MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (16)

 

Gyvuliams nereikia meno, nes jo nereikia kūnui. Kūnui reikia dešros. Meno sielai reikia.

 

 

Jaunas žmogus, panašus į Karabasą Barabasą, paklausė manęs, ar mokslas irgi yra menas.

Sąvokos reikalas. Antikoje ir viduramžiais mokslas buvo laikomas menu. Aritmetika, geometrija, astronomija… Artes liberales.

Aš manau, kad menas – tai kūryba, o mokslas – to, kas yra, pritaikymas žmonių reikmėms. Menas yra tikslas, o mokslas – priemonė. Menas širdim daromas, o mokslas – protu.

 

 

Mano žmonos Nijolės menas iš širdies, o mano iš proto.

 

 

Moterų širdys žino tiesą.

 

 

Dėlioju gražų paveikslėlį, kaip dėlionę, į kurią susitelkti reikia. Tada negalvoju apie mirtį.

 

 

Gražus paveikslėlis – tai kičas, o negražus – menas.

Šiandien nepaišysiu gražių paveikslėlių. Šiandien paišysiu meną.

 

 

Jeigu maistas geras, jam prieskonių nereikia. Meno nereikia gražinti. Nupaišiau moterį su suknele – negražu. Nuobodu. Sugarbanojau jai plaukus, suknelę išpuošiau gėlėmis – grožio daugiau pasidarė, bet meno ne.

 

 

Žmogus paprašė manęs nupaišyti gražų paveikslėlį. Nupaišiau tokį gražų, kad kai pažiūrėjau į jį, man net bloga pasidarė.

 

 

Paveikslas ir kalbos apie jį dažniausiai būna du tarpusavyje nesisiejantys meno kūriniai. Dažnai kalbos apie paveikslą būna daug įspūdingesnės už patį paveikslą.

 

 

Minimalizmas tampa mintimi. Malevičius nupaišė ne tik juodą, bet ir baltą kvadratą baltame fone. Paveikslas, neturintis vaizdo. Gryna mintis. O gal jam reikėjo nupaišyti juodą kvadratą juodame fone. Nebūtis nebūtyje.

 

 

Dailininkas padovanojo savo draugui baltą popieriaus lapą.

– Paišau, stengiuos, o baltas popieriaus lapas vis tiek gražesnis, – pasakė jis.

Ne baltas popieriaus lapas yra menas, bet pasakymas.

Tuščias popieriaus lapas – tai meditacija. Aukščiausio lygmens buvimas. Grynas buvimas. Buvimas nesant. Iki nirvanos nukeliavau.

 

 

Paišė paišė dailininkas, kol nupaišė absoliutų minimalizmą. O kas toliau. Toliau nieko. Nebūtis. Apie Rothko pagalvojau.

 

 

Progresas išvaduos mus nuo darbo ir mes visi tapsim menininkais ir žiūrėsim į žvaigždes. Kažin. Dažniausiai išvaduotieji žiūri į televizorių.

 

 

Talentingas tapytojas man davė į snukį, nes to nusipelniau.

Žmogus, kuris duoda man į snukį, gali būti mano draugas. Žmogus, kuris man pasako: „Nusišypsok“, – ne.

 

 

Kai sakoma „laimingas žmogus“, dažniausiai kalbama apie žmogaus kūną.

Progreso nuopelnas – laimingas žmogaus kūnas. Laimingas kūnas tik sąlyga laimei.

 

 

Progresas daugina poreikius. Ko gero, tai viskas, ką jis gali.

Sukuria progresas poreikį, o paskui priemones jam patenkinti. Kuo daugiau dalykų, be kurių žmogus negali apsieiti, tuo jis silpnesnis.

 

 

Progresas yra labai geras dalykas vienišiems pensininkams, kurie visą gyvenimą dirbo kolektyve ir likę vieni su savim neturi ką veikti. Žiūrėdami televizorių arba internetą jie nesijaučia vieniši. Žmonėms jų nereikia ir jiems žmonių nereikia. Jeigu vyrams reikės ne moterų, bet išmaniųjų telefonų, tai progresas sunaikins žmoniją.

 

 

Būti geresniam už kitus yra laimė. Prerijų indėnas nulupa skalpą savo priešui ir rėkia iš laimės. Jeigu jis nusipirktų skalpą krautuvėje, jis nerėktų iš laimės. Ne skalpas jam reikalingas. Jis laimingas dėl to, kad yra stipresnis už savo priešą.

Vargu ar aš būdamas 77 metų galėčiau nulupti skalpą savo priešui geriau už prerijų indėną. Nėra žmogaus, apie kurį galėčiau tvirtai pasakyti: aš už jį geresnis. Todėl aš galiu būti laimingas tik pasidaręs geresnis už save.

 

 

Visi žino Mikelandželą, bet nedaug kas žino Florey ir Flemingą. Jie išgelbėjo man gyvybę, nes sirgau džiova, o kas jie tokie, aš pasidomėjau visai neseniai. Jie ne mane išgelbėjo, bet mano kūną, o Mikelandželas gal mane padarė. Tai gal dūšia svarbiau už kūną?

 

 

Materija. Energija. Tas pats dalykas skirtingais pavidalais. Aš padarytas iš kvarkų, leptonų ir bozonų. Aš esu konstrukcija, kuri žino – Aš esu. Kvarkai, leptonai ir bozonai neišnyks, o aš-konstrukcija išnyks ir manęs nebus.

 

 

Senas klausimas:

– Nelaimingas Mikalojau, ar norėtum būti laiminga kiaule? Jeigu aš būčiau laiminga kiaulė, aš turėčiau sutuoktinį paršą ir jis mane… horribile dictu. Aš galiu būti laimingas tik savo laime, bet ne kiaulės.

 

 

Gyvenantys prie krioklio negirdi jo ošimo. Įprastoj aplinkoj žmogus vienas, kaip tamsoj ir tyloj, ir jis gali susitelkti į tai, ką daro. Tik ten menas gali iš žmogaus išlįsti.

– Kaipgi, Mikalojau, paveikslą nupaišysi tamsoj?

– Ne apie nupaišymą, bet apie sugalvojimą kalbu. Kuo tamsiau aplink galvą, tuo aiškiau matosi, kas joje darosi. Kai užsimerkiu, paveikslo vaizdą aiškesnį galvoje matau.

Nieko gero nenupaišiau jokioje kūrybinėje stovykloje.

 

 

Komplimentas moteriai karantino metu: kaip jums tinka kaukė! Be reikalo ją nusiėmėte.

 

 

Aš esu žiauriai laimingas. Turiu nuostabius draugus. Nuvažiuojam mes prie Siesarčio ežero, nuplaukiam į negyvenamą salą, sukuriam laužą ir būnam taip, kaip mums gera būti. Kas nori valgo, kas nori geria, kas nori juokiasi, kas nori verkia, kas nori atsigula į žolę ir saldžiai užmiega. Ten kiekvienas rūpinasi tik savim. Ten mes esam laisvi ir laimingi kaip padangių paukščiai.

 

 

Ukrainiečių rašytojas A. L. vedė ir parašė bestselerį „Kaip viską suknisti“.

 

 

Kodėl toks skausmingas Romeo ir Džuljetos likimas? Kodėl Dievas leido mirti pačiai nuostabiausiai meilei, kokią tik gali patirti žmogus? Kaipgi po to galima tikėti, kad Dievas yra geras?

– Mikalojau, neteisk Dievo. Geriau staigi mirtis negu lėta ir skausminga.

 

 

Šekspyras nerašė apie šeimyninę laimę.

– Padaryk mane laimingą.

– Tingiu.

 

 

Jeigu būčiau Dievas, turbūt būčiau sukūręs dar blogesnį pasaulį negu Jis.

Jeigu tai įmanoma. Schopenhaueris tuo abejoja.

 

 

Žiema. Slidu. Paslysta žmogus, griūna ir išsisuka koją.

– Dieve, kodėl sukūrei pasaulį, kuriame slidu, kuriame aš paslystu, griūnu ir išsisuku koją.

– Protą tau daviau, kad neitum ten, kur slidu. O gal tau proto nereikia? Gal nori, kad kaip kengūra nešiočiau tave sterblėj.

Liuli liuli, Bože, na pšituli – tokią lopšinę man dainuodavo Marija Liobienė, mano senelė.

 

 

Einu slidžiais keliais ir smėlis iš manęs byra, kad nepaslysčiau.

 

 

Protas duotas žmogui, kad jis sugebėtų būti laimingas neėsdamas kitų.

 

 

Rašau visokius bjaurius dalykus apie Dievą. Sakau Jam, ką apie Jį galvoju. Negaliu Jam meluoti. Nemanau, kad Jis yra kvailys, kurį galima tik girti.

 

 

Aš tikiu Dievu kūrėju, bet ne Dievu teisėju.

Aš tikiu Dievu, kuris sukūrė pasaulį ir matė, kad tai gera. Kam gera? Jam?

 

 

Kai žiūriu į Dürerio nutapytą Jėzų ant kryžiaus, galvoju: kaip aš norėčiau būti toks gražus, sportiškas vyrukas kaip Jis. Visos bobos būtų mano. Matydamas Tiziano Mariją Magdalietę aš galvoju apie jos papus, bet ne apie Dievą.

Romoje užėjau į nedidelę bažnytėlę ir pamačiau Jėzų, prikaltą prie kryžiaus. Ne į žmogų Jis buvo panašus, bet į siaubingai kenčiantį gyvulį. Gal Dievas nusileido į Žemę ir įlindo į žmogaus kūną, kad sužinotų, kaip žmogus Žemėje jaučiasi?

 

 

Labai jauna ir labai graži mergaitė tyromis kaip dangus akimis sakė: aš taip protingai pakalbėjau, kad vyrai mane apkabino ir glaudė prie širdies.

Aš irgi labai protingai pakalbu, bet vyrai manęs neapkabina ir neglaudžia prie širdies.

 

 

Susitinka žmonės gatvėje ir apkabina vienas kitą. Mada dabar tokia.

Aš negaliu pakęsti, kai mane apkabina, ir todėl niekada neapkabinu kitų. Tiesa, kartą apkabinau beveik nepažįstamą moterį, seniai tas buvo, bet vis prisimenu ir gėda man. Kodėl aš pagalvojau, kad jai tas malonu?

 

 

Aš jaudinuosi.

Žmogus man sako:

– Nesijaudinkite.

Klausiu jo:

– Pasakykite man, prašau, kai jums pasako „nesijaudinkite“, ar jūs nustojat jaudintis?

Žiūri žmogus į mane ir mirksi akimis.

 

 

Sadizmą nugalėk sadizmu!

Man pasakė tiesą į akis.

Aš įskaudintas ir susinervinęs. Tai parašyta man ant veido. Nieko. Pripratęs aš. Tik meldžiu Dievo, kad niekas prie manęs neprieitų, nepaimtų manęs už rankos ir nesakytų: Mikalojau, tu nesinervink…

Tada prieina prie manęs žmogus, paima mane už rankos ir sako: Mikalojau, tu nesinervink…

Man akyse tamsu pasidaro.

Mano širdis auksinė, aš musės nenuskriausiu, aš labai geras, bet tą žmogų aš noriu užmušti ir taip, kad jis mirtų lėta ir skausminga mirtimi. Perteklinis sadizmas. O jeigu jis dar mane apkabina ir glaudžia prie širdies, mano noras, kad jis kentėtų, įgauna iškrypėlišką formą.

 

 

Tingiu dirbti, todėl galvoju. Kai dirbu, būnu joks, o kai galvoju, būnu nelaimingas.

Susvyruoja tada mano tikėjimas kabalistų teiginiu, kad žmogaus likimas, kurio jis neišvengs, yra absoliuti laimė. Jeigu Dievas sukūrė pasaulį žmogui, tai sukūrė jį labai nepatogų laimei siekti. Negera žmogui Dievo sukurtame pasaulyje, o šūdvabaliui karvės šūde labai gera – šilta, minkšta, pilna maisto. Visos sąlygos laimei. Tai gal šūdas yra tobulesnis už Dievo sukurtą pasaulį? Tai gal ne žmogus yra Dievo kūrybos viršūnė? Gal šūdvabalis? Tokios mintys vis ateina į galvą.

Kvailioju.

Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje… Sofonijo knygoje taip parašyta.

Ne karvės šūde, matyt, yra laimė, bet pačiame žmoguje. Dievas irgi pačiame žmoguje, jeigu žmogus jį ten iš nevil-ties įsileido. Kiekviename kitas Dievas, kiekvienas pats save ir pasaulį sau kuriantis. Aš esu pasaulyje, kurį mano Dievas, esantis manyje, sukūrė man. Matyt, tokio esu vertas.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.