Protingavimai (28)

 

●

 

Yra būtis ir yra nebūtis. Žmogui yra trumpa būtis ir amžina nebūtis. Gal ir visatai taip pat. Būtis – tai laikas, erdvė ir materija viename. Trys viename, kaip Dievas. Laikas, erdvė ir materija negali būti vienas be kito. Mokslininkai sako ir pagrindžia labai įtikinančiais argumentais, kad materija nėra begalinė. Vadinasi, laikas ir erdvė taip pat negali būti begaliniai. Kaip atrodo ta vieta, kur pasibaigia būtis ir prasideda nebūtis? Galva plyšta. Jeigu būtis yra baigtinė, tai ji turi turėti pavidalą. Paviršių turi turėti. Kaip atrodo riba tarp būties ir nebūties?

Parmenidas pasakė, kad yra tik būtis ir ji turi rutulio formą. Bet jis nepasakė, kad ji yra begalinė. Pasibaigė būtis, prasidėjo nebūtis? Kaip gali prasidėti tai, ko nėra? Prasidėti gali tik tai, kas yra. Negalima pasakyti: yra nebūtis. Sakoma: būtis baigtinė, o nebūtis begalinė. Kaip gali neturėti galo tai, ko nėra? Kaip gali turėti galą tai, ko nėra? Ką galima pasakyti apie tai, ko nėra? Gerai. Tyliu. Jeigu Parmenidas teisus, tai apvali būtis turi turėti centrą. Gal tai Dievas, spinduliuojantis būtį? Gal būtis yra tik tiems, kurie ją suvokia? Gal aš esu todėl, kad suvokiu savo susmirdusią būtį?

 

●

 

Pasaulis keičiasi. Dievas nesukūrė pasaulio, bet kuria jį. Sukurs Dievas pasaulį ir bus pasaulio pabaiga. Niekas nesikeis. Nebus judėjimo, todėl nebus nei laiko, nei erdvės, nei materijos.

 

●

 

Mano būtis man aiški. Tai, ką patiriu, kai žiūriu, girdžiu, užuodžiu, laižau ir čiupinėju, yra mano būtis.

 

●

 

Kuo žmogui mažiau reikia, tuo jis panašesnis į Dievą, sako Diogenas.

Karvei mažiau reikia negu žmogui.

Kūdikiui reikia dar mažiau negu karvei. Jam nereikia kūniškos meilės.

Paskui kūdikis darosi žmogum ir jam reikia labai daug. Panašus į Dievą jis tampa, kai suvokia, ko jam nereikia.

 

●

 

Gyvenimas – kančia. Sunku nepatikėti Buda, Jėzumi ir ypač Schopenhaueriu, kuris šią tiesą matematiškai įrodo. Bet aš jais abejoju. Netikiu, kad gyvenimas yra kančia, nes man labai norisi gyventi. Gal gyvenimas yra priešybių vienybė. Gal jis ir geras, ir blogas. O tas, kuris nei geras, nei blogas, yra kūno temperatūros. Žmogus jo nejaučia. Negyvena žmogus.

O kad būtum arba karštas, arba šaltas. O kad esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Dievo žodis.

 

●

 

Gyvenimas yra kelias nuo gimdos iki kapų. Taip pasakė Faina Ranevskaja. Tik vietoj „gimdos“ ji pasakė kitą žodį, kurio aš nedrįstu pakartoti.

Ir niekas mums nepasakys šio kelio prasmės, pasakė Omaras Chajamas.

– Pasakyk man, Dieve, gyvenimo prasmę.

– Nesakysiu.

– Tada gyvensiu kaip noriu.

 

●

 

Pastovus ir nesuprantamas ilgesys. Ilgiuosi, bet nežinau ko. Gimsta vaikelis, nei vaikščioti, nei kalbėti dar nemoka, guli lovoje, tyli, o jo akyse ilgesys. Ko jis ilgisi, nieko žemėje dar nepraradęs. Prarasto rojaus? Gal gimimas – tai išvarymas iš rojaus?

 

●

 

Visur gerai, namie geriausia.

Mes ne namie. Vis einam ir einam namo.

 

●

 

Nėra buvo, nėra bus, nėra yra. O kas yra? Aš esu.

 

●

 

Man linksma su savim. Sau aš esu pats juokingiausias.

 

●

 

Koheleto kvailys maitinasi savo kūnu. Aš maitinuosi savim. Man savęs užtenka.

 

●

 

Viltis – kvailių motina. Neviltis – protingų motina.

 

 

●

 

Darbas yra tai, ko nesinori daryti, bet reikia. Taip galvoju. Jeigu esu teisus, tai darbas iš tikrųjų yra blogis. Progresas yra tam, kad kūnas nedirbtų, bet ilsėtųsi, ir gyvenimas būtų ne darbas, bet laisvalaikis.

 

●

 

Tikslas pateisina priemones. Pritariu tam. Blogis – priemonė gėriui.

Žmonės dirba tam, kad galėtų nedirbti. Gyvenimas tą rodo. Blogiu nugalėk blogį. Jeigu ranka tave gundo, nusipjauk ją…

Kas pasakys, kad nupjauti ranką yra gėris? Davė Dievas žmogui pasirinkimo laisvę – iš dviejų blogių pasirinkti mažesnį.

 

●

 

Pasaulis parašytas matematikos kalba, sakė Galilėjus apie pasaulį – daiktą, kuriame yra žmonės. Žmonės tai gal ne matematikos kalba parašyti. Intelekto, logikos, proto ir mąstymo esmė – tikiu – yra matematika. Bet yra dar širdis, kurioje Tiesa ir Dievas.

 

●

 

Nėra meno be jį patiriančio. Leonardas padarė daiktą ir pavadino jį „Mona Liza“.

Žiūriu į „Moną Lizą“ ir mano galvoje atsiranda menas – paveikslo esmė. Aš tikrasis kūrėjas. Valio! Nesakyčiau, kad nėra meno be jį patiriančio. Aš sakyčiau: man nėra meno, jeigu aš jo nepatiriu.

Leonardo padarytame daikte yra meno priežastis.

 

●

 

Įdėjo žmogų į juodą dėžę, nuvežė į Veneciją ir parvežė atgal neatidarę dėžės. Ar buvo žmogus Venecijoje, ar ne?

 

●

 

Sakoma: jeigu tau nieko neskauda, vadinasi, tavęs nėra.

Man labai gera, kai man nieko neskauda.

 

●

 

Žmogus yra ne išvaizda, bet tai, ką jis padaro. Tie, kurie sako, kad „Mona Liza“ yra Leonardo autoportretas, neklysta.

 

●

 

Ką aš veikčiau, jeigu Dievas būtų mane sukūręs tobulą. Aš nenoriu būti tobulas. Nuobodu. Aš noriu tobulėti. Dievas mane myli ne tada, kai aš tobulas, bet tada, kai tobulesnis.

 

●

 

Apaštalas Matas sakė: Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Jeigu Dievui būčiau reikalingas tobulas, Jis būtų mane sukūręs tobulą.

 

●

 

Žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė. Jeigu būčiau mokytojas, mokyčiau vaikus to, kas svarbiausia, – kaip šį tikslą pasiekti. Skaityčiau jiems Thomo More’o „Utopiją“, bet tik tas vietas, kur jis rašo apie tai, ko žmogui nereikia, kad jis būtų laimingas. Utopiečių žemėje yra visur, bet jų labai nedaug. Jie kitokie ir todėl laikomi nevykėliais. Kai Thomas More’as apgyvendino visus utopiečius vienoje valstybėje, ji tapo kalėjimu su visais patogumais. Ir vėl: tik jėga galima žmones padaryti laimingus. Thomas More’as bandė standartizuoti laimę.

 

●

 

Brolis Kristupas sako:

– Palangos pliaže žmonių skruzdėlynas. Visi myža į jūrą, laimingi taškosi primyžtose bangose. Už kelių žingsnių nuo pliažo nė vieno žmogaus ir jūra ne tokia sūri.

Turbūt pliažo žmonės nesąmoningai save apgaudinėja. Ne jūros ir mėlyno dangaus jiems reikia, bet būti minioje.

 

●

 

Senų žmonių užpakaliai panašūs į smegenis. Du raukšlėti pusrutuliai.

 

●

 

Poetė pasakė: aš laiminga, kai valgau tortą. Ar norėtų poetė visą laiką valgyti tortą?

 

●

 

Valgiau tortą ir buvau laimingas. Paskui man paleido vidurius. Man nereikia laimės, kuri virsta bjauriomis tualetinėmis problemomis. Man reikia laimės, kuri virsta laime.

 

 

●

 

Žmogus skamba išdidžiai. Tikiu Gorkiu, kol neprireikia į tualetą.

 

●

 

Aš nebegaliu apsiryti, prisigerti, geisti svetimo moters… Kuo mažiau žmogus gali, tuo aukštesnė jo moralė. Baisiais prakeiksmais keikiu galinčius.

Ar aš teisuolis, ar pavyduolis?

 

●

 

Jau rašiau apie tai, kad randu daiktą tik tada, kai nustoju ieškoti. Turbūt todėl, kad daikto ieškau ten, kur jis, mano galva, turėtų būti, o jeigu jis yra už pusės sprindžio, aš jo nematau. Kai nustoju daikto ieškoti, matau viską, kas aplink, ir daiktą pamatau.

– Radai apie ką rašyti. Nejaugi tau nėra svarbesnių dalykų už kažkokio daikto ieškojimą.

– Nekalbėtum taip, jei žinotum, kiek Dievo dovanoto gyvenimo išeikvoju kasdieniams ieškojimams.

 

●

 

Nuo Sokrato laikų kartojama: gyvenimas yra liga. Režisierius Krzysztofas Zanussi susuko filmą „Gyvenimas kaip lytiniu būdu plintanti mirtina liga“.

Reikia sergančius iškastruoti ir ligos bus išvengta. Laimingiausias tas, kuris nėra gimęs.

 

●

 

Kai buvau jaunas, pasaulis buvo geresnis.

– Kai buvai jaunas, tau buvo geriau gyventi pasaulyje. Ne pasaulis, bet tu buvai geresnis.

 

●

 

Ilgai galvojau, kaip atsakyti į Andriaus Rožicko klausimą, kas yra kvailys.

Jeigu Delfų orakulas teisus, tai protingas žmogus yra tas, kuris nieko nežino. Tada kvailys yra tas, kuris žino viską.

 

●

 

Tas, kuris nežino, kiek yra dukart du, puikiai žino, kaip valdyti pasaulį.

 

●

 

Jeigu žmogus būna savim ir myli save tokį, koks jis yra, tai ir žmonės jį tokį myli. Patenkintu savim ir kiti patenkinti. Jeigu žmogus galvoja: kodėl aš esu ne tas, kurį visi myli, pabandysiu būti juo ir elgsiuos taip, kaip elgiasi jis, toks žmogus apsimeta. Kitiems nemalonu su juo bendrauti. Jie žiūri į jį su pajuoka. Būk savo vietoj.

 

●

 

Normalus žmogus yra toks kaip visi. Menininkai privalo būti nenormalūs, kitaip jie nebus įdomūs. Stengiasi menininkai.

 

●

 

„Šiaurės Atėnuose“ perskaičiau „Ursinus lithuanus“ apie 10 metų berniuką, užaugintą meškų. Jis turėjo žmogaus kūną, bet iš tikrųjų buvo meška ir vaikščiojo keturiomis. Buvo nutarta, kad moteris pagimdo mėsos gabalą, kuris tampa žmogum, jeigu gyvena tarp žmonių, o jeigu gyvena tarp meškų – tampa meška. Jeigu kačiukas būtų auginamas, kur yra tik žmonės, o kačių nėra, ar kačiukas pradėtų vaikščioti ant dviejų kojų? Turbūt ne. Kačiuką galima išmokyti, bet pats jis nesimoko. O berniukas pats mokosi. Mano galva, tai vienas esmingiausių skirtumų tarp žmonių ir gyvulių.   

 

●

 

Mano anūkas, kai jam buvo pusantrų metų, metė man į kaktą vištos kiaušinio dydžio akmenį. Jis to nebūtų daręs, jeigu kas nors kada nors būtų metęs jam į kaktą akmenį. Jis būtų žinojęs, kad tai yra skausminga.

Katarsis. Kančia išmoko jausti kito žmogaus kančią ir žmogus pasidaro geras.

 

●

 

Reikia daug pastangų, kad be pastangų pakeltum sunkų akmenį.

 

●

 

Sraigė yra ir vyras, ir žmona. Vargšė sraigė. Ji nepatiria meilės kančių.

 

●

 

Pirmuonis, kuriame jau buvo žmogaus esmė, neturėjo jokių kitų organų, tik virškinantį pilvą.