Protingavimai (34)
●
Protas žmogui duotas tam, kad iš to, kas yra, žmogus pasidarytų laimę.
Prasta priemonė. Protas – tai memento mori.
●
– Buvau taip parašytas, – sako Alfa.
– O ne, Alfa. Tu pats save taip parašei ir visai neblogai.
●
Sutvėrė Dievas rojų žmogui ir davė jam laisvą valią, ir pavertė žmogus rojų pragaru. Duok durniui laisvą valią ir jis viską suknis.
●
Paragavo Adomas ir Ieva vaisiaus nuo uždrausto medžio ir sužinojo, kad yra blogis. Ir patiko jiems blogis. O kas būtų buvę, jeigu jie nebūtų vaisiaus paragavę? Jie nesiveistų? Ar jie neturėjo tam priemonių prieš ragaudami vaisiaus? Gal tik nežinojo, kaip jomis naudotis? Nesuprantu esmės, todėl kabinėjuosi prie žodžių.
●
Diogenas sakė, kad dėl gero vardo, jeigu jis neduoda naudos, neverta nė piršto pajudinti.
O kas yra nauda? Tai, ką galima suvalgyti?
Aš noriu gero vardo tam, kad žmonės mane mylėtų ir neskriaustų manęs.
●
Ateizmo argumentai.
Nuskrido Gagarinas į kosmosą ir nepamatė ten Dievo – senio su didele barzda ir didele rykšte rankoje. Ki ki ki ki…
●
Neduoda man ramybės pasakymas, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Gal teisūs tie, kurie sako, kad žmogus sukūrė Dievą pagal savo paveikslą ir panašumą. Kiekvienas lipdo sau Dievą. Biblijoje parašyta.
Šiandien tikiu, kad Dievo ir žmogaus esmė ta pati. Gal Dievas yra būtyje, padarytoje iš daiktų, kaip žmogus yra kūne? Būtis – Dievo kūnas.
●
Feisbukas žiaurią tiesą atskleidžia. Katės, šunys ir kiaušinienės svarbiau už žmogų. Jie žymiai daugiau laikų surenka.
●
Kam visa tai, kas yra? Nežinau. Tiek to. Tegul sau būna. Ne mano reikalas. Bet kam esu aš – noriu žinoti. Kad gimčiau, visą gyvenimą bijočiau mirties ir numirčiau? Kaip norėčiau, kad Aurelijus Augustinas būtų teisus. Mirsiu, kad nemirčiau, pasakė jis.
●
Keliauja žmogus iš nebūties į nebūtį, kur niekas nesikeičia. Kur taip gera, kad geriau ir būti negali.
●
Gal yra dieviška kūryba žmogaus galvoje ir nedieviškas jos įgyvendinimas žmogaus rankose.
●
Vaikštau galvą nuleidęs. Bijau Dievui aukštybėse į akis pažiūrėti.
●
– Pakelk galvą, Mikalojau. Išdrįsk, – sako man žmogus, kurio galva lengva.
– Mano galva sunki. Pilna sunkių kaip švinas minčių. Sunku man ją pakelti.
●
Priežasties ir pasekmės dėsnis įrodo, kad laisvos valios nėra. Laisva valia – tik svajonė. Keistas man yra skirstymas į yra ir nėra. Svajonės nėra? Tai kas gi vyksta mano galvoje, kai rymau prie langelio ir žiūriu į žydruosius tolius?
●
Dažnai patiriu nušvitimą. Paišau paveikslėlį ir jis vis gražėja ir gražėja, bet jame niekaip neatsiranda gyvybė – menas. Vis žiūriu ir žiūriu į jį rankomis galvą susiėmęs, viltį prarasdamas ir staiga nušvitimas mane aplanko – taškelį štai čia reikia padėti. Ir atsiranda gyvybė. Dažnai nušvitimo nesulaukiu.
●
– Mikalojau, iš kur tiek išminties tavo galvelėj?
– Iš feisbuko.
●
Kai turėsiu laiko, atvesiu žmoniją į doros kelią.
●
Nepatarinėti mane išmokė pardavėja tarybinėje Viršuliškių krautuvėje. Tai įvyko tais laikais, kai Lietuvoje pasirodė alyvuogės. Pardavėja samčiu pasemdavo jų iš metalinės bačkos, paskui jas pirštais prispausdavo prie samčio dugno, samtį paversdavo, kad išbėgtų skystis. Kartu su skysčiu didesnė dalis alyvuogių išbyrėdavo atgal į bačką, o likusias ji dėdavo į šviesiai rudą vyniojamąjį popierių, patiestą ant svarstyklių, kol pridėdavo tinkamą svorį, ir tada įteikdavo pirkėjui.
– Padarykite samtyje skylutę ir nevargsite, – patariau jai. – Viskas bus paprasta ir genialu.
– Pasidaryk skylutę pats sau, – tarė man pardavėja.
●
Nebūna tik skylė. Paslaptinga ji man. Jos negalima pamatyti, paliesti, palaižyti, pasverti… bet ją galima išmatuoti. Ji kaip laikas ir erdvė. Jų irgi negalima pamatyti, paliesti, pasverti, bet juos galima išmatuoti.
●
Žiūriu į savo senas rankas ir matau mirties artėjimą. Gyvenimas – tai lėta mirtis.
●
Aš nesuvokiu elitinės muzikos. Nesu išprusęs. Gražiausia muzika man yra man skirti plojimai.
●
Buvau žinomo pianisto koncerte. Jis skambino Mozarto kūrinius. Priešais mane sėdėjo dvi moterys ir aptarinėjo savo, savo artimųjų ir pažįstamų šeiminius reikalus. Kai koncertas pasibaigė, jos plojo ilgiau ir garsiau už kitus esančius salėje. Turbūt iš dėkingumo, kad pianistas pagaliau baigė skambinti.
●
Laisvė neturi priežasties. Ji panaši į Dievą. Jis irgi neturi priežasties.
●
Neabejoju laisve. Nedrįstu pagalvoti, kad tobulas Dievas mane padarė tokį, koks esu. Tokį save galėjau padaryti tik aš turėdamas kūrybinę laisvę. Ne Dievo, bet savo paties kūrybinė nesėkmė esu. Laimingas bijau būti. Viskas baigiasi ir laimė mano pasibaigs ir aš būsiu nelaimingesnis už laimės nepatyrusį.
●
Vaikų piešiniai būna įdomūs, kol vaikai būna įdomūs. Kai jie pasidaro nebe aš, bet mes – kaip visi žmonės, – ir jų piešiniai pasidaro kaip visi piešiniai.
●
Kiek laiko trunka dabartis, kada ji virsta ateitim, kada ateitis virsta dabartim. Nėra dabarties, nėra ateities, yra tik praeitis mano galvoje. Aš ir mano pasaulis yra praeitis.
●
Seniai, jūs vargšai. Jaunystėje jūs kaip akli kačiukai nieko nematėt.
Kai buvau jaunas, būdavau laimingas per radiją išgirdęs tuo metu madingą dainą. Dabar visas dainas daug kartų girdėjau ir nebenoriu jų girdėti. Visi skanumai jau išragauti, visi paveikslai pamatyti. Nuobodu. Nebeįdomus man pasaulis pasidarė ir negaliu aš jo įdomaus sau padaryti. Tada padariau save sau įdomų ir gyventi man pasidarė taip linksma, kaip niekada nebuvo. Labai save myliu. Man mano laimei reikia tik savęs ir košės. Kaip kiaulei.
●
Kai dar nebuvo eurų, turėjau 17 litų. Buvau alkanas, bet nusipirkau ne dešrą, o knygą. Ta knyga iki šiol guli lentynoje neskaityta. Bet buvo neužmirštama akimirka, kai gėrėjausi savimi.
●
Aš pats nelaimingiausias. Atėjau į knygų mugę visas apsnigtas. Daug žmonių atėjo, bet nė vienas apsnigtas nebuvo. Tik aš vargšelis. Tik ant manęs sninga.
– Kiti atvažiavo, o tu pėsčias iš Viršuliškių atėjai. Todėl tu apsnigtas.
– Taip. Tai tiesa. Ir ką ji pakeitė? Aš pasidariau neapsnigtas?
●
Rožės esmė yra negražioje sėklytėje. Aristotelis sakė, kad daikto esmė arba idėja yra labai skurdi, palyginus su daiktu. Kuo labiau apimanti esmė, tuo mažiau apie ją galima pasakyti. Apie katę daugiau galima pasakyti negu apie gyvūną. O apie visų esmių esmę, apie Dievą, nieko pasakyti negalima. Visų esmių esmė neturi jokių bruožų ir savybių ir vardo Dievas negali turėti, nes tada būtų jis ir tas, kuris turi kitą vardą. Kita esmė. Apie visų esmių esmę galima pasakyti tik tai, kad ji yra. Aš esu tas, kuris esu. Tik tiek pasakė Dievas Mozei.
●
Rožė graži ir nuostabiai kvepia, bet prieš mirtį ji bus bjauri ir smirdės.
Aš irgi buvau kaip rožė, bet dabar nežiūrėkit į mane ir neuostykit manęs.
●
Raudona spalva man gražiausia. Kraujo ir gyvybės spalva. Kai pjauna kiaulę, gyvybė iš jos išbėga kartu su raudonu krauju.
●
Laimė yra nežinojimas, kad esi nelaimingas. Kiaulė nežino, kad jos vaikus papjaus ir suvalgys. Kiaulė laiminga.
●
Įsimylėjusi kiaulė.
●
Vaikas manyje mirė, o dabar prisikėlė. Tai gal ir aš mirsiu ir prisikelsiu.
●
Vejasi mane mirtis, į nugarą kvėpuoja. Mano sapnai tamsūs ir sunkūs. Bijau neužmigti ir užmigti bijau.
●
Linksma kalytė Lota, kai eidavau ežero krantu, bėgdavo iš paskos ir kandžiodavo man kojas, o kai atsiguldavau žolėje, aistringai bučiuodavo man veidą. Veidas yra ant mano galvos, o galvoje esu aš. Kojose manęs nėra.
●
Kadaise Jūratė Stauskaitė paklausė Rimo Bičiūno:
– Ką darytum, jeigu karas prasidėtų?
– Paimčiau drobę ir tapyčiau.
Neprisimenu, kur, kada, kokioj šaly, kokioj parodoj Rimo ir Picasso paveikslai kabėjo vienas šalia kito.
●
Visata kaip lazda. Pradžia ir pabaiga jau yra. Jeigu tai tiesa, tai nieko neverta daryti.
●
Mokslininkai materialistai sako, kad nieko pakeisti negalima, nes praeitis lemia dabartį. Jie pagrindžia savo teiginį nesugriaunamais įrodymais. Yra tik tiksliai pagal dėsnius judanti materija, sako jie. Žmogus yra ne mėsoj, sako jie, jis yra mėsa. Mano protas jais tiki. Žmogus yra svajojanti mėsa.
Leninas taip pat sakė, kad nieko nėra, išskyrus judančią materiją. Judėjo judėjo materija ir sugalvojo Didžiąją spalio socialistinę revoliuciją.
