Protingavimai (32)
●
Vaikuose ir graži, ir bjauri žmogaus esmė nepasislėpusi.
●
Visi žmonės supyksta, bet ne visi yra pikti. Piktas žmogus pyksta visą laiką. Jam bloga gyventi ir jis galvoja, kad dėl to kaltas pasaulis su viskuo, kas jame yra. Mano galva, jis pats to nesuvokdamas pyksta ant savęs, nes nepadaro to, ką gali padaryti. Savęs neįgyvendina.
Trenkiau batoną į sieną, tarsi jis būtų kaltas, kad pražiopsojau gyvenimą. Paveikslėlis nukrito ir pažiro stiklo šukės ant kilimo. Rinkau jas po to su muilo gabalu.
●
Šalia žmonių, neturinčių humoro jausmo, būnu įsitempęs. Jie visą laiką pasiruošę įsižeisti visam gyvenimui.
●
Daug yra žodžių, kurie panašūs į tai, ką jie reiškia. Kaip lakštingališkai skamba žodis „lakštingala“. Neįsivaizduoju, kad lakštingala būtų pavadinta traktorium.
●
Negaliu kovoti už tiesą, nes jos nežinau.
●
Man bloga, kai gera. Man gera kentėti. Ką veiki, Mikalojau? Kenčiu.
●
Aš esu pesimistas. Pesimistai bailiai. Jie mano, kad viskas baigsis blogai. Jie teisūs.
●
Mirti bijau ir gyvenimas vargina. Visą dieną laukiu nakties.
●
Tamsiai pilka, klampi neviltis, būsena, panaši į siaubingas pagirias. Toks dabar mano gyvenimas, kai nepaišau ir nerašau, bet būnu sulindęs į save. Ačiū tau, Dieve. Gal tai vidinis katarsis, padedantis išsivalyti nuo bjaurasties, esančios manyje.
●
Nežinau, iš kur atsiranda paveikslo vaizdas mano galvoje. Mintis iš kur ateina, irgi nežinau. Jeigu juos siunčia Dievas, tai reikia atverti galvą Jam ir Jis atsiųs į ją vaizdus ir mintis, kokių esu vertas. Gal Dievui reikia atsiverti, gal pasąmonei. Nežinau. Atskrenda mintis į galvą kaip paukštelė ir tuoj pat išskrenda, jeigu nespėju jos nutverti už uodegos. Iš kur ji atskrenda, kur ji nuskrenda?
●
Kičas – kūrinys, neįkrautas kuriančiojo būsenų. Menas akims ir ausims.
●
Mūzos lepina dailininkus.
– Nualino mane kūrybinis procesas. Prigulsiu. Pailsėsiu. Arba prisigersiu.
Nei muzikantas, nei aktorius to negali padaryti, kai jie scenoje. Groja ir vaidina skaudančiomis galvomis. Ir klaidų trintuku ištrinti negali.
●
– X pasakė, kad tavo paveikslai negražūs ir protingavimai neprotingi. Nervinkis dabar ir naktimis nemiegok.
– Nesinervinsiu ir miegosiu naktimis. X taip pasakė todėl, kad jis yra durnas.
●
Moteris, kuriai greitai bus 90 metų ir kuri domisi filosofija, pasakė:
– Ką rašo filosofai – nesuprantu, o ką rašo Vilutis – suprantu.
Didelis komplimentas man. Antikos laikais pasakyta: Jei pats supranti, ką rašai, tai supras ir tavo bobutė.
●
Ar mano ranka žino, kad ji yra? Kuri vieta mano kūne žino, kad aš esu?
●
Kai kalba mano liežuvis, tai nusišneku. Kai kalbu aš, tai protingai pakalbu.
●
Ar aš nieko nežinau todėl, kad esu durnas, ar todėl, kad esu protingas? Vienas nieko nežino be pastangų, o kitam tai viso gyvenimo pastangos. Skirtingi nežinojimai.
●
Dabar dailininkai turi būti iškalbingi, o talentingi nebūtinai.
●
Labai kultūringoje radijo laidoje išgirdau, kad realistiškai piešti gali bet kas, net ir prasilavinusi beždžionė. Tikiu. Kai piešia neprasilavinusi beždžionė, išeina abstrakcionizmas. Ar gali beždžionė muziką kurti? Turbūt ne. Tik klavišus daužyti ji gali.
●
Abstrakcionizmas – tai distiliuota tapyba. Tapybos esmė. Esmės neįdomios. Maisto esmė – gryni baltymai, angliavandeniai ir riebalai – neskani.
●
Grožis – tai menas akims. Akimis jis ir daromas.
●
Sakoma, kad abstrakcionizmas yra geriausias būdas atskleisti nuostabias menininko sielos gelmes, kurių šiaip nesimato.
●
Darboholizmas – tai liguista neapykanta laisvei.
●
Progresas – tai kova su darbu.
●
Gamta nemyli žmogaus, nes žmogus su ja nebendradarbiauja. Jis valgo slyvą, o kauliuką išspjauna į šiukšlių kibirą. O gyvulys valgo slyvą su kauliuku, o paskui kauliuką pasodina ir patręšia jį.
●
Laidoje „Kalbos anatomija“ išgirdau, kad yra smegenų sritis, kuri kuria mintis, ir yra kita smegenų sritis, kuri mintis paverčia žodžiais. Mano smegenyse šios dvi sritys nesutaria tarpusavyje, todėl bijau klausytis laidų, kuriose kalbu.
●
Kiek laiko trunka aktualijos?
Ar aktualus Muncho „Šauksmas“? Taip. Nuo tada, kai Dievas Adomą su Ieva iš rojaus išvarė.
●
Džiaugsmas – tai dėkingumas Dievui. Tik moterys moka nuoširdžiai džiaugtis. Ir būti laimingos. Vyrai žino, kiek yra dukart du. Moterys žino, kas yra džiaugsmas.
●
Vyrai žino džiaugsmo receptą. Reikia paimti mielių, cukraus, užpilti šiltu vandeniu ir po trijų dienų pasidarys džiaugsmas, kurį galima gerti. Gerkim džiaugsmą dideliais gurkšniais ir tris valandas būsim rojuje, o tris dienas pragare.
●
Žemė nekenčia žmogaus, kaip ligos. Kaip voties. Iš pradžių uodai kanda sergantį žmogų, o paskui sveiką, kad jį apkrėstų. Apie tai man pasakojo žinomas entomologas. Kol žmonės nenustos veistis kaip pasiutę, neišnyks nei karai, nei kovidai.
●
Grožis – tai rekomendacinis laiškas. Sakė Schopenhaueris ir Oscaras Wilde’as. Grožis – didelis turtas. …negražaus žmogaus išmintis nevertinama ir jo žodžių nepaisoma.
Mokytojo knygoj beveik taip parašyta.
●
Žmonės yra dviejų rūšių – galvakojai ir pilvakojai.
●
Dialektika yra eklektika. Iš dviejų dalykų paimama tai, kas geriausia, ir padaromas trečias. Viskas gerėja dėl dialektikos, sako Hegelis. Gal išskyrus žmogų? Adomas – tezė, Ieva – antitezė, o Kainas – sintezė.
●
– Buvai mano parodoje?
– Taip.
– Ir kaip?
Nesakykite tiesos, nes tiesa bjauri.
●
Apaštalas Matas sako, kad Dievas pasirūpina visais. Ir valgomais, ir valgančiais.
●
Tobula valstybė yra ta, kurioje visi piliečiai laimingi. Pasaulis nėra tobula valstybė. Negali jame valgantis ir valgomas būti laimingi. Visi tokie. Visi ėda savo artimą ir paverčia jį šūdu.
●
Man įdomu tai, ką galiu pakeisti arba kas mane gali pakeisti.
●
Dievas teisėjas yra mano viduje. Sąžinė mano.
●
Ten, kur tavo lobis, ten ir tavo širdis. Didžiausias mano lobis esu aš.
●
Man gera eiti mišku todėl, kad ten nėra kelio ženklų.
●
Sakyk man, kad aš esu nuostabus, o aš sakysiu, kad tu esi nuostabus, ir mes būsim kultūringi.
●
Laikas – klaikas.
●
Man mano kūnas – objektas.
●
Jeigu laisvė yra, tai yra ir Dievas. Jeigu yra tik judanti materija, valdoma dėsnių, kurie patys savęs nevaldo, tai Dievas beprasmis. Jo nėra, nes Jis niekam niekaip negali pasireikšti.
●
Kai žmogus tiki Dievą, jis valgo tam, kad nebūtų alkanas, drabužius dėvi, kad nesušaltų, ir tamsaus kambarėlio tada jam užtenka, kur galėtų pabūti vienas ir su Dievu pasikalbėti.
●
Jeigu žmogus negimė protingas, tai perskaitęs viso pasaulio knygas jis nepasidarys protingesnis. Jis galės tik cituoti.
●
Mane piktina nelygios moterų ir vyrų teisės. Kodėl moterys neturi teisės eiti į vyrų tualetą?!
●
Mokėti kalbėti ir mokėti pasakyti nėra tas pats.
Sako, kad menininkas R. nemoka kalbėti. Bet jis moka pasakyti. Dievuli Dievuli, kaip jis moka pasakyti!
●
Skaičiau Repšio tikrus nutikimus. Mato jis tai, kas pasislėpę.
●
Laisva valia – tai galimybė keisti. Pasak neuropatologo Wolfo Singerio, ne tik fizika ir chemija, bet ir neuropatologija pateikia nesugriaunamus įrodymus, kad laisva valia neįmanoma, nes viską valdo dėsniai, kurie nesikeičia ir patys savęs nevaldo. Todėl, – sako jis, – …valios laisvės nebuvimas turi sąlygoti esamų kaltės ir bausmės institutų peržiūrą (revizavimą), nes asmuo negali būti laikomas atsakingu už savo elgesį. O kas gi tas, kuris gali peržiūrėti bausmės institucijas ir jas pakeisti, jeigu pakeisti nieko negalima. Geriau tas Singeris dainas dainuotų. 200 tūkstančių metų žmonės neabejojo valios laisve. Mokslas tinka mėsai, bet ne žmogui. Ar yra nors vienas deterministas, kuris gyvena, lyg laisvos valios neturėtų? Kai mokslininkai ras mėsoj žmogų, pasvers jį ir išmatuos, tegul tada jie kalba apie laisvą valią.
●
Aristotelis sako, kad žmogus laimingas būna siekdamas tikslo, bet ne tikslą pasiekęs. Kai tikslas pasiektas, vietoj džiaugsmo – vidinė tuštuma. Karalaitis už devynių marių keliauja, pasaulį pamato, didingus žygdarbius atlieka, kol pagaliau atranda savo svajonių karalaitę. Ir tada jis pagalvoja, kad Oscaras Wilde’as teisus: Visi keliai veda į nusivylimą.