PATRICIJA GUDEIKAITĖ

Eilės

 

hell rides.

mane persekioja vienas vyras.

gali būti, kad jį persekioja kitas vyras.

dar gali būti, kad tą vyrą persekioja kitas vyras.

jie visi stovi už mano durų ir bando mane nužudyti.

vienas iš jų, apsivilkęs juokingu kostiumu, trenkia man.

trys smūgiai ir aš parvirstu ant žemės.

ir tada prasideda hell rides.

jie kartoja –

tu būsi suimta.

tavo motina bus išprievartauta.

tavo seserį nužudys serijinis žudikas.

tavo namus apvogs.

tu liksi be cento kišenėj.

viskas, ką tu mąstai, –

užkoduota.

tai priklauso jiems.

tavo paskirtis  –

paklusti.

kartais jaučiuosi taip,

lyg gyvenčiau stiklo gaubte,

į kurį kartais prasiveržia saulė.

tada jie sako –

hell rides.

ir viskas išnyksta.

skaityk jobo knygą.

gerk vaistus.

išeik parūkyti.

nepasitikėk jais.

nepasitikėk niekuo.

jie nesupras.

nepasitikėk niekuo.

jie nesupras.

jie nežino, kas yra hell rides.

apie tai jie skaitę tik knygose.

ant tavo veido šoks mažos figūros.

tavo galvoje skambės žingsnių aidai.

šešėliai ant sienos pradės kalbėti.

tu vaikščiosi kambaryje ratais,

bandydama suvokti, kas tai galėtų būti.

tave muš prakaitas.

tau drebės rankos.

jie sakys –

prarask viltį.

išėjimo nėra.

jis skirtas ne tau.

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

 

4 valanda ryto.

girdžiu tylius šnabždesius

sapne,

kuriame žmonės tapo gyvatėmis.

muša dūžiai.

turiu pasirinkti, pro kurias duris eiti.

filmuojamas realybės šou,

kurio dalyviai

išblukusiais veidais šoka tango.

šėtono tango.

aš viena –

vaikštau tuščiomis gatvėmis,

kuriose nieko nėra,

tik spengiantys žibintai

ir keistos materijos formos,

pasivertusios demonais.

mes kovojame.

jie ateina.

persirengę moteriškais drabužiais –

jie ateina.

jų lėtas trepsėjimas aidi galvoje.

jie ketina užkariauti pasaulį

ir perimti valdžią į savo rankas.

mes kovojame.

tu sakei,

kad mano realybė sąlyginė.

iš tikrųjų jos visai nėra.

aš gyvenu išblukusiuose sapnuose,

kuriuose išsineriama iš odos.

kuriuose dievas yra mažas taškelis

visatos konstrukcijoje.

kuriuose viskas nenustojamai kinta –

kaip kad rašė herakleitas,

upė, į kurią aš įmerkiu savo kojas, yra sąlyginė.

gyvybės įsčiose,

genezės pradžioje –

aš pasirinkau būti stebėtoja

visos apokalipsės,

griūvančios man priešais kojas.

aš matau –

spiegiančius vaikus,

į mane užgesinama milžiniška cigaretė,

operacinėje man pjaustomas kūnas.

jei sugebėsiu išgyventi –

tada viskas pavirs miražu.

tada aš laimėsiu.

tada aš laimėsiu

griūvančias civilizacijas,

moteris, persirengusias kimono kostiumais,

vyrus, atrodančius lyg iš rené magritte’o paveikslo,

klounus,

šokančius bulvare.

mano galvoje prasivers juodoji skylė –

kurioje sutalpinsiu visa, kas buvo prarasta.

aš prisimenu, kai mane vedė pas egzorcistą,

nes visi manė, jog išprotėjau.

tada aš sakiau –

kosmosas aprėpia viską.

jis nesirenka.

kaip kad renkatės jūs.

 

 

gyvenu kitų sukurtoj pragaro konstrukcijoj,

kurioje nėra išėjimo.

kurioje nėra nieko, kas būtų mano.

kurioje viskas priklauso jiems,

„kitiems“, galintiems elgtis kaip patinka.

kartais,

jų paveikta,

abejoju, ar išvis egzistuoju.

galbūt manęs nėra.

galbūt esu paralelinėj visatoj,

kurioje egzistuoja kitos realybės.

nežinau, kodėl apsistojau ties šia,

kurioje turi tapti žvėrimi,

kurios teritorija yra nesibaigiantis kovos laukas,

kurioje naktį puola demonai,

o dienomis turi tapti demonu pats.

nežinau, kodėl apsistojau ties šia.

kartais reikia persijungti,

pereiti į kitą dimensiją,

lyg būtum kompiuterinio žaidimo veikėjas,

kiekvieną sekundę rizikuojantis prarasti visas gyvybes.

 

 

esu žvėrelis narve,

kartais manimi stebimasi,

lyg būčiau ne iš šio pasaulio.

aš negaliu kalbėti, tik klykti.

norėčiau jiems pasakyti,

kaip jie palengva mane žudo,

kaip negaliu jų pakęsti.

o jie –

tuo tarpu džiaugiasi manimi:

esą koks puikus gyvūnėlis,

tvarkingas, švarus, beveik jau ir miręs,

galbūt iš tiesų miręs, –

sušunka jie

ir meta į mane akmenėlį,

kad galėtų patikrinti.

tuo tarpu aš –

iš žolės grumstų

taisausi savo kapelį

ir meldžiu,

kad šįkart pavyktų.

 

 

„tu nužudei mary smith! –

šaukia balsai galvoje. – tu nužudei mary smith!“

o aš pradedu rašyti apie ją –

apie jos kojas ir aukštakulnius,

apie galvoje užgimusį embrioną –

apie tai, kaip šaltakraujiškai jį pasmaugiu,

lyg iš film noir.

mary nėra.

reikia rašyti toliau,

nors žinau,

kad visas šis rašymas sukelia pasišlykštėjimą,

kad mano rašymas yra niekas,

eilinė butaforija, užglaistanti įtrūkius,

gydomoji injekcija, medicininis švirkštas.

kad galėčiau rašyti, turiu būti niekas.

kaip kad ir mary,

nes mary kūnas supuvęs karste.

 

 

ji tėra haliucionuojanti moteris.

ji regi demonus ir vorus.

ji tėra haliucionuojanti moteris.

ji girdi mirusiųjų balsus.

ji tėra haliucionuojanti moteris,

klaidžiojanti romos griuvėsiuose.

ji klykia kalnuose,

ji trypia sniege –

lyg nerimstantis vaikas.

jie sako –

ji yra apsėstoji.

ji geria uždraustą mišių vyną.

ji vaikšto žarijomis.

ji raunasi plaukų kuokštus –

taip prašydama išrišimo.

ji tėra haliucionuojanti moteris.

ji gali tapti bet kuo –

mirties iškamša,

vaiku su ledų pagaliuku,

jeano genet kunigo sutana,

mažais vaikščiojančiais gyvūnėliais

ant marcelio duchamp’o veido –

ji gali tapti bet kuo.

jos rankos kruvinos,

o akys kupinos pykčio.

ji neša mirtį.

ji sėja marą.

viduramžiais ją sudegintų,

XXI amžiuje apkaltintų beprotyste.

ji vis nešiojasi

mažą budos skulptūrą,

kurią iš pykčio sudaužo,

taip bandydama suklijuoti

savo mažą nevykusį gyvenimą.

 

 

cirko artistai,

vaikščiojantys lynu.

vienas neatsargus žingsnis –

ir jie įkrenta į bedugnę.

vienas neatsargus žingsnis –

ir jų smilkiniai sprogsta

lyg dinamitas.

ir aš esu tas dinamitas,

sprogdinantis kūnus.

ir aš esu chirurginis peilis –

pjaustinėjantis mėsą.

visa tai –

fikcija.

visa tai –

nekaltų ėriukų skrodimas.

realybė yra tokia,

jog man skauda subinę nuo adatų dūrių.

realybė yra tokia,

jog aš ir vėl toje pačioje pozicijoje.

realybė yra tokia,

jog aš bijau žmonių,

o žmonės bijo manęs.

realybė yra tokia,

jog aš nesugebėjau atsakyti,

kuo upė skirias nuo varnos.

realybė yra tokia,

jog man jau per daug realybės.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.