Tapyba kaip daiktas
Apie kilusio iš Jonavos, Kaune gyvenusio, o šiuo metu Mažojoje Lietuvoje, Rukų kaime, sutinkamo dailininko Virgio Rusecko tapybą rašyti kažkaip lengva, nors taip neturėtų būti. Dramatiškos, ribinės būsenos, sunkūs ir drauge gilūs išgyvenimai atgyja su tokia jėga, kad ima ir nusviedžia nuo kompiuterio klaviatūros. Tačiau jei yra sveikatos prie jos sugrįžti ir nesi visiškas egoistas, norintis tuos išgyvenimus, o tiksliau – jų jėgą, energiją pasilikti sau, tuomet tekstas pasirašys savaime, nes „prisijungus“ prie V. Rusecko energijos viskas įvyks staigiai ir gana paprastai, liks tik abejonė, kuri tikrovė realesnė – jo paveikslų ar ta, kuri tvyro prieš nosį: tarkim, šios lietingos žiemos prieblandoje vėsiame kambaryje iš lėto nykstanti smetoniška, dailiai raižyta drabužių spinta su ovaliu veidrodžiu, kurią atvėrus pasklinda šaltis.
Virgis Ruseckas. Kirpykla. 2014
V. Rusecko paveiksluose nutapytas spintas, komodas, langus ir langines galima kabinti ten, kur norima paties daikto. Nors, prisipažinsiu, šiek tiek bijočiau pasikabinti Kauno Eglės galerijoje surengtoje dailininko parodoje eksponuojamą darbą „Kita spinta“, nuo kurio, beje, atsiplėšti sunku ir drauge aišku, kad, turėdamas tokį paveikslą, po kurio laiko rūbų imtumei ieškoti ne savo, o „Kitoje spintoje“. V. Rusecko daiktai tikresni, gyvenantys čia ir dabar, nemumifikuoti vakardiena, bet ir turintys savo gyvenimo istoriją, dažniausiai – dramą, taigi svarbiausia – jie gyvi, reikėtų net pasitikrinti, kieno energija stipresnė: mano, ką tik parodos įspūdžių nusviestos nuo kompiuterio klaviatūros (manyje turbūt per daug vakarykščio, kaip kokio blogojo cholesterolio), ar jų – spinduliuojančių tokią spalvų, formos, tapybos judesio, potėpio, ekspresijos jėgą, kad tų drabužių iš spintos ir bijai, ir kažkaip keistai geidi. Apskritai V. Rusecko tapyboje pulsuoja ne atvira, jokiu būdu ne iliustratyvi, o vidinė, ne juslėmis, visai kitais kanalais juntama erotika, aistra, jausmo giesmė, kai šis priartėja prie kažkokios ribos, linijos (raudonos?), kurią peržengęs išeitum iš proto, susinaikintum. Gal dėl to ruseckiška raudonoji (gyvybinė) linija, nervas jau yra jo autorinis ženklas, ji lydi, išnyra, atsiranda savaime ir nutapytoje karvių bandoje („Bobų vasara“), ir tapant vartelius, ant kurių sukabinti visokie daikčiukai. Net keista, kad tokiame gana ramiame paveiksle „Daiktai“ ji staiga atsiranda (tikrai, atsiranda pati) ant grandinės: visai neryški, tokia vos vos, beveik nejuntama ir nematoma, jos kaip ir nėra, bet ji ant tos grandinės – kaip kraujas!
Beje, šioje parodoje V. Ruseckas atrodo kiek ramesnis, ne toks dramatiškas, nėra tokių skausmingų darbų kaip, tarkim, „Mėnulio kupė“, kuriame skausmo deformuotos figūros, spalvų, potėpių ekspresija leido viduje ilgesingai pastaugti vilku, tačiau ir šiuo metu Eglės galerijoje galima užtikti, tarkim, gluosnio kamieną („Augalas“), nutapytą tokiu aitriu gel-toniu, kad į jį bežiūrint jis virsta… aštriu raudoniu. Akimis matai dominuojančią ryškiai geltoną spalvą, ji niekur nedingsta, tačiau suvoki ją kaip aštriai raudoną. Toji metamorfozė, spalvos konotacijos (tai, kas nudegina, yra raudona) apsivertimas greičiausiai atsiranda dėl tame geltonyje išsikerojusio seno gluosnio kamieno nupjauta viršūne. „Mėnulio kupė“ panašus išgyvenimas atsiranda dėl mirtimi alsuojančių figūrų, o „Augale“ – net nežinia dėl ko: intensyviame kadmio geltonyje lyg liguistame akies obuolyje ima trūkčioti raudona linija.
Įdomus ir išradingas, bet drauge rizikingas parodos kuratorės Eglės Mickutės sprendimas ant vienos galerijos sienos sukabinti didelės erdvės reikalaute reikalaujančius V. Rusecko darbus visai arti vienas kito, tačiau rizika pasiteisino jais išgavus kinematografišką (kai operatoriaus kamera stabteli ties nuotaiką kuriančiais daiktais, o ir žmogus tampa vienu jų), tvinpyksišką pasakojimą, deja, tekste nenupasakojamą, ir tai greičiausiai vienas geros tapybos pranašumų.
Iš galvos (gal iš akių) niekaip neišsitrina „Kirpykla“ su trimis žmonių figūromis, tarsi toršerais – darbas humoristiškas (kad ir kaip keista, V. Rusecko tapyboje humoro gana daug) ne vien sukurtu komišku atvaizdu, bet ir ekspresyvia tapyba (atrodo, vienu judesiu nutapytos ir šviesos bei besišypsančio žvilgsnio kiek deformuotos sėdinčių žmonių kojos), „Pieva“, „Judesys“, „Krepšio istorija“, „California Dreams“ (darbą būtų galima pavadinti ir ilga marškinėlių istorija), „Kilimėlis“ (arba pėdsako istorija).
Virgis (būtent taip, tik mažąja raide, pasirašantis savo darbus, o ir kasdienybėje jis – tiesiog Virgis) mėgsta tapyti įvairiausius daiktus ir nutapo juos taip įtaigiai, kad jų mįslingos istorijos regisi kaip gyvybę atgavusios fosilijos – ir jas tyrinėji, ir jomis grožiesi, o ir jo paties tapybą norisi vadinti daiktu, labai geru daiktu (štai čia tai – daiktas!).
Paroda Eglės galerijoje (Raguvos g. 9–2, Kaunas) veiks iki vasario 28 d.
