Nepažinumas

Laima Kreivytė. Artumo aritmetika. Eilėraščiai.
V.: Homo liber, 2019. 85 p.

„Sudėjusioms ir atėmusioms“ – tokią dedikaciją randame antrajame Laimos Kreivytės eilėraščių rinkinyje „Artumo aritmetika“. Skaitant tekstus visiškai nepavyksta atsiriboti nuo fakto, kad autorė yra menotyrininkė, mat rinkinyje kalbančioji pasitelkdama estetinę pajautą savitai interpretuoja patiriamą tikrovę ir būsenas. Be to, eilėraštis „kalė kosmose (1957 11 03)“ (p. 30–32), galima sakyti, neatsiejamas nuo parodos ir performansų platformos „Moterys mėnulyje“, kurios kuratorės – L. Kreivytė ir Denise Ackerl. Įdomu yra tai, kad eilėraštyje greta įvairių užuominų į politines peripetijas ar moterų emancipaciją išryškėja ir gyvybės klausimas: „Šunį į dangų pasiųsim! / Žemės ir žmogaus palydovus / sujungsim į kosminę sąjungą, / Sputniko radijo signalą / pakeisim širdies plakimu. / […] Kosminis karstas 2570 kartų / apskriejo Žemę. / Mirtis – imperijos palydovų / techninė problema“ (p. 30). Ironiška, kad siekis pranokti žmogiškąjį ribotumą kuriamomis technologijomis neapsieina be gyvūno.

Plačiau kalbant apie „Artumo aritmetiką“, pirmiausia norisi atkreipti dėmesį, kad rinkinio viršelyje ir viduje randame Violetos Bubelytės fotografijas („Aktas 25“, 1983; „Aktas 16“, 1983; „Aktas 54“, 1993; „Aktas 17“, 1983; „Su veidrodžiu 2“, 1982), kurios nusipelno tokio pat įdėmaus žvilgsnio kaip ir tekstai. Galima sakyti, kad fotografijose atsiskleidžia kūno nepastovumas ar nepažinumas: kūno niekada nepamatysi kaip visumos vienu metu, o tik tam tikrą jo pusę. Galop kūnas nėra įkalinamas, o nuolat keičiasi ir šį kismo pojūtį iliustruoja papildomos detalės (pvz., veidrodis ir atspindžiai jame) ar užfiksuotas judesys. L. Kreivytė perteikdama poetinius kintančios tikrovės pojūčius savitai atspindi fotografijas, o šios savo ruožtu tarsi komentuoja tekstus.

Eilėraščiuose nemažai susitelkiama į kūniškumą, bet jis, kaip ir fotografijose, yra kintantis, kartais fragmentuotas, bet jokiu būdu nesuredukuotas į fiziologinę plotmę: kūnas egzistuoja konkrečioje kultūrinėje plotmėje ir su ja savotiškai suaugęs, tačiau labiau patiriamas per įspūdį ir potyrį: „ką mylime labiausiai? / akis ar žvilgsnį / ar tik žvilgsnio / blyksnį / savo aky?“ (p. 75) Taip galime kalbėti apie kūniškąjį nepažinumą, nes kūno akivaizdybė, nors ir materialiai apčiuopiama, net ir meilės santykyje „prigesinama“, tad ir jausmus, neatsiejamus nuo kūno, tampa sudėtinga, o gal ir neįmanoma paaiškinti: „Miegamojo ir virtuvės langai prasižioję į viršų – / kažkas kvėpuoja kambario viduriuos. / Tykau ne savo, ne sau – / kas paaiškins mano jausmų trajektorijas? / Verias bedugnė, auga šakos gilyn – / traukia mane iš savęs / tuštumos dygliakiaulė“ (p. 15).

Pažymėtina, kad eilėraštyje, kuriame prisistato kalbančioji, žaidžiama matematiniais veiksmais, taip subjektei atskleidžiant savo pačios neužbaigtumą, atvirumą, neapibrėžtumą: „esu du viename / du minusai netampantys pliusu / trupmena be bendro vardiklio / pamesta pirštinė / esu netaisyklinga proporcija / pusiausvyros ardytoja“ (p. 41). Kita vertus, pirmame eilėraštyje tokiu pačiu pavadinimu kaip ir knyga aiškiai įvardijamas savasties ir savo gyvenimo vienatinumas (p. 11). Taigi subjektės egzistavimo faktas pasirodo kaip nepakartojamas įvykis, tačiau skaitant rinkinį galima įžvelgti, kad ji įsukta į kaitos ratą: „Kraujas teka many uždaru ratu, / suka į priešingą pusę / evoliucijos karuselę: / tampu driežu, gyvate, / nuodinga tarantula, / infuzorija klumpele, / bakterija – –“ (p. 17). Kismas atbuline seka pasirodo lyg pasipriešinimas įprastumui ar užbaigtam visuminiam vaizdui, kai atsisakoma fokusuoti žvilgsnį į savąjį „aš“.

Beje, kūniškasis neapčiuopiamumas įdomiai susietas ir su evangeliniu ėjimo vandeniu stebuklu: „…nieko nenori, nieko nesitiki / ir nieko po savęs nepalieki. / Atsikėlus iš lovos nueini vandeniu, / o aš klupdama ieškau irklų“ (p. 18). Vis dėlto kūniškumas labiau sietinas ne su religinėmis praktikomis (nors religinės nuorodos gan įdomiai susiejamos su aktualijomis), o su virtualia erdve, vaizdo ir garso įrašais (p. 16, 33, 53–54 ir kt.).

Net jei kartais ir bandoma koncentruotis į materialumą (p. 51), o kūnus įmanoma tyrinėti (p. 11), vis dėlto L. Kreivytės kuriamas kinematografinis vaizdas demonstruoja nuolatinį kismą ir neapčiuopiamumą: „atsitiktinai patekusi į filmavimo aikštelę supratau / kad scenarijus teberašomas / mano judesiai rezonuoja tavo choreografiją / nežinau, kurioj kameros pusėj esu / kieno ranka diriguoja kadrui // filmuoji visu kūnu / tai nutoldama, tai priartėdama / jokių antrų dublių / montuojam gyvą medžiagą / [...] kaip gyvsidabris užpildai visus tarpus / nuodingas rūkas apgaubia veidą / o tada pro debesį / išsilieja šviesa“ (p. 77). Kita vertus, vaizdai gali būti filmuojami ir montuojami per subjektės regą arba tikrovė pasirodo lyg kažkieno įrašas: „nėra kada filmuoti / montuoju akimis / tu nusirengi marškinius / aš išsineriu iš odos / sustingusių kobrų frizas dykumoje / atgyja / kažkas pučia nematomą dūdelę / vidinės gyvatės kyla ir leidžiasi / [...] iš tūkstančio naktų / ši vienintelė / įsirašė į sielos drebulę // kai nukirs / jos melodija skambės aiškiai / lyg pirmą kartą“ (p. 73).

Greta meilės tematikos, jau aptarto kūniškumo knygoje itin svarbūs eilėraščiai, liečiantys visuomenines problemas. Tokio pobūdžio tekstai kontrastuoja su kūniška paslaptimi, nes juose išryškinamos skausmingos problemos, kurios, galima sakyti, verčia kalbančiąją aiškiai įvardyti įvykius. Peršasi mintis, kad socialiai angažuota poezija nėra lengvas uždavinys jau vien dėl to, kad rašant tokius tekstus reikia nuolat balansuoti tarp vienaprasmiškumo (kai kurie dalykai tiesiog privalo būti išsakomi tokie, kokie yra) ir papildomų prasminių kodų, išraiškos formų paieškų, t. y. tarsi užbėgant įvykiams už akių numatyti, koks prasminis turinys bus pranešamas ateities skaitytojui, tačiau šiame rinkinyje kartais priartėjama prie didaktikos: „kodėl gyvybė šventa kol negimus / o jaunos merginos daužomos ir žaginamos / deginamos bagažinėse? / kur tie šventieji ir šventosios / saugantys choro berniuką? / kur mažos išniekintų paauglių statulėlės / prie kurių nieks nesimeldžia?“ (p. 36) O eilėraščio „piramidės statytojai“ (p. 69) minties eigą, mano akimis, silpnina gan šabloniška pabaiga „…nieko nereikia daryti“.

Vis dėlto, lyginant šį rinkinį su pirmąja autorės knyga „Sapfo skai(s)tykla“ (V.: Homo liber, 2013), galima sakyti, kad jame atsiranda naujas kvėpavimas: kūniškumo ir meilės tematika kartkartėmis išsviedžia iš kultūrinėmis, literatūrinėmis nuorodomis pripildyto mąstymo orbitos, kai jausenos ir veiksmai negali būti visiškai paaiškinami, panašiai kaip ir „sielos drebulės“ įrašų mirgėjimas.