PATRICIJA GUDEIKAITĖ

mažosios psichozės

 

Even so, I must admire your skill. You are so gracefully insane.

 Anne Sexton

 

prologas

 

Dvi injekcijos. Košmariškos nuojautos, kad esi sekamas. Dar keletas injekcijų. Apsunkę akių vokai. Absurdiški psichiatrų klausimai. Trykštanti lava. Levituojantys kūnai. Kraujas, tekantis venose. Tiršta masė. Glitūs sapnai. Haliucinacijos. Keturios palatos sienos. Šaižus seselės balsas. Negalėjimas nusėdėti vietoje. Drebulys. Dar keletas tablečių. Derealizacija. Apakimas. Balsai. Hell rides! Tylus medžių šnarėjimas. Stambi mėsos pardavėja. Griaužiantys cigarečių dūmai. Žiovulys. Riksmas. Keli skambučiai. Tyla. Išnykimas.

 

 

Pirmąją psichozę išgyvenau prieš kelerius metus. Jos metu rašiau dienoraštį, jis tapo šios esė pagrindu. Kadangi dienoraščio įrašai itin fragmentiški, nebuvo lengva atkurti tą periodą, kurį prisimenu lyg sapną. Rašyti apie psichozę buvo itin sunku, nes viską išgyvenau darkart, tik stipriau ir intensyviau. Rašant komentuodavo balsai, dažnai norėjosi viską mesti, nes maniau, kad neištversiu įtampos. Visgi nusprendžiau pabaigti. Ši esė nebūtų pasirodžiusi, jei ne mano mylima ir palaikanti šeima, supratingi gydytojai bei draugai: Mantas, Lina, Tadas ir Aistė, kurių nuolatinis palaikymas skatina nepasiduoti.

 

 

Dienoraštyje psichozę įvardinau kaip „keliavimą Dantės pragaro ratais“. Išties, išgyvendama psichozę, jaučiausi, lyg būčiau kitoje transcendentinėje plotmėje. Man rodės, kad tapau Visatos centru, Buda, patyriau ne vieną absoliutų „nušvitimą“. Pasaulinio masto misijos, žmonijos gelbėjimas, klonai, kiborgai, juodosios skylės – visos šios mįslingos sąvokos sukasi galvoje, kai prisimenu pirmąją psichozę. Man atrodė, kad esu kontroliuojama: pradėjau įtarinėti net šeimos narius, maniau, kad jie yra „šnipai“. Ramybės nedavė ir sunkiai paaiškinama tuojau įvyksiančios katastrofos, mano atveju – apokalipsės, baimė. Vaikščiodavau kambaryje ratais, negalėdama nustoti verkti, nes jaučiau, kad apokalipsė tuojau įvyks dėl mano kaltės. Niekaip negalėjau suvokti, ką aš tokio padariau, kad dėl mano kaltės susinaikins visas pasaulis. Pradėjau dar stipriau savęs neapkęsti. Ši apokalipsės manija baigėsi hospitalizacija. Tačiau tai buvo tik pradžia.

 

 

Fragmentiškai prisimenu: sėdžiu kambaryje ant lovos. Žinau, kad jame nieko nėra. Tačiau girdžiu šleikštų, pašaipų juoką. Patikrinu kitus kambarius. Antrame aukšte taip pat nieko nėra. Tai iš kur tas juokas? Po to nemalonus vyriškas balsas, sakantis, jog turiu mirti. Mane apima kaustanti baimė. Nueinu pas mamą. Iš pradžių ji mano, kad juokauju. Bet pamačiusi tirtantį kūną supranta, kad ne. Ir vėl girdžiu juoką. Niekada nepamiršiu to juoko. Net ir dabar, rašydama, girdžiu jį. Tai buvo vienas siaubingiausių patyrimų mano gyvenime.

 

 

Keisčiausios vaizdinės haliucinacijos – vorai, katės ir René Magritte’o juodus katiliukus dėvintys vyrai. Balsai galvoje rėkia: „Jie nužudys tave.“ Tąkart mėnesį neišėjau iš namų, nes bijojau, kad mane seka. Jausti, kad tave kažkas seka, yra itin keistas jausmas: man atrodė, kad jeigu išeisiu iš namų, mane nužudys. Kai išgyveni psichozę, jos nekvestionuoji: viskas atrodo labai intensyvu ir tikra. Konstruktyvūs aplinkinių įtikinėjimai neturi jokios reikšmės. Man atrodė: jie irgi yra užverbuoti. Pradėjau kurti sąmokslo teorijas, net braižyti schemas. Atsirado nuolatinis grėsmės ir pavojaus pojūtis: jie tuojau ateis, jie žino. Kas tie jie? Mano gyvenimas ėmė panašėti į Franzo Kafkos „Pilį“. Apėmė ir dienoraštyje minėta kone mistiška „tarnybų“ baimė, tebesitęsianti iki šiol. Man atrodo, kad egzistuoja „tarnybos“, atsakingos už mano mirtį. Jei nepaklusiu joms – mirsiu. Išgyvenant šią psichozę, viskas tapo gyvybės ir mirties klausimu. Tik po jos supratau, kaip iš tiesų bijau mirties. Ypač kai gali girdėti žvėrišką jos alsavimą galvoje.

 

 

Psichozės metu viską išgyvenau daug stipriau nei įprastai. Džiaugsmas prilygsta ekstazei, neviltis – kraštutinei desperacijai. Nėra vidutinio intensyvumo emocijų. Tokie nevaldomi šokinėjimai gali keistis iki keliasdešimt kartų per dieną. Pradėjau visiškai nebesuvokti, kas su manimi vyksta. Turbūt vienas labiausiai gąsdinančių psichozės aspektų – suvokimas, kad praradai kontrolę. Kaip „Joy Division“ dainoje. Kadangi neturėjau jokio supratimo, kas manyje vyksta, priėjau prie „išvados“, kad mane kažkas „valdo“. Reikėtų paminėti, jog šį bipoliškumą, psichotinius simptomus, nerimą – viską jaučiau tuo pat metu. Viskas sutelpa į tą pačią milisekundę.

 

 

Išgyvenant psichozę, aplinkiniai tapo priešais. Juk jie nori tave „išgydyti“: visų pirma, „atimti“ visą susikurtą psichotinį pasaulį – dieviškas misijas, mistinius regėjimus, buvimą „išrinktuoju“. Pamenu, viena gydytoja pasakojo apie savo pacientą, kuris psichozės metu manydavo, jog yra Dievas. Po medikamentinio gydymo ir hospitalizacijos pacientas pasveiko. Tačiau buvo dar nelaimingesnis nei iki psichozės: dabar jis suprato savo ribotumą. Po kurio laiko jis ir vėl paniro į psichozę.

Balsai man sakydavo, kad tai aplinkiniai yra pamišę, o ne aš. Jie liepdavo kaip tik įmanoma priešintis bet kokiam gydymui. Kartą, kai buvau ligoninėje ir laukiau eilėje vakarinių vaistų dozės, balsai man sakė: „Spjauk tabletes seselei į veidą.“ Džiaugiuosi, kad man užteko sveiko proto to nepadaryti. Reiktų pabrėžti, jog šis noras priešintis gydymui kyla iš didžiulio nepasitikėjimo ir baimės. Psichozės metu tampi labai pažeidžiamas. Lyg pasiklydęs vaikas svetimoje šalyje. Ar Alisa kreivų veidrodžių karalystėje.

 

 

Gyvenimas su psichoze – danse macabre. Vienas siaubingiausių jos aspektų – kad, be medikamentų, niekas negali padėti. Tapau žiurke, besisukančia ratelyje. Kosminiai psichozės išgyvenimai yra beveik nesuprantami net man pačiai, o ką jau kalbėti apie artimuosius. Psichozę patiri absoliučiai vienas, bet tai ne viskas. Po psichozės eina dar sunkesnis etapas – postpsichozinė depresija. Šis epizodas pasižymi labai sunkiais depresiniais simptomais, chronišku tuštumos jausmu ir bent jau mano atveju – suicidinėmis mintimis. Viskas, ko norėjau po psichozės, – tai nusižudyti. Depresija tapo tokia sunki, kad viskas ėmė tiesiog neberūpėti. Atsikelti iš lovos, pavalgyti, nusiprausti tampa kone neįveikiamomis užduotimis. Užgriuvo visiška apatija. Gyvenimas ėmė judėti tik iš inercijos. Niekas nedomino. Visko pradėjau neapkęsti – aplinkinių, keturių kambario sienų, savęs. Suvokus, kad visos idėjos tebuvo kliedesiai, – apėmė dar ir sumišimas. Realybė nebeatrodė patikima. Be to, niekada nepalieka jausmas, kad tai ir vėl gali pasikartoti. Tai kam tada keltis iš lovos? Šį bejėgiškumo jausmą lydi ir sunkiai aprašomas emocinis bukumas. Psichozės metu emocijos yra kintančios ir labai intensyvios, o šiuo periodu apima stagnacija. Pradėjau nieko nebejausti. Galėdavau valandų valandas spoksoti į lubas ir stebėti įkyriai zyziančias muses. Tapau gyva iškamša.

 

epilogas

 

Friedrichas Nietzschė veikale „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ rašo: „Norėdamas pagimdyti šokančią žvaigždę privalai savyje turėti chaoso.“ Man psichotinės patirtys tapo kūrybos akstinu. Nietzschės „šokanti žvaigždė“ man – tai poezija, konfesinis patirčių reflektavimas. Po psichozės pasikeiti. Dažnai save lygindavau su gyvu vaiduokliu. Man vienintelis būdas dar giliau nepanirti į kliedesius – rašyti. Rašydamas eksploatuoji psichozę, ji tampa marionete, tai tu tampai slidžius jos siūlus. Pagaliau atgauni kontrolę. Rašydamas išgyveni viską darkart, tačiau tampi infekuotas: pagaliau turi ginklą, kuriuo gali sutraiškyti visus svetimkūnius.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.