ENRIKA STRIOGAITĖ

Kauno kino festivalio dantys

Prieš gerą savaitę iškrito atskilusi pusė danties. Su kąsniu burnoje staiga pajutau kažką kietą, lyg mažą akmenuką ar dar kažką, turėjau vilties, kad dar kažką, ne dantį, kurie skilti ir kristi pradėjo gal prieš dvidešimt metų. Deja – dantis, su kiekvienu prisimenu kadais, žalioje jaunystėje, matytą filmą „Legenda apie Narajamą“ (be dantų likusius senolius išveždavo į Narajamos kalną, dantys buvo riba, ženklas, kad jau metas, tame filme – laukiamas). Ar dėl stipraus įspūdžio nesilioviau domėtis kinu? Ypač kai dantys pradeda kristi dar jaunystėje? Ar dėl to gana anksti ėmiau galvoti apie mirtį? Ramiai ir paprastai. Krintantys / paliekantys dantys tam paruošė.

Rėjaus Čemolonsko nuotrauka

Rėjaus Čemolonsko nuotrauka

Prieš porą dienų iškrito dar viena puselė. Liko mažas, aštrus, liežuvį pjaustantis pleištas. Žiojinčią danties ertmę irgi įsiskaudo, nes į ją nuolat patenka maisto ir atsivėrusi žaizda niekaip neužgyja, žiūrint filmą, ji pulsuoja, atrodo, garsiau nei šalia sėdinčios moters kandamas obuolys. Keistame Tarptautinio Kauno kino festivalio filme „Dienų pilkuma“ (rež. Ani Simon-Kennedy) berniukas, dėvintis orą filtruojančią kaukę, iš burnos vis išsiima iškritusį dantį. Vis labiau apgaubia nykiai radioaktyvi erdvė, aiškiai sėlinanti mirtis ir racionaliai suvokiamas ir gyvenamas laikas iki jos. Filmas be žodžių, tik islandų grupės „Hjaltalin“ muzika. Nesusitapatinti beveik neįmanoma, net ir prieš savo valią lieki su savimi.

Bet atsitik tu man taip: eini į kino festivalio filmus, vieni jų sužavi, kiti – nuvilia, treti – palieka be žado ar žodžių, o imi rašyti visai ne apie tą filmą, apie kurį rengeisi, išgyvenai vidinį monologą, mintyse sukūrei tolesnius siužeto ir išgyvenimų vingius.

Kauno kino festivalio visada laukiu kaip ypatingos šventės dar ir dėl to, kad jis – pirmasis po vasaros, visi kiti kino festivaliai vyksta vėliau, o vasarą ir net rudenėjant niekaip neatsiranda laiko pažiūrėti kokį filmą, vienkiemyje yra svarbesnių darbų: iškasimas, užkasimas, ravėjimas, vaiskrūmių tręšimas mėšlu, kasdienis ėjimas į mišką, mėlyniavimas, grybavimas, spanguoliavimas, Paukščių Tako, krintančių žvaigždžių, tos žvaigždės stebėjimas.

Ruduo Kaune prasideda Kauno kino festivaliu, kai ateini dar šiek tiek mėš

Kadras is filmo Dienu pilkuma.

Kadras is filmo Dienu pilkuma.

linais batais su spanguole dantyse pažiūrėti kino. Trenkia kaip degtinė – apsisuka galva ir norisi dar, dar. Nustoji valgyti, pamiršti atsigerti, nes trokšti kuo daugiau pamatyti. Aišku, perdozuoji. Galvoji parašysi apie visus matytus, ne – apie geriausius, na, bent jau atidarymo filmą išanalizuosi, o imi rašyti, apie ką nė nesirengei, ketinai apeiti, nutylėti. Ne todėl, kad nepatiko, tiesiog – norėjai pasilikti tai sau. Drauge su specifiniu „Romuvos“ kvapu. Kauno kino festivalio filmus ir geriausia žiūrėti „Romuvoj“: susimąstymo akimirką giliai įkvepi „Romuvos“ pelėsių ir kaipmat grįžti į realybę (veikia antihaliucinogeniškai). Gal ir su filmu „Dienų pilkuma“ būtų kitaip, jei jis būtų rodytas ne Kauno technologijos universiteto kultūros centro salėje. O dabar nebuvo nei to kvapo, nei čiaudinčiųjų, nei tyliai burzgiančio, orą šildančio kaloriferio. Tik iškritusio beveik paskutinio danties žaizdoje užsiliekantis vaizdas ir muzika.

„Narajamą“ tąkart mačiau kino teatre „Santaka“, dabar už jos stiklinių durų kaupiasi įvairiausi daiktai: dviračiai, dėžės, nebenaudojami klauptai. Ten, kur buvo afišos, vėliau įsikūrė kooperatiniai kioskeliai, pardavinėjo duoną, bandeles, kojines, jiems išsikėlus viską užkalė lentomis. O vis dėlto kiek daug duoda vieta, kurioje žiūri filmą. Juk tada jaunystėje man dar nekrito paskutiniai dantys, o po „Narajamos“ atrodė, kad iškrito visi, ir greičiausiai todėl, kad žiūrėjau filmą „Santakoj“. Šįmet į Kauno kino festivalio filmą iš kaimo atskubėjau pakeleivingu automobiliu. Klausia: „Kur jus išleisti?“ – „Bet kur centre“, – atsakau, mat į Kauną atvažiavom nuo Aleksoto tilto, nuo Šakių, Zapyškio pusės. „Išleisiu jus prie „Santakos“, – pasakė prieš sustodamas pusamžis vyras. „Gerai“, – apsidžiaugiau, kad jis taip paprastai, natūraliai pasakė, tarsi „Santakoj“ dar vakar būtų žiūrėjęs filmą. Išleido mane prie „Santakos“, kurios jau kiek metų nėra? Dvidešimt? Dvidešimt penkerius? Anksčiau (sovietmečiu) joje rodė tokį kiną, kuris jaunai galvai buvo svarbus (žodis „nekomercinis“ tuo metu nebuvo vartojamas) lygiai taip pat kaip kai kurios knygos, dabar vardijamos feisbuke, vadinamasis kino teatras, žinojome, buvo bažnyčios pastate, ant vieno jo šono nuo Vilniaus gatvės pusės pakėlęs galvą išvysdavai apskritą Kristaus mozaiką. Iš kai kurių filmų išėjus į tą mozaiką ir norėjosi žvelgti.

Kadras is filmo Nematomas gyvenimas. Rez. Vitor Goncalves.2013

Kadras is filmo Nematomas gyvenimas. Rez. Vitor Goncalves.2013

Sugrįžti į „Romuvą“ (keista, kad būtent nepriklausomybės laiku buvo iš jos išeita) yra kiek egzotiška. Tualetai kaip sovietinių laikų stotyse, iš čiaupų vanduo kažkaip keistai srovena tik ant kriauklės šonų, daug tamsos, keistų rakandų ir, žinoma, tas į sąmonę, atmintį įsiėdantis kvapas. Bet visa tai susieina į kažkokį filminį interjerą taip gražiai, kad festivalio filmas „Nematomas gyvenimas“ (rež. Vitor Gonçalves) ima badyti akis savo preciziškumu, „iščiustytu“ kadro švarumu ir atrodo snobiškas. Visai gali būti, kad kitoje vietoje filmas „žiūrėtųsi“, kaip filmo anotacijoje rašoma – „giliai išjaustas (tokiais žodžiais apibūdinčiau Annos Odell „Susitikimą“), diskretiškas, taktiškas kinas“, juolab kad yra supinamas su šiurkštesniais, telefonu nufilmuotais kadrais. Bet ir apie šį filmą neketinau užsiminti.

Kadras is filmo Susitikimas. Rez. Anna Odell. 20013

Kadras is filmo Susitikimas. Rez. Anna Odell. 20013

Norėjau parašyti apie sąžinę supurtantį atidarymo filmą „Susitikimas“ (autobiografinio filmo režisierė, scenarijaus autorė, pagrindinė aktorė – A. Odell), ne sąžinę, bet taip pat sukrečiantį bendrą režisierių Pios Borg ir Edwardo Lawrensono darbą – dokumentinį filmą „Apleistos vertybės“ apie beprotnamiuose genialiai kuriančius (neretai tik ant tualetinio popieriaus arba knygų priešlapių) ilgiems metams uždarytus ligonius, stiprų įspūdį palikusį Anouk De Clercq 18 min. filmą „Tai“ apie skeneriu fiksuojamą visatą, taip pat apie „Galimą gyvenimą“ – skoningai romantišką, eseistinį režisieriaus Marko Cousinso ir Irano režisierės Manios Akbari susirašinėjimą judančiais vaizdais, apie puikią dokumentiką „Vivianos Maier atradimas“ (rež. John Maloof, Charlie Siskel), kur „skamba“ ir pats filmas, ir dokumentinė medžiaga apie V. Maier (apskritai dokumentikos renesansas, regis, tik įsibėgėja), ir asmenybė, kuri tik po mirties pavadinama menininke, maža to – į klausimą, ar ji to garsumo būtų norėjusi būdama gyva, ją šiek tiek pažinojusieji (nes kitokių paprasčiausiai nėra) atsako: „Jokiu būdu.“ Taip pat ketinau rašyti apie Vienos meno istorijos „Didįjį muziejų“ (rež. Johannes Holhausen) kaip į muziejus paprastai nesiveržianti žiūrovė. Labai norėjau pamatyti „Kryžiaus kelią“ (rež. Dietrich Brüggemann) ir iki šiol graužiuosi, kad nepavyko (tuo metu buvau kelyje). Norėjau kitaip žiūrėti (neslegiama rūpesčių ir įkyrių minčių) poetiškąjį „I – tai Iranas“ (režisierė – Irane gimusi, bet Briuselyje užaugusi ir gyvenanti Sanaz Azar, besimokanti savo gimtosios kalbos) apie persų kalbą, jos rašmenis, simbolius, ženklus, istoriją, o po filmo apie nustekentą Albaniją „Kur gyvena drakonai“ (rež. Mark Cousins) ten nuvykti, nors visiškai nemėgstu keliauti; beje, filmas – vienas pavyzdžių, kaip net rodant nepatraukliąją šalies pusę (pelijančias archyvines kino juostas, komunistinio režimo diktatorius, klaikius paminklus ir statinius) galima fantastiškai sudominti, net ir tuomet, kai tas režimas žinomas, o pelėsiai – vietinė autentika.

„Įspūdžiai persekios ir po filmo“ – toks buvo šiųmečio Tarptautinio Kauno kino festivalio moto. Ir išties – persekioja. Nuo Narajamos iki Kauno kino festivalio.

 

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.