Iš pirmų lūpų
Šių metų rugsėjo 1–lapkričio 17 dienomis teko laimė dalyvauti Tarptautinėje rašymo programoje (TRP), kurią rengia Ajovos universitetas Ajovos mieste, vieninteliame JAV pripažintame UNESCO literatūros miestu iš dalies dėl TRP buvimo jame. Ši programa yra seniausia ir didžiausia tarptautinė rašymo rezidencija pasaulyje. Jos tradicija tęsiasi jau penki dešimtmečiai, ir kiekvienais metais, kaip yra parašyta jos įstatuose, iš visų kontinentų kviečiasi garsius autorius į Ajovos universitetą, didžiulę Amerikos mokslo instituciją, pagarsėjusią savo programa tarptautiniu mastu. Nuo 1967 metų daugiau nei 1 530 rašytojų, atstovaujančių 150 tautybių, jau dalyvavo šioje programoje. Jos tikslas yra suteikti autoriams unikalią kultūrinę galimybę ir laiką bei erdvę rašyti, skaityti, studijuoti, vykdyti mokslinius tyrimus, keliauti, dalyvauti su savo kūrybos skaitymais, jos sceniniais įkūnijimais, tampant literatūrinės ir akademinės Ajovos universiteto bendruomenės dalimi.
Į 2019 metų rudens rezidenciją TRP pasikvietė 28 rašytojus iš Izraelio, Japonijos, Meksikos, Honkongo, Zimbabvės, Singapūro, Pietų Korėjos, Turkijos, Latvijos, Nigerijos, Nepalo, Malavio, Argentinos, Čekijos, Maroko, Alžyro, Indonezijos, Taivano, Mianmaro, Eritrėjos, Namibijos ir Kinijos. Lietuvai atstovauti teko garbė šių eilučių autorei.
Ką gi mes ten veikėme? Galiu patikinti, kad nuobodžiauti jokiu būdu neteko. Ajovos universiteto studentų baigiamieji kursai daugiausia remiasi TRP dalyvių kūryba. Kiekvieną savaitę (o jų buvo 11) vis kitiems trims mūsų programos dalyviams tekdavo pravesti paskaitą formatu „Tarptautinė literatūra šiandien“, supažindinant su savo kūryba ir gimtosios šalies literatūra. Tokia dviejų valandų paskaita vykdavo kiekvieno pirmadienio popietę po autoriaus pasirodymo, jis atsakydavo į gausius studentų ir dėstytojų klausimus. Ajovos viešojoje bibliotekoje kiekvieną penktadienį vykdavo teminės diskusijos apie literatūrą, jų pasiklausyti gausiai rinkdavosi miesto literatūrinė bendruomenė, taip pat jas tiesiogiai transliuodavo vienas iš televizijos kanalų. Tokių diskusijų buvo 8. Jų metu rašytojai perskaitydavo tos savaitės temai skirtą referatą, paskui turėdavo atsilaikyti prieš publikos klausimų audrą. Temos buvo štai tokios: „Rašymas ir…“, „Pasaulis scenoje, žodis puslapyje“, „Apie kūną“, „Žodžio laisvė?“, „Pasirenkant kalbą“, „Rašymas ne sau“, „Kelyje“ ir tradiciškai paskutinė yra „Amerikos vaizdai: tai, ką mes matėme“, kurios formatas leidžia pasidalinti labiausiai įstrigusiais įspūdžiais visiems TRP rezidentams.
Beveik kiekvieną vakarą Ajovos kavinėse, meno centruose, restoranuose ir kitose vietose šurmuliuoja literatūriniai skaitymai. TRP remia dvejus pagrindinius savaitės literatūrinius skaitymus, vykstančius kiekvieną sekmadienio popietę knygyne „Prairie Lights“, o penktadienio popietę – programai priklausančiuose „Shambaugh“ namuose. Pastarieji skaitymai dažnai būna dvikalbiai. Kitus gausius ir įdomius skaitymus organizuoja Ajovos universiteto Užsienio kalbų departamentas, miesto bendruomenė ir įvairios grupės.
Reikėtų paminėti dar vieną įdomią TRP veiklos rūšį. Ajovos universiteto baigiamųjų kūrybinio rašymo, vertimo ir literatūros kursų studentai rezidencijos pradžioje pasirenka sau artimą rašytoją ir akis į akį dirba su juo atskirai, kiekvieno penktadienio popietę per visą semestrą nustatytų paskaitų metu aptarinėdami ir šlifuodami savo vertimą. Man teko malonumas sudaryti meilės trikampį su dviem vertėjomis – mano eilėraščius į anglų kalbą vertusia ir dėstytoja dirbančia magistrante Caroline Froh ir tuos pačius eilėraščius į vengrų kalbą vertusia literatūrologe iš Vengrijos Kinga Nagy, kuri čia stažuojasi gavusi Fulbrighto stipendiją. Mūsų trijų pasimatymų metu diskusijos apimdavo visas tris kalbas, tad, lyginant jas, gretinant jų panašumus ir skirtumus, dažnai netikėtai išnirdavo optimaliausias vertimo žodis, vėliau Tarptautinio vertimo dirbtuvių paskaitoje jis būdavo gyvai apsvarstomas ir dar kartą šlifuojamas esamų ir būsimų vertėjų.
Kiekvieną sekmadienio vakarą kuris nors iš rašytojų pristatydavo dažnai savo paties sukurtą filmą vietiniame kino teatre „FilmScene“. Taip buvo pristatyti ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnę kino filmai iš Maroko, Alžyro, Argentinos, Izraelio, Honkongo, Indonezijos, Japonijos ir Namibijos. Neretai kino filmų peržiūros persikeldavo į erdvesnę kito kino teatro salę.
Spalio 11 dienos vakare Ajovos menų teatro „Global Express“ aktoriai raiškiai perskaitė kai kurių TRP rašytojų kūrinius, o lapkričio 1 dieną teatro „Space Place“ šokėjai atliko penkių TPR rašytojų rinktinių kūrinių šokių interpretacijas. Pagal mano eilėraščius „Džiazas“ ir „Dugno matavimas“ šokį sukūrė ir atliko Jeremy Cline’as ir Angelica DeLashmette.
Kviestiniai šių metų rudens rezidencijos svečiai buvo indų romanistas ir kritikas Chandrahasas Chondhury (TRP 2010 metų dalyvis) ir poetas bei prozininkas iš Jamaikos Kei Milleris (TRP 2007 metų dalyvis).
Su Ajovos universitetu rašytojai bendradarbiavo ir muzikos srityje. Poetai Batsirai Chigama iš Zimbabvės, Efe Duyanas iš Turkijos ir Takako Arai iš Japonijos skrido į Pitsbergą dalyvauti kasmetiniame džiazo festivalyje.
Viena įdomesnių atrakcijų buvo kasmetinis Ajovos knygos festivalis, vykęs spalio 1–6 dienomis. Spalio 6–8 dienomis, minint 150-ąsias Levo Tolstojaus epinio romano „Karas ir taika“ metines, kino teatre „FilmScene“ buvo demonstruojamas 8 valandų režisieriaus Sergejaus Bondarčiuko 1966–1967 metų šedevras. Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, pradedant pirmadieniu, rugsėjo 30 diena, ir baigiant penktadieniu, spalio 4 diena, savanoriai skaitė įžymųjį Levo Tolstojaus veikalą „Karas ir taika“. Skaitymai vyko šalia prabangaus viešbučio „Graduate“, kuriame buvome apgyvendinti, ir, prasidėję 9 valandą ryto, baigdavosi tik 9 valandą vakaro. Įdomu buvo stebėti šiuos skaitymus. Kartais jų susėdę klausydavosi nemažas būrys žmonių, o kartais (ypač lietingą dieną) testovėdavo skaitantysis, o jo klausydavosi tik Anna Barker, kuri net 10 metų vadovavo šiai programai, antrus jos metus paskyrusi Levui Tolstojui. Beje, mačiau ir Richardo Nelsono, Richardo Pevearo ir Larissos Volokhonsky naujai išverstos Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ premjerą Ajovos teatre „Riverside“. Įdomu buvo šį Adamo Knighto pastatymą, kuriame visus vaidmenis atliko amerikiečiai aktoriai, palyginti su man įprastais mūsų režisierių sceniniais darbais.
Spalio 1 dieną Ajovos literatūrinė bendruomenė, o kartu ir mes, TRP dalyviai, turėjome galimybę dalyvauti šios programos įkūrėjo Paulo Engle’o prizo įteikimo ceremonijoje, kuri vyko Koralvilio viešojoje bibliotekoje. Šiuo prizu, įsteigtu 2011 metais, pagerbiama kūrybinė individualybė, kuri, kaip ir Paulas Engle’as, įkūnija novatorišką dvasią literatūroje, leidyboje, redaktoriaus darbe ar mokyme ir kurios aktyvios pastangos padeda aplinkiniam pasauliui tapti geresniam. Šiais metais pirmą kartą meniškomis skulptūrėlėmis ir 10 000 JAV dolerių apdovanoti du poetai – Toi Derricotte ir Cornelius Eady. Apskritai Knygos festivalio dienomis pokalbiai vyko net su 32 knygų autoriais, tad labai trokšdamas galėjai iškišęs liežuvį nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro lakstyti iš vieno renginio vietos į kitą. Arba neišvengiamai rinktis. Na, o iš daugelio TRP organizuotų renginių vienas įdomesnių buvo susitikimas su Ajovos mieste gyvenančiu žinomu JAV poetu Marwinu Bellu. Tokių renginių su juo buvo bent keli. Jis yra ir pirmasis oficialus Ajovos valstijos poetas laureatas.
Programoje netrūko ir aštrių įspūdžių. Iš tokių reikėtų paminėti poezijos vakarą, vykusį Oukdeilio kalėjime.
TRP organizatoriai numatė ir rezidentų troškimą susipažinti su kuo didesne ir įvairesne Amerikos dalimi. Programos pabaigoje vykome į gana nemažą Davenporto miestą, o pradžioje, rugsėjo 17 dieną, mums organizavo kelionę į Čikagą, apsistojome centre, puikiame viešbutyje „Whitehall“, o iš jo buvo lengvai pasiekiamos ir miesto įžymybės. Tiesa, kaip jau minėjau, trys rašytojai vyko į Pitsbergo džiazo festivalį. Pačiame rezidencijos viduryje mus suskirstė į tris grupes, vienus nuskraidino į Našvilį, kitus į Detroitą, o trečius į Naująjį Orleaną. Žinoma, į šią džiazo sostinę vykti troško visi, bet nenusivylę liko ir skridę kitur. O aš džiūgavau, pakliuvusi į Naujojo Orleano grupę, kur mano eilėraščių vertėja į anglų kalbą amerikiečių poetė Julie Kane suorganizavo mano kūrybos vakarą garsiajame literatūriniame klube „Maple Leaf“. Ir, žinoma, neužmirštamas Naujojo Orleano džiazas, džiazas, džiazas!
O paskui trys nuostabios dienos Vašingtone, iš kurio grįžus jau laukė jaukiais namais tapęs viešbutis „Graduate“ Ajovos centre ir įtempti kasdieniai studentiški užsiėmimai, kai vėl tampi jaunas ir kupinas jėgų. Ir vėl švytinčiomis akimis žvelgi į juos vedančius Ajovos universiteto Tarptautinės rašymo programos instruktorę Natašą Ďurovičovą ir patį programos direktorių Christopherį Merrillą, puikų amerikiečių poetą. Ir niekada, rodos, nepamirši jiems talkinusių mokymo asistenčių Mac Gill ir Leigh Marshall nuginkluojančių šypsenų. O su ypatingu dėkingumu prisiminsime mumis motiniškai besirūpinusią rudens rezidencijos koordinatorę Saunia Powell ir mūsų visų numylėtinę asistentę Sarah Elgatian.
Rodos, kiek berašytum, vis vien didesnė programos dalis taip ir lieka net nepaminėta. O lieka tiek daug…
Bet reikėtų nepamiršti, kad šią Ajovos universiteto TRP remia JAV švietimo ir kultūros departamentas. Jis yra suinteresuotas ryšių tarp savo šalies ir visų rašytojų, dalyvavusių programoje, gimtųjų šalių stiprinimu. Ši programa tartum įkūnija daugianacionalinį pačios Amerikos modelį, kuris akumuliuoja įvairių tautų kultūrą, bet išlieka savitai amerikietiškas. TRP brangina skirtingų tautų rašytojų draugystę ir trokšta būti supažindinta su skirtingiausiomis kultūromis bei leidžia patiems rašytojams iš pirmų lūpų kuo daugiau sužinoti vieniems apie kitų gimtąją šalį, jos kultūrą, papročius, ekonominę bei politinę padėtį bei nutraukti šydą nuo paslaptingo jos literatūros veido. Su studentišku entuziazmu mokantis ir įsisavinant programą, jos atšvaitų ir dovanotų draugų, su kuriais taip sunku išsiskirti rezidencijos pabaigoje ir kurių jau ilgiuosi, manau, man užteks visam likusiam gyvenimui.
