Apie parodą, piarą ir andergraundą, ir tai, ko norisi

Norėčiau parašyti apie vieno ryškiausių šiuolaikinio meno kūrėjų Gintauto Velykio parodą „DEperSONALIZACIJA“, pamatytą Kauno menininkų namuose, kur kiek anksčiau buvo eksponuota to paties autoriaus paroda „ROBATUM-mutuojantys“.

Žodžiai „vienas ryškiausių“ parašyti ne atsitiktinai, o apgalvotai ir atsakingai, nes G. Velykis Kaune yra vienas iš nedaugelio kuriančių brandų šiuolaikinį meną, aprėpiantį tapybą, muziką, videomeną, skaitmeną, reakcijas į šių dienų realijas. Vis dėlto trūksta vieno (svarbiausio) dėmens. Viešųjų ryšių (apskritai – ryšių), savireklamos, o be jos šiandien toli nenueisi. Piaras – visagalis, pasitelkus jį, šiandien prastumti „kaip meną“ galima bet ką.

Gintautas Velykis. Žirgelis tarpinis. 2013

Šiuolaikinį meną kuriantis G. Velykis nėra piarščikas, taigi visiškai nešiuolaikiškas, natūralu, kad apie jį nelabai ką ir žinome, žiūrovų į jo parodų atidarymus susirenka ne itin gausiai, nes jie, kaip ir pats menas, turi tam tikrų savybių paketą, tarkim, į piarinius renginius susirenka taip pat šiek tiek piarščikai, kuriuos maloniai veikia reklama, premijos, nuopelnai, viceministrų ar ambasadorių dalyvavimas ir t. t. Tą produktą (projektą) jie ir gauna, būtų keista ir neatsakinga tokio renginio metu sušukti: „Šūdas, čia nieko nėra!“ Gi nieko ir nereikia, jei yra piaras.

G. Velykio parodų atidarymai yra fliuksiškai paprasti, originalūs, be plepalų ir proginių pagyrų: kaip nors kitaip įsiasmeninęs (su maišeliu ant galvos, kepure ir dar visaip kaip), gal net siekiantis prarasti savąjį asmeniškumą Gintas paprastai kuo nors groja, ant sienų, o dažniausiai – lubų rodomas vaizdas (kūrinio gimimas) praplečia ne tik parodų erdvę, bet ir pačią ekspoziciją.

Tad kas gi joje šįkart, nes neseniai jo parodoje „ROBATUM-mutuojantys“ buvo eksponuoti vien portretai, tiksliau – jų morfingai (iš angl. morphing – palaipsnis vieno vaizdo keitimas kitu): ant drobės perkeltas skaitmeniniu būdu apdorotas suglamžytų portretų, tarp kurių – gana daug politikų, pasikeitęs vaizdas, tampantis ne tiek veidu, kiek veido abstrakcija (nauju veidu) arba veido peizažu. „Nors ir sunkiai, bet kai kuriuos politikus tuose darbuose galima atpažinti, – teigia G. Velykis, – bet aš jokių sąskaitų su jais nesuvedinėju, tiesiog skaitau laikraščius, domiuosi naujienomis ir visa tai kažkaip pereina į mano kūrybą. Bet, prisipažinsiu, kartais tai darydavau su kažin kokiu užsidegimu.“ Beje, kuriant šiuos darbus ne visi veidai, t. y. jų nuotraukos, pasidavė „morfingui“, kai kurie nesideformuodavo, nepereidavo į kitą vaizdą, išlaikydavo tą patį veidą, išraišką.

Parodoje „DEperSONALIZACIJA“ vyrauja ne morfingai, o G. Velykio paties sukonstruotu optiniu vaizdo formavimo / kopijavimo aparatu sukurti tapybos darbai, tačiau taip pat reflektuojantys laikraščių „skrandžio“ turinį, t. y. kiek apvirškinti, kiek tapybiniais potėpiais patikslinti, kiek iš šonų vinimis paaštrinti. Savotiškai atrajoti laikraščių medžiagą G. Velykis pasirinko sąmoningai, be jokios savo kūrinių sureikšminimo pozos, jį, regis, žavi naujienų efemeriškumas, o laikraščio konvejeris (rytoj vakarykštis numeris – niekam nebeįdomus) nebaugina gal dėl to, kad jo fluxus menas yra jau įvykęs: darbai sukurti pernai Kaune veikusioje Fluxus ministerijoje, kur nemenkų gabaritų (apytikriai 2 x 3 m) aparatu kūrė šiuos 1 x 1,5 m formato kūrinius. Susikonstruotas aparatas gana kaprizingas, pateikiantis nuotykių, pavyzdžiui, užstringa, ima veikti savo nuožiūra, netikėtai proceso metu ant grindų išbėga rašalas – ir tai nėra blogai, Gintas dėl to nesinervina – dirbantis gana lėtai, tiek, kad galima su susirinkusiaisiais sugroti kokį free jam. Taigi tiek eksponuojamų darbų kūrybinė satisfakcija, tiek fluxus jau kaip ir įvykęs, telikę jį menantys daiktai (o kas gi daugiau gali likti fluxus mene?).

Gintautas Velykis. Pistoleto skylutėje. 2013

Drobėse, atrodo, beveik kaip drobulėse, o iš tikrųjų ant plono putplasčio plokščių priklijuotame popieriuje ir šioje parodoje išvysime politikų veidus, nors ir ne jų morfingus, ne portretus – interpretuotus, atlaikiusius įniršį ir savaip pamylėtus, tačiau ne tik juos – yra ir truputis pornografijos, plačiai nuskambėjusių įvykių vertinimo (Richardo Bransono skrydis oro balionu nusileidžiant prie besiganančios karvės: Do you have milk? Why should I give it to you?), net tautinių simbolių („Žirgelis tarpinis“) ar „Pistoleto skylutėje“ atsiveriančio suicidinio klaiko ir šviesos viename. (Paveikslo piešinys aštrus, tačiau savaip šviesus ir kompoziciškai harmoningas. Kodėl, Gintai? „Matai, pasirinkę savižudybę žmonės galvoja, kad jie nors taip išspręs problemas, jiems palengvės.“)

Beje, antro aukšto fojė eksponuoti abstraktūs darbai – kur kas universalesni: salėje pakabintųjų (atitinkančių parodos koncepciją) išties nelabai pritaikysi dabarties interjeruose (su jais siejami pasakojimai, ypač suveikia aktualijos, bet neretai savarankiškos kūrinio gyvybės sąskaita), o šieji tikrai papuoštų, tarkim, lofto ar kitokią erdvę – pagal veikimo principą faksą primenančiu aparatu sukurtų paveikslų (vaizdo žinučių) šviesokaitoje prarandamas vaizdų objektiškumas: atsiranda naujų formų regimybė, vaizdo džiazas, atkuriantis kiekvieno individualią patirtį ir emocijas, ilgiau stabtelėjus galima įžvelgti ir atpažįstamų objektų siluetus, veidą ar įkyriai kažką primenantį ornamentą. Kur aš jį ir kurioj erdvėj mačiau?

Tačiau sukdama teksto pabaigos link turėčiau kalbėti ne apie tai. Pradžioje buvo piaras. Bet egzistuoja ir kita jo pusė – andergraundas, tiesa, kiek kitoks – nebendruomeniškas: sąmoningai antiviešumą pasirinkę menininkai paprastai vienas apie kitą nežino, nors nėra užkietėję individualistai (vien alergija piarui yra bendra jų savybė), bet tai jau kita tema.

Dar kita tema – užsakomieji rašinėliai, kuriuos suvargę rašo dienraščių, savaitraščių žurnalistai, nes užsakovui (draugeliui) reikia atsiskaityti už stipendiją, projektą arba tiesiog pasipiarinti, kad gautų tą stipendiją, kad būtų paremtas projektas, taip pat maloniai (tik maloniai, be jokių kritinių įžvalgų) reikia atidirbti už įvairias akreditacijas. Ir kartais taip nei iš šio, nei iš to imi rašyti tai, kas patinka, apie tai, ką nori (jei dirbčiau dienraštyje, turėčiau rašyti apie kitą, išpiarintą, parodą, o dabar, mačiau, tai padarė mano kolega). Nedažnai taip nutinka, nes duonos tai norisi…