Nusišypsoti sau

Aistis Žekevičius. Atlaidžiai šypsosi bedugnė. Eilėraščiai. V.: Bazilisko ambasada, 2023. 78 p.

Pažvelgusi į Aisčio Žekevičiaus antrosios eilėraščių knygos viršelį (dizainerė Birutė Bikelytė), prisiminiau Češyro katino šypseną: juodame fone dar juodesnė šypsena tarsi sufleruoja, kad nereikėtų itin rimtai reaguoti į užklumpančias bėdas, nes visa tai, ką laikome svarbiais dalykais, galbūt neturi jokios lemiamos reikšmės mūsų egzistencijai. Vis dėlto rinkinyje gvildenamos aktualios, neretai skaudžios temos, pavyzdžiui, susvetimėjimas, individo savivokai ir elgsenai technologijų daroma įtaka bei kapitalistinės visuomenės diktatas. Galima sakyti, knygoje atsiskleidžia kartõs, tiesiogiai nepatyrusios sovietinės ideologijos priespaudos, bet nusivylusios kapitalistiniu režimu, požiūris. Panašios temos plėtojamos Manto Balakausko rinkinyje „Apmaudas“ (2020), kuriame susitelkiama į subjekto nepritapimą ir sociumo lūkesčių neišpildymą, savotišką iškritimą iš konteksto ir paradoksaliai gyvybiškumą palaikantį saikingą „tamsos kiekį“. A. Žekevičiaus knygoje parodomas šiuolaikinio individo nusivylimas pasaulio degradacija, kai nieko, išskyrus „garsovaizdžių kartotę“, negalima įžvelgti.

Eilėraščių subjektas šaiposi iš šiandieninių įpročių, suvokdamas jų bevertiškumą. Kalbančiojo laikysena pasirodė artima Albert’o Camus „absurdo žmogui“, kurio sizifiškos pastangos suvokiamos kaip paties žmogiškumo ir jo prasmės sąlyga. Beje, apie sizifiškas kūrybines pastangas anotuodamas knygą kalba Marius Burokas: „Mūsų pasaulis pavargęs ir kiek nusidėvėjęs: jis girgžda, blunka, kai kur visai neveikia, o ir šiaip tikriausiai ritasi velniop. Poetas, visa tai puikiai suprasdamas, vis tiek kaišioja tam bedugnėn besiritančiam pasauliui eilėraščius į ratus.“ Negana to, atlaidžiai besišypsanti bedugnė leidžia prisiminti A. Camus raginimą įsivaizduoti Sizifą laimingą, o A. Žekevičiaus subjekto siekis, ko gero, būtų „iš visų jėgų švęsti gyvenimą“ (p. 30). Toks paradoksalus būvis priverčia kalbėti pusiau rimtai: „[...] nes pripažinkim / savaitgalis buvo ilgas ir intensyvus // [...] o karolina labai gražiai šypsojosi / ir tai lengvino situaciją / tačiau aplink vis tiek tvyrojo / kažkoks egzistencializmas / ir korporacinė neviltis“ (p. 29). Eilėraščių subjektas perpratęs sistemą, į kurią neišvengiamai yra įtrauktas. Suvokdamas situacijos absurdiškumą, kalbantysis nelaiko savęs vien tik prievartinės sistemos sraigteliu, aklai atliekančiu numatytas funkcijas, tačiau svarsto, kaip būti ir išbūti pasaulyje, kurio neįmanoma pakeisti. Tokios problemos apmąstomos pasitelkiant bedugnės, tuštumos įvaizdžius. Poetas vos pastebimai kaitalioja požiūrį į tuštumą, kuri gali panėšėti į tai, ką įvairių filosofinių ir religinių mokyklų atstovai vadina „nušvitimu“, ir į visišką vidinį skurdą, netgi siaubą, su kuriuo tuštuma arba bedugnė irgi siejamos. Tai reiškia, kad bedugnė gali būti suvokiama kaip galimybių erdvė, kurioje užgimsta įvairiausi pavidalai („pradžioje buvo tyla / tarpgalaktinė / skaidri / belaikė // vėliau – urzgimas / nepertraukiamas / priešistorinis / om“, p. 10), ir nurodanti asmens suvokimo „duobes“, „plyšius“, kurių subjektas baiminasi, „užuot išmokęs nardyti / po tamsiosios materijos įdubas / lyg nirtus jūrų velnias“ (p. 48). Kitaip tariant, užuot nėręs į bedugnę, kalbantysis neretai sudėtingesnius, abstrakčius suvokimo turinius „išverčia“ į kasdienę kalbą, neatsiejamą nuo paprasčiausių penkiomis juslėmis patiriamų dalykų. Todėl rinkinio eilėraščiai, persmelkti gan lengvo, bet nuolat jaučiamo nuobodulio, tarsi byloja, kad iš šio pasaulio, pakibusio virš bedugnės šypsenos, nieko nebegalima tikėtis.

Žaisdamas su Friedricho Nietzschės fraze „jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave“, poetas perspėja, jog gali nutikti taip, kad absoliučiai nieko neliks: „ir ką / ir nieko / visiškai nieko // tik atlaidi šypsena / sau pačiam // tik blausus ekranų švytėjimas“ (p. 74). Subjektas suvokia, kad į „ekranų švytėjimą“ ar „ekrano bedugnę“ (p. 21) žvelgiantis žmogus tampa vis paviršutiniškesnis, o pažinimas – fragmentiškesnis (p. 28). Nepaisant to, moralizuojančio ar didaktinio tono atsisakoma, veikiau pasitelkiama (auto)ironija. Kita vertus, A. Žekevičiaus pasirinkimas apmąstyti bedugnę, žvelgiant į kasdienius reiškinius, gali pasirodyti paviršutiniškas, bet kaip tik to, manau, ir siekiama – parodyti bei priminti, kad nerti į bedugnę ar bent jau atidžiai į ją įsižiūrėti reikia drąsos, o tai, kas mus gelbsti, būtent ir yra primityvūs išgyvenimo poreikiai ir susitelkimas į juos. Ir dar: daiktų ir išgyvenimų paviršiai gali trukdyti žvelgti giliau. Pagaliau net jei ir įmanoma pro raibuliuojančius paviršius kažką pamatyti, laukia nebūtinai maloni patirtis. Pavyzdžiui, eilėraštyje „jona“ (p. 66), nulupdamas religinės prasmės sluoksnį ir atsisakydamas dievoieškos motyvų, poetas išryškina bauginantį asmens susitikimą su savo paties tamsia gelme, iš kurios jokio išėjimo nėra, tik lūkestis sugrįžti atgal – į tą pačią banalią kasdienybę. Tad čia taip pat verta paminėti F. Nietzschę, teigusį, esą „gražūs paviršiai be siaubingų gelmių neegzistuoja“. Beje, pirmosios eilėraščio „jona“ eilutės „tai apie ką tyli / galiausiai tave praryja“, galima sakyti, oponuoja garsiajai Ludwigo Wittgensteino ištarmei „apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“.

Rinkinio kalbantysis svyruoja tarp visiško pasidavimo ir valingo siekio atkurti tikrovę, net jei pritrūksta žodžių, tik neatrodo, kad subjektas patiria kaži kokius sukrėtimus. Žinoma, jis neišvengia žibančio „skausmo žvaigždyno“ (p. 55), tačiau labiau diagnozuoja sociumo „ligas“, o ne pasineria į intensyvius išgyvenimus. Dėl šios priežasties kiek apgaulingos atrodo subjekto meilės kančios: „[...] neturiu tiek neapykantos / kad springdamas dyzeliu / prakeikčiau tą popietę / kai pirmąsyk tave pamačiau“ (p. 53); „[...] tik kodėl vis dar skęstu tavo akyse / net puikiai suvokdamas / kad gelbėtis teks pačiam“ (p. 71). Sunku suprasti, ar kalbama rimtai, ar šaipomasi, mat subjektas su tokiu pat susitelkimu gali svarstyti tiek apie pasaulio sąrangą, tiek apie „sumuštinio būties trapumą“ (p. 31), išryškindamas tam tikrą problemą ir įtikinamai parodydamas, kokia ji svarbi.

Kartais subjektas nustemba, kad esama „už tikrovę tikresnių fantazijų“ (p. 64), kurios bent akimirką sutrauko racionalius saitus ar išmuša iš pusiausvyros. Todėl išsiskiria tekstas „1943“, kuriame žvelgiama į istorinius įvykius, išryškinant asmens jausenų universalumą ir siaubo neišvengiamybę: „prabilus pirmosioms / aviacinėms bomboms / miestas tampa / gležnu kortų nameliu // mudu netekę žado / stebime / kaip laikas stoja / ir pradeda eiti atgal“ (p. 14). Autorius atskleidžia tikro ir iš(si)galvoto siaubo skirtumus, nes cituotose eilutėse parodoma, kad miestas tuoj bus nušluotas nuo žemės paviršiaus, o eilėraštyje „kovas“ jis vaizduojamas lyg gyva būtybė: „regis visa pritilo / miestas sulaikė kvapą / tarsi lauktų filmo kulminacijos“ (p. 16). Skaitant šį tekstą galima nujausti, jog kalbama apie pandemiją, neatsiejamą nuo nuobodulio, o ne nuo asmeninių ar kolektyvinių traumų.

Tiesa, rinkinyje pasitaiko tokių atvejų, kai siekis klišę įveikti kliše nepasiteisina, keistumo efektas nesukuriamas: „[...] kartais galbūt / pakanka būti // dėkingam už viską / skendint sapnų šviesoje / nors dažniausiai tiesiog nežinai / kaip gyventi pasaulyje / kuriame ji tik menamas pažadas // pasaulyje / kuriame tik tu“ (p. 67). Mąstoma apie meilę, bet pasigendu žaismės, kuri jaučiama kituose tekstuose. Kad ir kiek kartų skaityčiau eilėraštį „rudens vidurys“ (p. 49), žodžių „ugnį“ ir „bedugnė“ sąskambis nestebina. Panašiai į akis krinta eilėraščio „kalbos apoteozė“ eilutės: „ir iš tikrųjų / kam dar aušinti burną / malti liežuviu / pliaukšti ir tauzyti / pilstyt iš tuščio į kiaurą // ką bepridursi / kai viskas ir taip / jau seniai pasakyta“ (p. 40). Sunku nesutikti su tuo, kad visa tėra perrašymai, bet vis vien stinga netikėto manevro, priverčiančio įsižiūrėti net ir į daugelį kartų matytus dalykus ar bent iš jų pasijuokti. O pabrėžtinai teigiant, kad visiškai nieko nelieka, nevyksta ir tikrai niekas neišgelbės (p. 19, 28, 54), ne visada pasakoma kažkas, kas skaitytoją verstų suklusti, veikiau susiduriama su paties žodžio blunkančia prasme. Galbūt toks ir yra užmojis, bet šiuo požiūriu įdomiau žaidžiama tekstuose „entropija“ (p. 58) ir „negentropija“ (p. 70).

Vis dėlto rinkinys – konceptualus ir subalansuotas. Jame dera poetui svarbi kalbos problema su apmąstymais apie kūrybos vertę, laiko ir atminties fenomeną. Nors temos, kurias rinkinyje gvildena A. Žekevičius, yra sudėtingos ir, regis, neišsenkančios, skaityti tekstus nėra itin sunku. Tai lemia poeto atsisakymas naudoti ornamentuotą raišką, klampių metaforų vengimas, tačiau kalbos paprastumas šiek tiek klaidina: knygoje gausu intertekstų, biblinių, filosofinių, literatūrinių aliuzijų, kultūrinių ženklų. Netgi galima rasti ir itin subtilių, ir aiškesnių nuorodų į Ilyos Kaminsky „Kurčiųjų respubliką“ (Deaf Republic), kurią išvertė A. Žekevičius ir šiais metais išleido leidykla „Bazilisko ambasada“: „Kas yra vaikas? / Tyla tarp dviejų antskrydžių“ (p. 32); „Kas yra vyras? / Tyla tarp dviejų antskrydžių“ (p. 50); „Kas yra moteris? / Tyla tarp dviejų antskrydžių“ (p. 72), – rašo I. Kaminsky. O A. Žekevičiaus rinkinyje perskaitau tokias eilutes: „kas yra bedugnė? / žmogaus pavidalo tuštuma“ (p. 62). Dvieilio pavadinimas toks pat kaip ir I. Kaminsky visų trijų dvieilių – „klausimas“. Taigi, tai skamba kaip savotiškas pokalbis. Be to, vertimo procesams ir būsenoms išreikšti yra skirtas eilėraštis „vertimas“: „įlįsti į kito kailį / prabilus dailia / paslaptinga kalba // lengvai / bet ne lengvabūdiškai / be kraujo / be prievartos / tarsi turėtum / atsarginį raktų komplektą // įlįsti į kito kailį / prabilus grakščia / paslaptinga kalba // regis čia jautiesi / kaip namuose / kone mintinai žinai / kur kas suslapstyta / migdolai / medus / bazilikai / čiobreliai“ (p. 34). Manau, eilutės „lengvai / bet ne lengvabūdiškai“ nusako rinkinio poetinę raišką.

Atrodo, eilėraščių subjektui svarbu suspėti įžvelgti nerimą keliančius ženklus, tačiau jo nuojautos ir įžvalgos neturi nieko bendro su susireikšminusio ego pranašystėmis: „netikiu gyvensiąs amžinai / tad labiau nei pomirtiniais paistalais / ar nemirtingumu / kliaunuosi nebyliu / fosilijų tvarumu“ (p. 73). Subjektas neatmeta bedugnės tamsoje išnyrančios šviesos galimybės, bet suvokia vieną svarbiausių dalykų – kad ir kiek bežiūrėsi į bedugnę ar beieškosi joje ko nors atpažįstamo, veikiausiai teks atlaidžiai nusišypsoti pačiam sau ir toliau ridenti kasdienybės akmenį.