TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ

Eilės

 

Gotiškas romanas

 

Stengiuosi knygą užrašyti

kali-grafiškai

kur kali grafas

kad būtų gražu

kaip grafo pily

 

štai ir išlindo mano ribotumas

lyg jau miręs Tumas-Vaižgantas

bet jis gyvas

ir šiandien valgys Kūčių vakarienę

pas Dėdę ir Dėdienę

 

tad kurgi tas ribotumas?

ak, taip visada noriu

kad viskas būtų gražu

 

kaip tame Čechovo posaky?

kažkokia mūsų amžiuje priplėkusi

čechoviada

 

o kur tada ČK ir CK

visas tas cechas

visai nesicackinęs

netgi tada kai Mamos

skaitydavo vaikams

pasaką apie mažylį Cachesą

 

baisus yra pasaulis purvinas žiaurus

užjaučiu susidūrusius su juo tada

kai jis tampa neregėta pabaisa

 

žinau

esu patyrus

 

bet keista

 

jo klaikiam žiaurume

mane perverdavo ir šviesos spindulys

gražus neapsakomai

juo gražesnis tada juo baisesnis

atrodė pasaulis

 

bet gal ne tą pačią akimirką

nes bjaurumas turėdavo didesnes

teises

bet pasaulis buvo gražus neapsakomai

kad bandyčiau jį apsakyti?

 

visada tik bandyčiau

 

nejaugi tam

kad savyje ir aplink save

tik dar uoliau pulčiau

puoselėti grožį?

 

h’armonizuočiau

klaikų griežimą baltais ir juodais

dantimis griežiančios

vestuvėse kaimo armonikos

lyg persivalgiusios hormonų

 

ar ne taip Hermione?

 

ar ne tam ir suspaudžiu

lyg į kalėjimą sodindama bjaurumą

savo įnoringas raides

visada trokštančias išsiplėsti

išsiplėšti

iš netikros erdvės

 

į tikrąją begalinę pasaulio erdvę

kur lygiomis teisėmis

dar neatimtomis vairuojant

egzistuoja ir grožis ir bjaurumas

 

spaudžiu savo įnoringą rašyseną

su beveik gotiškais

užraitymais

lyg gotiškas romanas

 

siaubo romanas

 

kurį juk galima skaityti ir su pasimėgavimu

 

priimant įrodymus

grožio ir bjaurumo byloje

 

kad ir h’armonizuotas

siaubas

gali būti gražus

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

palaimingas metas

 

nervai ne nirvanoj bet įtempti

lig krašt-utinumo karštai ginant

             krašt-ą

būdraujant kartu su būdvardžiais

besididžiuojančiais tėvynainiais

             tankams žlegsint

tad dabar

kaip tingus haskis ant pagalvių

mėgaujuos tuo

kad Šeimininkas

manęs nuo jų dar nenuveja

kad niekas ne-sprogdina (parašiau

ir išsigandau trenksmo Paryžiuj per

kruvinąjį penktadienį)

neprievartauja kaip karo pabėgėlių

iš gimtų vietų

nekankina ir nebombarduoja (aidas Sirijoj!)

nekrikštija sprogmenim ir negano

lyg afgano

neuždeda apynasrio

kad negalėčiau byloti

to ką matau ir jaučiu

netgi neapdeda

pagalvės mokesčiu

rauskis kiek nori

į ne bombos

bet savo bambos išgulėtą

duobutę pagalvėj

o koks tai palaimingas

metas Tėvynėj:

 

taika

 

 

Per sunkus žvilgsnis

 

prašmatni ryto medžių iliuminacija:

kas mane taip myli?

zylė prie balkono lango:

nebijau: ji atsako vyt vyt

lyg sparnuota budinti šventės apsauginė

su ryškiai salotiniais uniformos antsiuvais

jei ten eičiau sugadintas būtų

visas dangaus scenarijus

gamtai apsikeičiant belaisviais

nebūtų gražu jei įsikiščiau

 

spalį šį gražaus žmogaus

išėjimo ir mano

geriausios draugės gimimo

mėnesį

kelkite á la fourchette

kaip tik jūs mokate medžiai

modami savo šakutėmis

iš tolo žvelgsiu nekviestoji

aš į jus

kad būtų jums ne per sunkus

šis žvilgsnis

 

 

Durys

 

namų spintelės atsidarinėja ir kelia

durelių sparnus stalinė lempa merkantiliškai

merkia akį o kad taip kiaurai permerktų

lietus Atlantidoj oriai ieškant orichalkumo kuriuo

puoštas tabernakulis ir šventyklos durys nes

mūsų durys atsidarinėja tik banaliam

rungtyniavimui kas laimės „Oskarus“

įleisdamos kokią grožio karalienę kuriai įteiks

karūną ir auskarus varžyboms kas ką

sutriuškins sporte versle ir net kare

kurį visi kaip aukštielninką vabalą

mataruojantį kojytėm stebi

pro lupą (nes tada homo hominem lupus

est) bet nieko padaryti negali

 

 

Vaikėzų priesaika

 

Tu motinos savosios mirtimi

prisieki kad mama yra tavoji

už bet kurią geresnė kai imi

taip girtis kad tegu pasikavoja

kiti kurie iškalbumu šauniu

nepasižymi dar vaikėzų tarpe

lyg mafiozai būtų šovinių

argumentuot pritrūkę kalbą svarbią

tuomet kol savo motiną turi

tvirtai žinodamas jog amžina ji

gali draugelių rato vidury

ja girtis moka tąjį ir anąjį

jinai tau perka viską ir graži

pati gražiausia visame pasauly

o seserys ir broliai dar maži

aplink ją sukas tartum aplink saulę

kol nedvejoji jog tai amžinai

turėtų tęstis priesaika tavoji

tokia dar vaikiškai tikra žinai

tegu kiti prieš ją pasikavoja

 

 

lietuviai sibire

 

biudžetas filmo leidžia pirkti sniegą

o sibiriokas duonos kriaukšlio neišmes

tad apie ką šis filmas? apie nieką

jei dalykus tikrus patyrę esam mes

ak kiek pripustė: dublis: sniego sniego

antraip kad sibiras žiūrovas netikės

jame juk tikras sibiriokas miega

prabudęs vietoj sniego jis norės varškės

tad kurgi gauti sniego sniego sniego

nes ant stogų ir kaminų tiktai varškė

tiek privarškėta kad tikrai paniekins

žiūrovas filmą šį kuomet nustos tarškėt

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.