MenaiScenos menaiTeatras
Apie laisve pakrikštytus, įvairovę ir nemechaninį tikrumą
Šių metų kovo 15 dieną Nacionalinio dramos teatro Naująją sceną apgulė „Paukščiai“. Ši premjera – dviprasmiškas taikomojo teatro pavyzdys: viena vertus, norima atkreipti mūsų dėmesį į nepateisinamą valdančiųjų manipuliavimą pavaldiniais, bet nepasiūloma ryškių alternatyvų…
Neguodžiančios premjeros
Įkritusį „Akies istorijos“ krislą norisi greičiau iškrapštyti iš savo akies. Nuogo kūno išnaudojimas, viešas išgręžimas meninio eksperimento tikslais sukelia mintis nebent apie dar vieną metoo pakraipą, pradedančiųjų aktorių išnaudojimą, nors jie patys, regis, to nė nesuvokia.
Tas pats – šauti ar ne
Slovėnų režisierius Jernejus Lorenci, lietuvių publikai jau pažįstamas iš spektaklio „Eichmanas Jeruzalėje“, Nacionaliniame dramos teatre pastatė „Svetimą“ pagal Albert’ą Camus. Vos pradėjusi žiūrėti galvojau, kaip smarkiai esame išlepinti talentingų Koršunovo ir Nekrošiaus darbų.
Iš bloknoto (46)
Tumino spektaklis niekuo neprimena nei tradicinių rusų teatro interpretacijų, nei pompastiškų, puošnių, iškvėpintų ir paviršutiniškų holivudinių kino filmų. Savo forma spektaklis kraštutinai santūrus ir vadovautasi ne siužeto perteikimu (teksto inscenizacijoje visai nedaug), o bandymu išskleisti žmogų.
Pasaulis yra dėžė
„Out of the Box“ iškelia svarbią diskusiją apie vyriškumo įvaizdžius ir kaip jie atsiskleidžia skirtingose kartose. Spektaklis perteikia vyriškumo tematiką ne tik per tradicinius stereotipus, bet ir per gilesnę perspektyvą, kurioje svarstoma apie vyrų vaidmenis, jų emocinę išraišką ir kūrybinę energiją.
Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)
Šias ir kitas temas Klaipėdos dramos teatro scenoje nagrinėja režisierius Dmitrijus Krymovas, gegužės 11 d. pristatęs savo naujausią spektaklį „Requiem“. Šis spektaklis, žengdamas už tradicinių teatro ribų, ne tik pademonstravo drąsią kūrybinę viziją, bet ir atskleidė naujas teatrinės kalbos galimybes.
Iš bloknoto (45)
Dažnai pagalvoju, kas gi vyksta Kultūros tyrimų institute, kurį palikau prieš keliolika metų. Kaip mūsų teatrologių darbuose atsispindi Lietuvos teatro gyvenimas? Ar berašo kas teatro istoriją? Ar, pagaliau, sudarytas tas teatro terminų žodynas?
Nebijok augti tamsoje
Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame kūrinyje šešėliai tampa ne tik metaforinėmis būties projekcijomis, bet ir gyvais personažais, scenoje atskleidžiančiais mūsų vidinius konfliktus, troškimus ir baimes.
Iš bloknoto (42)
Ryškiausias šių metų teatrinis įvykis – Varšuvos Teatr Narodowy dviejų dienų gastrolės Vilniuje ir galimybė pamatyti paskutinį Eimunto Nekrošiaus spektaklį pagal Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuves“…
Liza yra Slut
Hipotetinėje Lyro gyvenimo priešistorėje moterys veikia kaip kliūtys jo prigimtinei laisvei vešėti. Tuo tarpu nelygybės lubų, sienų ir grindų sukurtoje virtualioje realybėje niekas nebenori gyventi.
