Sparnuotoji
Visai būtų smagu, kad ta sparnuotoji būčiau aš, bet taip nėra, o ir pradžioje parašiau „Skraidančioji“ ir vėl – galvodama apie save. Bet reikia patikslinti: rašydama „Skraidančioji“ galvojau apie save, o ištaisiusi, kaip turi būti, t. y. „Sparnuotoji“, jau galvojau apie keramikę Kristiną Alšauskienę ir jos naujausią parodą „Sparnuotoji“, veikiančią Žiežmarių sinagogoje. Gal sparnų ir neturiu, tačiau skristi moku! Dažniausiai pasikartojantis sapnas, jog skrendu, nes tame sapne tai… kaip važiavimas dviračiu, tereikia „perkąsti judesio paslaptį“ ir pajusti, kad išeina. Kita vertus, skristi man išeina ir kitaip. Be sparnų.
Autorės nuotrauka
O štai keramikė K. Alšauskienė turi sparnus, nes juk nerengtų tokios parodos: ji pati pripažįsta, kad nesislapsto – kalba apie save, savo patirtį, svajones, buitį ir būtį. Taip, parodoje dominuoja paukščiai, tarp jų – didelio formato aristokratiška gervė, mįsles užmenantys porcelianiniai kiaušiniai ir… varnos: paprastut paprastutės, pilkasermėgės (bet labai išradingai dekoruotos), tarp kurių yra ir balta varna. Išduosiu paslaptį (tai bene didžiausia šio teksto prasmė) – su balta varna autorė ir tapatinasi. Bet juk, kai pagalvoji, kiekvienoje varnoje slypi ir gervė, o baltoje tai apskritai sukaupta daugybė įvairiausių patirčių niuansų, nes vien būnant baltai, t. y. neįsiliejant saugiai į minią, reikia pirmiausia būti viduje itin stipriai, žinančiai ir ieškančiai. Būtent tokia ir yra iš Kauno į Kaišiadorių rajoną nuplasnojusi K. Alšauskienė, į molį žvelgianti su didžiule atida ir atsakomybe.
Žiežmarių sinagoga, kurioje eksponuojama „Sparnuotoji“, yra vienas iš nedaugelio variantų, kai erdvė, pripildyta kūrinių, tampa dar iškalbingesnė ir atvirkščiai – keramikos darbams suteikia daugiau gylio, o sparnams galimybę skristi, pavyzdžiui, keramikos kūrinyje „Mirusios kopos Nr. 2“ metafizinėje plokštumoje įstrigę sparnai yra tarsi riksmas, sustingęs dramatiškas mostas, paskutinis plastelėjimas, o gal visai kitokio pobūdžio metafora – visi K. Alšauskienės kūriniai yra daugiaplaniai, turintys keletą dugnų.
Pamėgusi baltąjį molį ir puikiai su juo dirbanti, šioje parodoje keramikė rodo ir savo darbus iš itin įnoringo porceliano – įspūdingus gervės kiaušinius su viršuje išsiliejusiu tarsi baltymu, kuriame įvairiausi inkliuzai, o gal nuoroda į užsimezgusią gyvybę arba atvirkščiai – beprasikalančią jau susiformavusią gyvastį.
Lietuvos dailininkų sąjungos narė keramikė K. Alšauskienė parodų nerengia dažnai, yra tyli, nesiafišuojanti menininkė. Tarkim, mums bendraujant, ji neužsiminė apie urnų parodą, surengtą 2018 m. Kauno galerijoje „Balta“, nors paroda sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Greičiausiai dėl paliestos itin jautrios, o iš tiesų – baugios temos, nes šiandien kaip niekad žmogus bijo mirties, gal net ne tiek bijo, kiek turi slaptos vilties ją atitolinti. Turbūt gerovė daro savo, sėja klaikią paniką jos netekti.
Na, o menininkas dažnai mėgsta nutylėti praeitus kūrybinius etapus, neprisirišti ir nekopijuoti savęs, kas yra išties labai sudėtinga – išlikti autentiškam ir drauge nekopijuoti savęs, ypač pavykusio. Tai tarsi vėl pradėti nuo nulio, vėl rizikuoti atrandant ir kažko netenkant.
Likdama ištikima savo kūrybos įkvėpėjai gamtai, K. Alšauskienė šįkart užsiaugino sparnus. Paradoksalu: sparnai iš molio – gana sunkios medžiagos, – bet kad skristum, nėra būtina, jog jie būtų iš plunksnų. Reikia (norėjau parašyti „tiek nedaug“, o iš tiesų – tiek daug), kad jie išaugtų. Išlaukti.
