebėjimo mylėti ir…

IEVA GUDMONAITĖ

Karaliaus Purandžanos istorija

Rusų dramos teatre įvykęs spektaklis „Karaliaus Purandžanos istorija“ – tikrai užhipnotizuojantis ir širdį pavergiantis įvykis – pastatytas remiantis…